Vilmantas Bieliūnas. Pauliaus Briedžio nuotr.
Sutikau Vilmantą didžiojoje Kupiškio „Maximoje“. Pasigyrė: už žaidimų aikštelės idėją jau turi surinkęs 300 parašų. Mane tai be galo nustebino, nes žinau, kad tik iš pirmo žvilgsnio ši užduotis, lengva: kada nors už ką nors rinkusieji parašus yra patyrę, ką tai reiškia, kaip sunku prašyti svetimų žmonių, net jei parašai renkami siekiant kilnaus tikslo. O šis jaunuolis jau kelinta valanda leidžia laiką parduotuvėje ir kiekvienam sustabdytam pasakoja apie žaidimų aikštelės idėją. Man buvo smalsu, kodėl Vilmantas įsitraukė į šią veiklą.
– Perskaičiau „Facebooke“, kad kupiškėnas Redijus Anikanovas inicijuoja vaikų žaidimų aikštelės statybas Kupiškyje. Noriu, kad mūsų miestas atsigautų, jaunimas turėtų, kur būti. Paskambinau jam ir pasakiau: „Noriu padėti.“ Nusprendėme rinkti parašus, kad žaidimų aikštelės idėja pasklistų po Kupiškį, kad žmonės suprastų, kokia ji reikalinga, – sakė jaunuolis.
Viskas ir prasidėjo R.Anikanovo iniciatyva. Jo atžalai neužilgo sukaks treji metukai. Žinia, vaikai greitai auga, o tėvams svarbi jų ateitis. Kupiškio žaidimų aikštelės (jei taip jas būtų galima vadinti) pasenusios, nepatrauklios, mažai funkcionalios ar net pavojingos . Redijus nusprendė rasti būdą šiai problemai išspręsti.
Panašiai dabar atrodo dauguma Kupiškio žaidimo aikštelių. Redijaus Anikanovo nuotr.
R.Anikanovas bandė burti iniciatyvinę grupę: kvietė tuos, kuriems aktuali žaidimų aikštelės problema. Susirinko ne tiek ir mažai jaunų žmonių, visi pritarė, kad aikštelių problema egzistuoja, tačiau imtis iniciatyvos panoro vos keletas: žmonės, užsikrovę darbais, brangina savo laiką. Daug diskutavusi grupė greit subyrėjo liko tik keli iniciatyvūs žmonės.
Stebėjau šį procesą, svarsčiau, ar visuomenė įgali pati spręsti savo problemas… Atsakymą man pastūmėjo Vilmantas.
– Svarbiausia, jog yra norinčių, kad žaidimų aikštelės atsirastų – juk ne tiek mažai žmonių pasirašo. Tai veda į priekį. Tikiu, kad ši idėja gali tapti tikrove, – sakė jis.
Esame įpratę manyti – žmogus yra savanaudis, jis tik sau žiūri naudos. Tačiau tai ne visai tiesa; akivaizdu, jog yra žmonių, dirbančių kitų labui, tik jiems reikia paskatinimo ir pritarimo – tai jiems atstoja atlygį.
Parašų rinkimo iniciatyvą palaikė daug žmonių: surinkta per 600 parašų. Buvo, žinoma, ir tokių, kurie nesutiko pasirašyti. Koks motyvas? Senjorų teigė, kad jų vaikai jau užaugo, o anūkai čia niekada negrįš. Jaunuoliai numodavo ranka, sakydami, kad tikrai šiame mieste negyvens ir vaikus augins ne čia. Jie savo miestą jau „nurašė“; Kupiškio ateitis jų nebedomina.
Tačiau kol mieste dar yra žmonių kaip Redijus ar Vilmantas, Kupiškio laidoti nederėtų. Kol dar tikima pokyčiais, tol permainos vyks. Miestas gyvuos, kol bus kas pasirašo už jo ateitį. Dėka padarytų darbų, prie idėją palaikančių žmonių vis daugėja. Randasi aikštelės maketai ir vizualizacijos. Palaikyk, gražias iniciatyvas, prisijunk: www.kupiskiosvajones.lt
– Reikia stengtis dėl savo krašto. Net išvažiavusiajam bus smagiau grįžti į atgimstantį, įdomų miestą. Nebus gėda pasakyti, iš kokio krašto esi kilęs. Ar bent nenumokit ranka į tuos, kurie čia kažką daro – atsisveikindamas pridūrė Vilmantas.
Ona Tylaitė