Po Kupiškio centrą šmirinėja vyrai ir siūlo peilių rinkinius.
– Minutėlę! Nusifotografuosiu jį! – paprašiau vyriškio, man pasiūliusio tokį rinkinį.
– Pariežu! – pasakė jis kažkokią savo kalba ir nusisuko; nuėjo Vytauto gatve gimnazijos link. Ėjo kažką rėkaudamas: iš vieno kiemo išlindo dar du, išėjo vienas iš parduotuvėlės. Visų išskirtinis bruožas – tamsus gymis ir po pažastimi pasikištos vidutinio dydžio, sakytum, picų 2-5 dėžės.
– Kažkurį jų mačiau Kupiškyje ir prieš gerą savaitę. Įvažiavo į mūsų kiemą vyriškis iš iškišęs galvą pro mašinos langą draugiškai rusiškai paklausė: „Gal norite indų? Nusipirkau pats, bet nebereikia. Man vis vien, ar parduot juos, ar išmest.” Sakau: „Man irgi tas pats, ar tu parduosi juos, ar išmesi.” Ir nuėjau. Gal ta išnešiojamoji prekyba ir legali, bet kažko pabijojau su juo bendrauti”, – pasakojo moteris, atsistojusi šalia, kai fotografavau tuos „Pažiežu”. Na, bandžiau fotografuoti: jie nartūs ir greiti.
Netikėtai vienas vyras prišoko ir atrodė, kad jis tikrai išsitrauks bent vieną rinkinio peilį ir padovanos.
– Esu iš policijos! – leptelėjau kitataučiui nei šį, nei tą.
Kažin ar suprato, nes pasakiau lietuviškai. Bet aš jį tuokart supratau labai gerai. Jis tarė:
– Jėzus, Marija.
Susišūkavę visi sulindo į Darbo biržos siaurutį kiemelį. Nesivysi gi.
Nusipirkti puikų baltų briaunų peilių rinkinį ne taip ir lengva…
Adelija Varnaitė
Autorės nuotraukos