Portalo temainfo.lt lankytojus sudomino Vilniaus universiteto studentės Agnės Raščiūtės interviu „Iš Kauno į Krokuvą per… Balkanus“. Ji kalbino rokiškėną Lauryną Giriūną, šioje kelionėje dviračiu įveikusį per 6 000 km.
Po straipsniu komentatorius Rok pranešė: „Girdėjau, kad Laurynas vėl kažkur iškeliavo.“
Po kelių dienų Rok`ui atsakė Lau – nėra jokios abejonės – pats keliautojas Laurynas. Jis rašo: „Tiesa, ne melas. Pabuvojom Portugalijos didžiuosiuose miestuose ir išsimaudėme vandenyne. Ispanijoje perėjom Camino del Rey, pasigrožėjome snieguotais Sierra Nevada kalnais ir architektūros šedevru Valensijoje (ciudad de las artes i las siences). Ispanijos salose irgi pasidairyta: La Palma buvo nemažai pereita ir patyrinėta iš vandens, Gran Kanarijoj irgi nuotykių netrūko. O Gibraltare vaizdas nuo uolos tikrai įspūdingas.
Vėl grįžome pakalbinti Lauryno.
– Kokiu transportu šįkart keliavai? Ar daug įveikta kilometrų?
– Tai buvo dvi atskiros kelionės: pirmoje išsinuomojome mašiną ir per dvi savaites įveikėme per 3200 km; antroje keliavau autobusais, pakeleivingomis mašinomis, ėjau pėsčiomis ir plaukiau keltu. Antrą savaitę nukeliavau irgi nemažai, bet tiksliai negalėčiau pasakyti, kiek kilometrų įveikiau.
– Kas keliavo kartu su Tavimi?
– Pirmoje kelionėje buvom penkiese: mano draugė, dvi jos bičiulės ir buvęs mano klasiokas. Antroje kelionėje turėjau nuvykti pas kitą savo draugą, bet – per žioplumą – didžiąją laiko dalį keliavau vienas.
– Ką aplankėte Portugalijoje?
– Nė karto nebuvau buvęs nei Portugalijoje, nei Ispanijoje, todėl buvo labai smagu ten nuvykti. Portugalijoje prabuvom beveik penkias dienas: aplankėm pietinius – Portimao ir Lagos – miestelius, pasigrožėjom naktiniu vaizdu nuo uolų netoli Lagos, užkopėme į vieną Sintros pilių, Cascais stebėjome šėlstantį vandenyną, besidaužantį į uolas, kuriame po to ir išsimaudėme; po dieną praleidome Lisabonoje, Coimbroje ir Porto. Visuose šiuose trijuose miestuose turėjom po gidą, kurie mums padėjo labiau susipažinti su šiais miestais. Jų dėka įspūdžiai apie juos daug stipresni, tikrai neprilygsta vien nusifotografavimui gražių pastatų. Ir galiausiai labai trumpai užsukom į Aveiro.
– Kokia gruodžio mėnesį vandenyno šiluma prie Portugalijos krantų?
– Temperatūros, žinoma, netikrinome, bet vanduo pasirodė tikrai daug šiltesnis nei Baltijos jūroje vasarą.
– Papasakok šiek tiek apie Lisaboną. Kodėl lietuviai šio miesto žmones vadina gyvenančiais čia ir dabar? Tarsi lisaboniečiai neturėtų jokių rūpesčių?
– Tikslaus atsakymo nežinau, bet gal dėl to, kad jie suprato – niekad negali žinoti, kas įvyks rytoj. Matyt taip juos išauklėjo protėviai, kuriuos užklupo viena didžiausių tragedijų. Daugiau nei prieš 250 metų Lisaboną sukrėtė stiprus žemės drebėjimas: siautė gaisrai, mirė daug žmonių. Ir tai nebuvo bene blogiausios jų dienos pabaiga: nelauktai didžiąją miesto dalį užliejo cunamis. Vėliau dėl to buvo padaryta daug miesto planavimo pakeitimų, ko gero, pasikeitė ir miestiečių požiūris. Bet kokiu atveju, abiejų lankytų šalių, Portugalijos ir Ispanijos, gyventojai atrodo labiau atsipalaidavę. Galbūt visus metus šviečianti saulė taip veikia…
– Ar nenorėtum pakartoti kurio nors Vasko da Gamos žygio? Ir šiaip, ar domiesi kitų kelionėmis?
