Gaila Matulyė. Emilijos Briedytės nuotr.
Po temainfo.lt paskelbtos informacijos „Kupiškio jaunimo centrą palieka Gintarė Bartaševičiūtė” Centro „Facebook” pakyroje pasirodė jo direktorės Gailos Matulytės komentaras:
„SOS! Žinom, kad šį puslapį ne visada skaito KJC lankytojai, bet visada skaito Adelė Varnaitė. Kieno FB drauguose ji yra? Paulius? Emilija? Gal dar kieno nors? Perspėkit, kas sutiksit Adeliutę, kad nebūtina kopijuoti žmonių FB postus ir iš to daryti a la žiniasklaidos (ką aš, kaip buvusi žurnalistė, galiu drąsiai įvardinti purvasklaida). Arba laisvoje šalyje, bičiuliai, nerašykite laisvų minčių, nes jos atsidurs viename portale, kurį mažai kas ir skaito – taigi niekas Jūsų slaptų minčių visvien nesužinos. Žinau, kad Varnaitės „varnų šaudymas” šiek tiek sugadino tavo, Gintarė, tarptautinių mokymų Turkijoje nuotaiką, šiek tiek sugadino ir mano (Adeliutė galimai nuo to patyrė nenusakomą malonumą), – bet, deja, ne Varnaitės reikalas – draugiškas ar ne yra KJC kolektyvas. Tai geriausiai žino tie, kurie pas mus ateina.”
Su Kupiškio jaunimo centro direktore Gaila MATULYTE parengėme pokalbį; jį siūlome skaitytojams.
– Jūs, biudžetinės įstaigos vadovė, portalą temainfo.lt jau antrą kartą viešai vadinate „purvasklaida”. Kokius temainfo.lt tekstus ar tekstų sakinius priskiriate prie žurnalistinio purvo ir kas jais buvo drabstomas?
– Per didelį užimtumą neturiu laiko ieškoti citatų, bet kaip žmogų, kaip visuomenės ar politikos veikėją mane žeidžia portale spausdinti tendencingi pareiškimai apie mano dalyvavimą politikoje, vadinimas „partinukais“ ir kitais menkinančiais žodžiais, klaidingai cituojami mano atsakymai (sumaišius su Pauliaus Pranckūno). Tikrai neturiu laiko veltis į šiuos debatus, įtikinėti, kad pagal žurnalistų etikos kodeksą po politinės reklamos straipsniais nedera pasirašyti žurnalistui savo vardu ir pavarde.
Mano supratimu, jie turi būti nešališki. Taip pat garbingi žurnalistai, pateikdami „žinias“, remiasi visų šalių apklausimu, faktais. Man neatrodo solidu remtis FB komentarais, viešinti nepilnamečių pareiškimus, net jei tai ir vieša socialinė erdvė…
Todėl ten, kur nėra objektyvumo ar pagarbaus požiūrio į subjektą, kai tai sukelia neigiamas (=purvinas) emocijas patiems prašytiems žmonėms – turiu teisę reikšti savo nuomonę apie šį žanrą.
– Kupiškio jaunimo centro „Facebook`o” profilis yra viešas visiems. Ar Jūs manote kitaip?
– Yra daug viešų profilių. Nebūtina juos tendencingai rinktis ir nepilnai atskleisti. Aukščiau minėtas epitetas dažnai taikomas siekiant pikantiškumo, intrigų, o ne objektyvumo ir tiesos.
– Tai, kad Jaunimo centrą palieka vos jame pradėjusi dirbti Gintarė Bartaševičiūtė, yra įvykis. Ar manote, kad jo nepastebės ir kiti žurnalistai?
– Negaliu atsakyti už kitus. Galiu reaguoti po to, kaip pateiks.
– Susirašinėjimu Jaunimo centro „Facebook`e” mes parodėme, kaip kupiškėnai pamilo Gintarę ir kaip gailisi, kad ji išeina. Kur įžvelgiate „purvasklaidą” vieninteliuose dviejuose teksto sakiniuose: „Labai draugišką KJC kolektyvą per kelis mėnesius palieka jau antra darbuotoja. Darbą užsienyje pasirinko Simona Vogulytė, ir štai – atviras Gintarės Bartaševičiūtės Kupiškio jaunimo centro „Facebook“ profilyje išspausdintas laiškas”?
