Rugpjūčio 26 d. Lietuvos radijas vasaros keliones baigė Kupiškyje. Laidos vedėjai žurnalistai Alvyda Bajorūnaitė ir Artūras Matusas miesto centre, šalia Vytauto ir Gedimino gatvių sankryžos, įsirengė studiją ir kalbino kupiškėnus. Patys irgi papasakojo apie Kupiškį įdomių dalykų.
Lietuvos radijas Kupiškiui skyrė tris valandas tiesioginio eterio. Laidos transliacija buvo girdima visoje Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje, bet, žinoma, klausėsi jos žmonės ir per radiją; vertino, kas kaip kalbėjo, ar nenusikalbėjo.
– Kaip tos moters pavardė? Nebeatsimenu. Ji tarmiškai vis kalba. Kaip man patiko jos pasakojimas! Ji sakė su latgaliais kupiškėniškai susikalbėjo. O jos tėvukas ar senelis – kas ten, nebežinau, bet kupiškėnas – vienam traukiny su žemaičiu važiavo. Tai jie lengviau „ruskavai” susikalbėjo! – pro atvirą langą vidun sklido kieme kalbėjusių kaimynių pašnekesys.
Ir tikrai labai įdomiai per radiją kalbėjo Kupiškio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Alma Pustovaitienė. Kas, jei ne kupiškėnai, pasakytų, ką reiškia žodžiai „Lavo” arba „okmo”?
– Mus taip ir vadina dadininkais: vietoj ė sakom a; arba – puntininkais: vietoj a sakom u; arba – dorotininkais: vietoj a sakom o, – pasakojo A.Pustovaitienė.
A.Bajorūnaitė sakė skaičiusi interviu, kuriame profesorius Zigmas Zinkevičius sakęs, kad Juozui Balčikoniui viena negražiausių tarmių buvo kupiškėnų. Net širdį suspaudė tai išgirdus.
– Alia mums pati gražiausia šita kalbala, – su tokiu jautrumu pasakė etnografė, kad ir atlėgo širdį. Ir, ko gero, ne tik man, bet ir visiems, kurie girdėjo šį epizodą.
Rūpėjo žurnalistams sužinoti, ar tikrai kupiškėnai geri žmonės.
– Dar ir kelaliai jų tiesūs, – kupiškėnų himnu neleido suabejoti A.Pustovaitienė ir pridūrė: – gūdni žmonės geri.
Taigi ir žinok, jei nežinai: gūdni kupiškėnai – tikri kupiškėnai.
A.Bajoriūnaitė – pirmą kartą Kupiškyje. A.Matuzas – lyg ir nebe. Net nuostabu, kiek daug jiems patiems reikėjo sužinoti apie šį kraštą prieš rengiant laidą.
Daug žmonių jie kvietė pokalbiui: dažną iš balso pažinai, ir pavardžių nereikėjo.
Su jaunu bitininku Ignu Jackevičiumi laidos vedėjai visą Lietuvą supažindino. Su broliu dvyniu 17-mečiai tebuvo, kai pradėjo bitininkauti.
– Ar bitės jus atskiria? – nusijuokė laidos vedėjas.
Bitininkauja broliai jau penkerius metus. Ignas buvo su ta grupe žmonių, kurie vežė tapytus avilius Prezidentei. Tikrai kiekvienas kupiškėnas žino, kad Prezidentė lankėsi respublikinėje bitininkų šventėje, prieš kelerius metus surengtoje Kupiškio marių Uošvės liežuvyje, ir dovanų gavo šeimą bičių.
Į pokalbį įsiterpė Skapiškio režisierė Vita Vadoklytė.
– Buvau pagrindinė to renginio režisierė. Ta idėja – tapyti ant avilių – buvo iš manęs.
– Ar baisu ant avilių tapyti? – klausė žurnalistas režisierės.
– Ne, kaip langines tapo, taip ir ant avilių, – atsakė ji.