– Huelvoje teko pamatyti Kolumbo laivų rekonstrukcijas, ir tokiais laivais tikrai nenorėčiau ruoštis į ilgą kelionę, nors tai galėtų būti dar vienas iššūkis. Tie laivai buvo tokie maži, jog sunku patikėti, kad jais buvo galima perplaukti Atlanto vandenyną ir pasiekti Ameriką. O šiaip visada įdomu sužinoti, kur keliauja kiti, kartais jie gali pakeisti ir mano paties planus: juk galiu sužinoti naujų įdomių vietų. Bekeliaujant sutinki daug keliautojų, todėl jau dabar galėčiau papasakoti daug neįtikėčiausių istorijų.
– Gal kada ir apie tai pakalbėkim?
– Gal…
– O pakui – Ispanija. Ar Gibraltare užfiksavai tą nuostabų vaizdą nuo olos?
– Gibraltare atsidūrėm gan vėlai, bet dar spėjome užkilti ant žymiosios kalvos, ir vaizdai atsivėrė tikrai kerintys. Vienu metu mačiau Maroką, Ispaniją, Gibraltarą, Viduržemio jūrą ir Atlanto vandenyną. Dar pamatėm ir lėktuvą, kylantį iš įdomiojo Gibraltaro oro uosto. Ši vieta yra tris kartus mažesnė už Rokiškį, bene pusę jos ploto užima kalva, tad tokioje vietoje įsprausti oro uostą buvo tikrai nelengva. Jį iš abiejų galų supa vanduo, o per vidurį eina kelias: kiekvieno lėktuvo pakilimo ir nusileidimo metu uždaromas eismas.
– Ką veikėte nusileidę nuo kalvos? Kur nakvojote?
– Kadangi jau buvo sutemę ir buvo sunkiau kažką pamatyti, tad nuvažiavom į užsakytą hostelį Malagoje ir ten ilsėjomės, ruošėmės kitos dienos nuotykiams, o aš dar ir psichologiškai nusiteikiau pereiti Camino del Rey.
– Camino ispaniškai reikia kelią. Rodos labiau pažįstamas ispaniškasis Camino de Santjago: teko skaityti Mildos Pučinskaitės, gyvenančios Aleksandravėlėje, prisiminimus apie šią kelionę, beje, ji buvo ir rokiškėno Algimanto Šablinsko konsultantė jam rengiantis įveikti šį piligrimų kelią. O ką reiškia Camino del Rey?
– Camino del Rey yra visai kitokio pobūdžio kelias. Jis buvo nutiestas tarp dviejų hidroelektrinių daugiau nei prieš 100 metų. Taip šį kelią pradėta vadinti po to, kai per jį perėjo tuometinis karalius. Galiausiai kelias tapo nebenaudojamas, jis pradėjo byrėti… Bet štai vėl jis ėmė traukti žmones, norinčius nuotykių. Prieš porą metų šį kelią uždarė dėl kelių mirtinai nelaimingų atsitikimų, tačiau norinčiųjų juo pereiti tikrai nemažėja. Šiame kelyje mes sutikome daug žmonių, kai kurie beveik neturėjo apsaugų, o aš be jų net nebūčiau artinęsis prie to kelio. Camino del Rey dar yra vadinamas labiausiai pavojingu taku pasaulyje.
– Koks kelio ilgis? Koja nė karto neslystelėjo?
