Homo sapiens – įdomi gyvūnų rūšis. Nors jos atstovai laiko save labai protingais, nesupranta, ko bastosi po pasaulį.
Kaip nė vienas kitas padaras, Homo sapiens labai greitai progresuoja: stebi pasaulį, daug iš jo mokosi, aiškinasi gamtos paslaptis… Paklausk:
– Kam tau visa tai?
Neturi atsakymo.
Jie, sako, nori būti laimingi. O vis dėlto nė vienas iki šiol jų atliktas darbas laimės nepriartino.
Supratai daug įspūdį keliančių dalykų: bjaurus, apvalainas, mažų akių, bukos nosies, už kaktos pasislėpusių ausų atspindys ežero paviršiuje – esi tu pats. Planeta šalia neprognozuojamo ugnies kamuolio, apsupta įvairiomis kryptimis lankstančių bejausmių akmens gabalų, apgaubta tuščios beorės erdvės – tavo namai; cheminių tirpalų ir elektros impulsų mišinys – išsvajotasis jausmas, pavadintas meile. Ar bent vienas šių atradimų padarė tave laimingesniu?
Tikrai? Be šių atradimų buvai nelaimingas? Tavo pirmuonys nesimėgavo gyvenimu? Šizofrenija.
Tavo laimės dienos jau seniai praeityje ir nebesugrįš. Pabandyk į savo „civilizaciją“ atgabenti laukinį žvėrį. Ar jis čia muistosi iš pasitenkinimo, mėgaujasi netikėtu kultūros antplūdžiu? Maistas – tiesiai į narvą, grotos su stogu nuo lietaus reikalo nepagerino. Gyvulys į laisvę prašosi…
Žmogau, sakai, kad myli gamtą? Sodini medį, grėbi lapus. Vienur iškasi, arčiau namų įkiši… Piktiniesi, kad iš savo vietos išplėšti medžiai sunkiai auga? Akivaizdu: mažai supranti. Už pačią gamtą niekas geriau medžių sodinti nemoka. Ji juos ir sėja, ir laisto, ir nuo ligų prižiūri jau milijardus metų. Tai ką, bandai ją apgauti?
Ne laimės ieškai, nelaimėli. Apsižvalgyk aplinkui. Per visus tuos religijų, karų, ir mokslų metus iš gyvulio nori pavirsti žmogumi – Dievo sūnumi, kuris Tėvo planus sujaukti pajėgtų…