– Minėjau aukščiau. Retorika, mano supratimu, nėra objektyvus faktų pateikimas. „ir štai“, „ką čia bepridursi…“
– Ir pati pripažįstate, jog esate buvusi žurnalistė. Bet netgi tuomet, jei vėl Jums teks ja tapti, Jūs neturite kompetencijų vertinti rašančiojo pasirinktų saviraiškos priemonių: Visuomenės informavimo įstatymas nedraudžia ne tik žurnalistui, bet ir visuomenei naudotis viešais ir kiekvienam prieinamais šaltiniais. Ar manote, kad laisvoje šalyje suteikiama laisvė tik Kupiškio jaunimo centro direktorės mintims?
– Nemanau. Laisvė suteikiama ir Gailos Matulytės mintims, ir jos saviraiškos priemonėms.
– Skleidžiate „žinią”, kad ketinama uždaryti Kupiškio jaunimo centrą? Kokiais remiatės šaltiniais?
– Apie ketinimus žinios neskleidžiu.
– G.Bartaševičiūtė viešai išsakė nerimą: jos vietą Jaunimo centre dėl Politinės situacijos bet kada gali užimti kas nors kitas. „ Jeigu darai tai, ką nori daryti, bet tavo vietą bet kada gali užimti kitas (sakau atsižvelgdama į šių dienų politinę situaciją, visi juk kalba apie permainų troškimą), tuomet į galimybes pažvelgi kitaip, nes bijai, kad tokios galimybės nebebus”, – rašo ji. Ar nemanote, jog priešrinkiminiais triukais apie uždaromą Jaunimo centrą Jūs dezinformavote jaunus žmones, ir būtent dėl to jaunas ir visų mylimas žmogus palieka Kupiškį?
– Ne man adresuotas klausimas. Kito žmogaus nerimo negaliu komentuoti.
– Rašinys „Kupiškio jaunimo centrą palieka Gintarė Bartaševičiūtė” nebuvo ką nors kritikuojantis: kupiškėnai gailisi kiekvieno jų kraštą paliekančio žmogaus. Nekritinius rašinius esu linkusi pasirašyti Ritos Aukščionytės, Adelijos Varnaitės, o kartais juos autorizuoju anksti mirusių savo klasės draugų pavardėmis. A.Varnaitė buvo mano močiutė. Tyčiojimas iš jos pavardės žeidžia. Gaila, bet yra lietuviškų vardų, kurių net nežinai, kaip kirčiuoti. Ar suvokiate, kad viešai tyčiodamasi iš pavardės, tapatindama ją su varna, Jūs pati elgiatės neetiškai?
– Kiekvienas turime jautrumo ribas, daug kas žeidžia, nors stengiamės nutylėti. Taip pat nevienodai vertinama ironija, kandumas ir kt.
Varnaites, kurias pažįstu, gerbiu. Ši nepažįstamoji, deja, tapo priedanga… Kodėl buvo bijoma Jums ar jauniesiems verslininkams (nežinau, kas straipsnio autorius) garbingai parašyti vardą ir pavardę? Būčiau turėjusi galimybę susisiekti ir pakomentuoti asmeniškai. Nepamenu, kaip buvo suformuluota, bet „varnų gaudymas/ šaudymas“ – puiki lietuviška metafora! Manau, kad straipsnio struktūra pagal objektyvios žiniasklaidos principus „prašovė pro šalį”. Jei cituočiau „Kas katinui pakels uodegą, jei ne jis pats“, ar turėčiau atsiklausti Utenos mero leidimo? Neduokdie, tai bus priimta kaip tyčiojimasis.
– Pasakymu „…nes jos atsidurs viename portale, kurį mažai kas ir skaito” Jūs menkinate tegu ir nedidelį bet privatų verslą, jaunų žmonių pastangas likti savo rajone. Ar nemanote, kad turėtumėte viešai už tai atsiprašyti?
– Esu taikus žmogus. Niekada nepuolu pirma, kol nepriveda iki ribos ir tenka apsiginti. Susitikusi diskusijai su straipsnio autore/-iais, papildžius trūkstamą objektyvią informaciją apie minimą situaciją, padiskutavus, ką reiškia daug/mažai skaitytojų ir ar nesiekta jų daugiau įgyti neišbaigtame straipsnyje cituojant socialinio tinklo nuotrupas bei nepilnamečių emocijas, užuot išsiaiškinus, kokia reali situacija biudžetinėje įstaigoje, – tuomet, kad tik verslo kūrėjai pasijustų geriau, – galiu drąsiai atsiprašyti ir pripažinti, jog ir vienas skaitytojas yra labai daug, jei jį pasiekia teisinga, objektyvi, konstruktyvi informacija.
Klausimus raštu parengė Rita Briedienė