– Šis kelias nėra ilgas, per 500 m. Ir gerai, kad nė karto nepaslydom: apačioje – 100 m praraja. Tiesa, nebuvo taip jau baisu dėl apsaugų.
– Kodėl norisi rizikuoti? Ar perėjus šį kelią gyvenimas tapo kitoks?
– Kaip sako: alkis didėja bevalgant. Ką nors išbandžius, sužinojus savo galimybes ir sumažinus baimę ateina noras išbandyti kažką naujo ar sudėtingesnio; savo galimybių ribas norisi kilstelėti dar aukščiau. O po kiekvieno įveikto dalyko gyvenimas tampa kitoks. Įveikęs Camino del Rey supratau, jog tai – tik taip vadinamų “via ferrata” takų pradžia. Vienas dalykas, vertęs skristi į Gran Kanariją, ir buvo šių takų saloje gausa. Tik gaila, specialios įrangos nuoma ten buvo labai brangi, tad išbandyti savęs nepavyko. Tikiu, jog bus kita kelionė, kurioje jau turėsiu visą reikalingą įrangą.
Dažnas panašų potyrį išgyvena po šuolio parašiutu iš 1,2 km, vadinamojo “bungee jumping”. Po pirmo bandymo jau norisi laisvo kritimo – šuolio iš 4 km aukščio.
– Ar tikrai Gibraltare turistus apvaginėja beždžionės magotai?
– Gaila, bet kai mes ten nuvykome, beždžionės jau miegojo, tad jų nepamatėme ir apvogti nebuvome. Tačiau kelionės draugės, čia buvusios anksčiau, pasakojo, kad magotai tikrai griebia plastmasinius maišelius iš rankų. Yra pristatyta ženklų, ir jie nemeluoja – reikia saugoti savo daiktus.
– Nekilo noras pasilikti Gran Kanarijoje, kur visada puikus oras? Beje, kur labiausia norėtum gyventi?
– Taip, išvažiuoti iš tokios nuostabios salos, kur geras oras, kalnai, o visai netoli – ir šiltas vandenynas – yra tikrai labai sunku. Tačiau kol kas laiko mokslai, o kaip toliau bus, dar nežinau. Per daug dar negalvojau apie pastovią gyvenimo vietą. Tikrai žinau, kad dar išbandysiu kelias šalis: bent metus jose pagyvensiu, kol nuspręsiu, kur turiu apsistoti. Kol kas labai traukia šiltesnis žiemos oras,pavyzdžiui, Alpių kalnai. Visada maniau, kad dirbsiu universitete – tai labai susiaurintų mano pasirinkimą. Nors šiuo metu nuostatos keičiasi.
– Ar pailsėjote Gran Kanarijoje? Kaip jūsų kompanija leido laiką šioje saloje?
– Gran Kanarijoje buvau vienas. Man patinka aktyvus poilsis. Greičiau būna labai atvirkščiai: kelionėse tikrai pavargstu, po jų ilsiuosi, bet iškart laukiu naujų nuotykių ir žygių.
Gran Kanarijoje bandžiau pamatyti kuo daugiau salos, todėl žygiavau, tranzavau ir važinėjausi autobusais tampydamas savo kokių 13 kg krepšį – neturėjau, kur jo palikti. Pabuvojau ir didžiausiame salos mieste, ir keliuose mažesniuose, pervažiavau visą salą nuo pietų iki šiaures ir nuo šiaurės rytų iki šiaurės vakarų. Jau galiu šį tą patarti čia vykstantiesiems.
– Ir ką patartum?
– Pirmas dvi dienas praleidau Šiaurinėje Gran Kanarijos dalyje ir tikrai nenusivyliau. Čia galima ramiai pasivaikščioti po didžiausią salos miestą Las Palmas. Verta pamatyti jo senamiestį (Vegueta) ir dar vieną kvartalą, vadinamą Triana, pasivaikščioti paplūdimiu, tiesiog pasigėrėti didžiuliais, prie kranto prisišvartavusiais kruiziniais laivais ar iš aukštesnės vietos – už miesto iškylančiais kalnais… Įranga labiau apsirūpinę žmonės irgi nenuobodžiaus. Viename iš paplūdimių yra rifas, kurį gali apžiūrėti narai, arba – bet kas, turintis nardymo vamzdelį.