– Ant tuščių, – susipynusį pokalbį tarsi mazgą atpainiojo A.Matuzas.
O paskui režisierės V.Vadoklytė ir Nijolė Ratkienė kalbėjo apie teatrinį Kupiškio rajono gyvenimą, apie režisierių Povilą Zuloną ir jo „Senovines kupiškėnų vestuves”.
Žurnalistams rūpėjo čia pat, vietoje, išsiaiškinti, kodėl šis spektaklis toks žiūrimas buvo. Anot A.Bajoriūnaitės, Kauno Vytauto parko estradoje šį spektaklį vienu metu žiūrėjo 10 tūkst. žmonių.
Anot Kupiškio kultūros centro režisierių, tai lėmė „Vestuvių” autentiškumas, tarmiškumas.
Buvo apšnekėta ir pirmoji moteris režisierė, žymioji aktorė Unė Babickaitė, nepamirštas ir jos brolis, pirmasis Lietuvos radijo žurnalistas Petras Babickas. Apie pastarąjį buvo „paleistas” jau anksčiau žurnalistės Gretos Klimkaitės rengtas reportažas.
G.Klimkaitė ir šįkart lankėsi Kupiškyje: su Turizmo ir verslo informacijos centro direktoriumi Pauliumi Pranckūnu ji pasakojo Lietuvai įspūdžius iš dendrologinio Kupiškio marių Uošvės liežuvio parko. Kupiškio marios, anot direktoriaus, kai kam net Palangą atstoja.
Kalbėjo psichologės Valija Šap, Kupiškio rajono policijos bendruomenės pareigūnė Gintarė Šližytė ir Greitosios medicinos pagalbos medikė Daiva Kučiauskaitė. Jų dėka padaryta labai daug: jau keturi mėnesiai Kupiškyje neužregistruota nė vienos savižudybės…
Kalbėjo ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius, režisierė Vilija Morkūnaitė; apie Kupiškį, tris jo malūnus, vietos žydų gyvenimą ir likimą pasakojo Kupiškio etnografijos muziejaus specialistė istorikė Aušra Jonušytė. Jos irgi teirautasi, iš kur tas „Senovinių kupiškėnų vestuvių” unikalumas. Anot istorikės, buvo kam ir reklamuoti šį spektaklį: etnografės seserys Glemžaitės, žymioji mokytoja Ona Paulauskienė, beje, diktoriaus Henriko Paulausko mama; spektaklio aktorius „gūdnas” vestuvių profesionalas Antanas Barzdžiukas… Profesionalumas pynėsi su tikroviškumu, ir tai traukė žmones.
Kaip sakė laidos vedėjai, anuometinės Lietuvos šeimoms trys dalykai buvę svarbiausi: sirgti už „Žalgirį”, papietauti Šeduvos malūne ir pamatyti kupiškėnų vestuves. Kas 
prisimena tą laiką, taip ir sako: „Gryna tiesa.”
Kalbėjo per radiją Kupiškio krašto malūnininkė iš Puponių kaimo Marija Žalnieriūnienė. Apie bendrą Rietavo, Plungės, Telšių ir Kupiškio projektą „Pieno kelias” pasakojo kooperatyvo „Pieno puta” direktorė Jūratė Dovydėnienė, ir šio projekto dalyvės – Adomynės bendruomenės – narė Rima Lapėnienė; apie jaunimą kalbėjo gimnazistas Vygantas Valma ir dailininkas Marius Skrupskis; visa šalis klausėsi žurnalistės Virginijos Juškienės ir redaktorės Nedos Semėnienės.
Apie tai, kaip sekasi Kupiškio verslui, žurnalistei G.Klimkaitei psakojo patys verslininkai: vieniems – Kupiškis miršta, kitiems – atsigauna. Laidoje dalyvavo ir Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas.
Laidos įrašą galite rasti čia.
Adelija Varnaitė
Pauliaus Briedžio nuotraukos