Dar kitame paplūdimyje vyrauja didelės bangos: čia renkasi banglenčių ir kitokio vandens sporto aistruoliai. Pavargęs nuo žiemos šalčių gali tiesiog išsimaudyti. Gran Kanarijoje pats to neišbandžiau, bet patirtis Tenerifėje ir nardymas La Palmoje neleidžia abejoti, jog čia nebūtų prasčiau.
Visai netoli šio miesto yra didelis botanikos sodas. Patarčiau jį aplankyti. Čia galima pamatyti neįtikėtinų rūšių palmių, kaktusų ar taip vadinamų drakono medžių. Viskas gražiai suskirstyta. Nė nepajusi, kaip sode prabėgs ne viena valanda…
Dar truputėli toliau stūkso bene vienintelis salos ugnikalnis, lengvai pasiekiamas viešuoju transportu. Galima užlipti ant kurios nors kraterio viršūnės ir pasigrožėti vaizdu.
Ne pro šalį pamatyti ir kelis kalnų kaimelius.
Visai smagu audringą dieną pasivaikščioti šiaurine pakrante: kelių metrų bangos daužosi į stačius salos kraštus ir švelniai jaukia tavo sielą. Labai patiko ir Puerto de las Nieves uostas, kuriame kalnai tarsi išnyra iš vandenyno.
Per šias dvi dienas didžiausias mano atradimas buvo Cruz de Tejeda – į pietinę salos pusę stebėtas saulėlydis. To reginio dar ilgai neužmiršiu, būtent matytas vaizdas mane privertė apsispręsti paskutinę minutę ir pravažiuoti pro visą pietinę salos pusę. Vietovės iš tikrųjų mane pakerėjo. Pačiame piečiausiame taške – puikus gamtos rezervatas, įrengtas kopose prie paplūdimio. Anksti atsikėlus čia galima stebėti saulėtekį ir grožėtis smėlio bei kalnų, kuriuos regi tolumoje, harmoningu peizažu. Po tokio saulėtekio man teko sėst į autobusą ir riedėt per patį salos vidurį. Po kelių minučių net žandikaulis atvipo: šiaurė ir pietūs skiriasi kaip diena nuo nakties.
Šiaurėje yra daug krūmų, vietovės prikaišiotos gyvenvietėmis ir namukais. Pietuose vyrauja uolos, čia gyvenviečių – tik viena kita. Kai kurios vietos net priminė Didįjį Kanjoną, o tolumoje atsispindėdamas saulėje vandenynas kūrė keistą vaizdą, viską tik dar labiau pagrąžindamas. Mano didžiausias patarimas visiems keliautojams – aplankyti šias vietas. Jose tiesiog būtina pasivaikščioti ar bent jomis pravažiuoti.
Bene pačiame salos viduryje stūkso Gran Kanarijos simbolis – aukštai išsikišusi uola. Man sakė, jog iš toli ji atrodo labai maža, bet prisiartinus tampa milžiniška: siūlyčiau patikrinti, ar tai tiesa. Gaila, bet man to nepavyko padaryti. Ši bene aukščiausia salos vieta turėtų leisti pasigrožėti nuostabiu Gran Kanarijos bei aplinkinių salų vaizdu.
– Ar turi kokių silpnybių kelionėje: būtinai įsiamžinti prie miesto vartų ar prie svarbiausių valstybės pastatų, kolekcijai parsivežti keltų bilietus ar panašiai?
– Jau seniai nustojau pirkti suvenyrus. Norisi susigalvoti kažkokį originalų suvenyrą, bet iki šiol to padaryti dar nepavyko. Dažniausiai bandau pasiimti tik miesto ar vietovės žemėlapį, kad galėčiau pasižymėti, kur ėjau ir ką aplankiau. Kitokių įpročių irgi neturiu, bet visada stengiuosi surasti nemokamą vaikščiojimo turą – taip geriau suprantu ir pažįstu miesto istoriją.
– Kokius matėte Valensijos architektūros šedevrus?
– Valencijos išdžiuvusioje upės vagoje yra įrengtas labai gražus parkas ir dar svarbiau – architektūrinis kompleksas “La ciudad de las artes y las sciences”. Jis visas atrodo tikrai įspūdingai, ypač naktį, apšviestas įvairių šviesų. Iš kai kurių kampų pastatai susikomponuoja taip, jog jie atrodo kaip labai didelė žuvis. Man jau buvo pradėję atsibosti miestai: visi ėmė darytis panašūs. Daugelis jų gali pasigirti tik katedromis ar bažnyčiomis, o per pastarąsias vasaras jų aplankiau užtektinai. Tačiau šis kompleksas paliko tikrai gilų įspūdį.
– Ar lankėtės Granadoj, kuri, kaip sako keliautojai, pakeri absoliučiai?
– Mes ten irgi apsilankėm. Turėjom naktinį ir dieninį turą: aplankėme koridos amfiteatrą, buvom prie labai žymios Granados pilies. Dėl nepaprastai didelio žmonių srauto negalėjom patekti į daugumą Alhambros pastatų, bet vis tiek nenusivylėm.
Taip labai Granada nesužavėjo, gal dėl to, kad buvo šalčiausias kelionės miestas, temperatūra tesiekė apie 5 laipsnius šilumos. Bet ji labai įsiminė dėl šalimais esančio Sieros Nevados nacionalinio parko. Žinojom, kad būtinai turėsime apsilankyti tuose kalnuose, tad užvažiavom ir kelis kartus pačiaužėm. Bet vėlgi savo apranga neypatingai buvom pasiruošę klampoti po sniegą, ar kęsti atšiaurų vėją, ir dėl to labai gaila.
– Nebūna taip: Tau patinka, o kitiems nepatinka; Tu kažkur nori eiti, o kiti nenori? Ką Tau reiškia kelionės draugas?
– Būna. Labai džiaugiuosi, jog paskutinių kelionių kompanija buvo pati šauniausia ir niekad niekas nieko nestabdydavo: visi visur norėdavo eiti kartu, viską aplankyti – sutarėm labai gerai.
Bet šį klausimą būtina apsvarstyti prieš kiekvieną kelionę, kai renkiesi naujus kelionės kompanionus. Reikia išsiklausinėti, kokie yra jų pomėgiai, ką kas nori pamatyti, kiek kiekvienas pajėgus įveikti. Geriausia, kai viskas kuo labiau sutampa.
Dar viena išeitis – keliauti vienam. Iš pradžių maniau, jog taip bus labai neįdomu ir nuobodu. Tokia, pavyzdžiui, buvo kelionė į Tenerifę, bet viskas labai priklauso nuo tavo paties nusiteikimo. Paskutinėse kelionėse viskas apsivertė 180 laipsnių kampu: būti vienam buvo tikrai smagu, sutikau daug naujų žmonių ir niekad nereikėjo rūpintis, ar sutampa mano ir dar kažkieno sparta – galėdavau išsiruošti į 40 km žygį, užsiropšti į kelias viršūnes ar per dieną numinti 300 km. Abiem atvejais gali atrasti ir pliusų, ir minusų.
– Kai kam nepatinka lankyti įžymių vietų, kai kas mėgsta eiti be tikslo. Tokios kelionės vadinamos socialinėmis. Kaip Tu planuoji savo keliones?
– Pasidomiu, kas yra labiausiai lankoma, stengiuosi pasiklausinėti apie kitiems keliautojams įdomesnes vietas. Taip atradom mažytį kvartalą Liublijanoje, išpaišytą grafičiu. Dažnai ir aš pats mėgstu eiti tiesiog ten, kur akys veda, ar tiesiog ieškau įdomios vietos, matytos žemėlapyje.
Vienąkart apžiūrinėdamas Edinburgą per palydovinį žemėlapį pamačiau kalvą ir pasakiau sau: į ją tikrai užlipsiu. Taip ir padariau.
Dviejų savaičių kelionėje mašina mes tik daugiau mažiau pasižiūrėjom maršrutą, o visa kita vyko labiau spontaniškai. Bet paskutinėje kelionėje po Ispanijos salas aš visiškai nežinojau, ką veiksiu kitą dieną: kaip šaudavo į galvą, taip ir darydavau. Tai man labai patiko, tikiuosi, tai išeis pakartoti dažniau.
– Ar brangi buvo visa ši kelionė?
– Visa kelionė nebuvo pati pigiausia, nors daug dalykų radome tikrai pigiai. Pavyzdžiui, dviejų savaičių mašinos nuoma ir daugiau nei 3000 įveiktų kilometrų kiekvienam kainavo po beveik 150 eurų. Traukiniais ir autobusais, manau, tikrai būtų buvę daug brangiau. Keturias naktis praleidome hosteliuose vos po 7 eurus. Visiems rekomenduočiau hostelį Lisabonoje. Kitas naktis nakvojome pas draugus, o ir valgėme labai pigiai: dažniausiai gamindavomės patys. Tad bene puse kainos sudarė lėktuvo bilietai ir brangieji Anglijos traukiniai.
– Gal rašai kelionių dienoraštį?
– Iki šiol nieko nerašiau, bet po paskutinės kelionės po Gran Kanariją ir La Palmą sugalvojau visus nuotykius užsirašyti, kad nieko nepamirščiau. Gal aprašysiu ir kelionę per Ispaniją, Portugaliją: kad ir kokie ryškūs prisiminimai yra dabar, bet vėliau jie išblanks, o kada nors bus tikrai įdomu viską prisiminti.
– Papasakok šiek tiek apie save: ką esi baigęs, kas uždegė noru keliauti?
– Pernai baigiau fizikos magistrą ir dabar pradėjau studijuoti doktorantūrą, taip pat fizikos.
Noras keliauti augo po truputį. Jei užsinori iššūkio, geriausia kur nors išvykti, kur nieko nežinai, bandyti kur nors užkopti. Tai šiek tiek užgrūdina. Mažiau pradeda rūpėti visokie žvaigždžių bereikšmiai skandalai, nebe taip svarbu ką mano kiti. Tenka gyventi tokiose sąlygose, jog po to viskas atrodo labai gerai, sumažėja išrankumas. Sutinki daug naujų žmonių, išmoksti išsisukti iš situacijos nė nemokėdamas jų kalbos. Tenka įveikti daugybę baimių, o jas įveikęs pajunti pasigėrėjimą pasauliu, šiek tiek – savimi.
Dar yra vienas dalykas, dėl ko norisi keliauti – reikia kaupti prisiminimus: kai būsiu vyresnis, nereiks gailėtis, kad mano visi įspūdžiai tebuvo patirti bare ar klube.
Svarbu ir gamtos grožis, įspūdingi kraštovaizdžiai tiesiog užburia. Supranti, koks esi mažas ir kiek dar daug mums reikia tobulėti.
– Kokios šalies žemėlapius nagrinėji dabar?
– Dabar jau norėtųsi išvykti iš Europos ir nukeliauti į egzotiškesnę šalį. Tad galvoju apie kelionę į Kiniją, Tailandą, Braziliją, Naująją Zelandiją ar Rusiją. Kiekvienoje šalyje planai vis kitokie, tad reikia laukti, kol sužinosiu, kas bus pirmiausia.
– Dėkui tau, Laurynai. Sėkmės!
Kalbėjosi Rita Briedienė