Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas.
Balandžio 16 d. buvo prisaikdinta naujoji Kupiškio rajono taryba. Suėjo lygiai 100 dienų, kai rajonui vadovauja Dainius Bardauskas. Su juo ir kalbėjome apie tai, ką galima nuveikti per tokį laiką.
– Tapęs rajono meru, kaip vertinate 100 dienų laiko trukmę?
– Tai ir daug, ir mažai.
– Ką reiškia daug?
– Žinau, jog 100 dienų yra daug įvertinti situacijai, suvokti įsipareigojimams, prisiimti atsakomybei; pagauti ritmui bei suprasti, jog daugelio dalykų negali padaryti greit.
– O mažai?
– Per mažai laiko rimtoms permainoms. Tikėjausi per tą laiką baigti apvažiuoti visas seniūnijas, susipažinti su situacija vietose, bet dar nespėjau susitikti su visais Savivaldybės įmonių kolektyvais. Daug laiko ir energijos atima ankstesnės valdžios nepagrįstų sprendimų narpliojimas, neužbaigtų projektų nagrinėjimas…
– Koks ankstesnės valdžios palikimas šokiravo labiausiai?
Kupiškio muziejus dar nepriduotas Valstybinei komisijai.
– Tragiška UAB „Kupiškio komunalininkas” situacija, o ir bendra rajono situacija sudėtinga. Net sunku suvokti, kaip galėjo atsitikti, kad Kupiškio etnografijos muziejus, remontuotas ir atnaujintas prieš penkerius metus, dar nepriduotas Valstybinei komisijai… O tokių projektų daug.
Ištrimituotas, išreklamuotas Kupiškio jaunimo centro investicinis projektas irgi neišbaigtas iki galo. Be papildomų pinigų Centras taip ir liktų nešildomas, koks buvo iki šiol. Nemaloniausia tai, kad nebuvo kalbama iki galo: žmonės turėjo žinoti, kad norvegų fondo pinigai skirti tik nedidelės Centro dalies atnaujinimo darbams, o visa kita bus išleista minkštiesiems projektams: mokymams, seminarams, pažintiniams dalykams…
Buvusieji bijojo būti nepopuliariais, jiems trūko ryžto, o laiku nepriimti sprendimai kaupėsi į vieną krūvą, išryškėjo nemenkomis problemomis. Dabar tų sprendimų reikia daug ir vienu metu. Jei būtų dirbta nuosekliai, tokios situacijos nebūtų, kokioje esame dabar.
– Kokia dabar kupiškėnų situacija?
– Investiciniams projektams užbaigti trūksta lėšų; teks iš kažkur ieškoti pinigų ar net grąžinti dalį gautų investicijų. Skolos finansinėms institucijoms – bankams – sudaro 5 mln. eurų. Tai visas mūsų skolinimosi limitas.
Net tuo likusiu 100 ar 200 tūkst. eurų skolų limitu negalime pasinaudoti, nes privalome vykdyti įsipareigojimus – grąžinti įsiskolinimus, kurių trukmė viršija 45 dienas. Pastarosios skolos siekia 1,5 mln. eurų.
Turime nurodymą nuosekliai mažinti ilgalaikius įsiskolinimus, ko iki šiol nedarė Kupiškio rajono savivaldybė. Jau sudėliojome ir pateikėme skolų grąžinimo planą. Jis pradėtas vykdyti maždaug prieš 100 dienų, o iki metų pabaigos skolų turi būti 10 proc. mažiau nei jų buvo metų pradžioje.
– Savivaldybės kontrolierė Vilma Mažeikienė rajono Tarybai irgi patvirtino, kad Kupiškio rajono senoji valdžia pažeidinėjo Finansinių rodiklių įstatymą…
– Taip, šiuo rodikliu esame Lietuvos lyderiai. Bet ir Vilma Mažeikienė, Savivaldybės kontrolierė, išvadas teikdavo ne visai atsakingai.
Žinoma, visos savivaldybės yra prasiskolinusios, bet kitur ilgalaikius įsiskolinimus buvo bandoma gesinti. Pas mus į tai nekreipta jokio dėmesio, ir vieną kartą skolų vežimas turėjo sustoti.
–Minėjote, kad gali tekti grąžinti dalį lėšų…
–Turiu omenyje Subačiaus senelių, Paketurių Šv. Kazimiero vaikų globos namus.
– Į senelių namų atidarymą, planuojamą liepos 28 d., jau išdalinti kvietimai.
– Taip, šie namai atidaromi. Bet Valstybinė komisija jų dar nepriėmė, ir kažin ar nereikės grąžinti 87 tūkst. eurų kaip netinkamai panaudotas lėšas. Tikimės įrodyti, apsiginti, bet to nebūtų reikėję daryti, jei projektai būtų paruošti kokybiškai, jei tinkamai būtų kontroliuojami. O šiandien įveikti situaciją iš tiesų kainuoja daug energijos ir laiko.
„Jei Graikija nebankrutavo, tai ir mes nebankrutuosime.”
– Ar įmanomas Savivaldybės bankrotas?
– Graikija nebankrutavo, tai ir mes nebankrutuosime. Privalėsime mokėti įsiskolinimus, vykdyti griežtą fiskalinę politiką. Visi mūsų veiksmai – paskolos pardavimas kitiems bankams, mokėjimų atidėjimas – atpalaiduos lėšų. Sutaupysime ir patys: sprendimas sumažinti švietimo techninio personalo darbuotojų skaičių priimtas ne iš neturėjimo ką veikti: saugos firmai atidavę mokyklų apsaugą, atsisakę naktinių sargų sutaupysime apie 100 tūkst. eurų per metus. Už šiuos pinigus galėtume grąžinti skolas komunalininkams, plėsti mokyklų renovaciją, bet kol kas jie bus nurašyti sukauptiems ilgalaikiams įsiskolinimams mažinti.
Tačiau po truputį situacija išsilygins. Mes dirbame skaičiuodami.
– Ką Kupiškis prarastų nebesiskolindamas?
– Visi ES projektai reikalauja koofinansavimo. Prarastume viską, ką esame numatę ir dalį jau pradėtų projektų. Tai ir gatvių bei kelių remontas, viešųjų pastatų renovavimas, infrastruktūros gerinimas – viskas, ką rajono valdančioji koalicija yra numačiusi savo programoje.
–Kada visuomenė galės su šia programa susipažinti?
– Mes tikrai ją pateiksime; sudėliojome tai, ką esame numatę šiems metams. Betgi vėl: mus riboja jau minėti dalykai. Kol kas planuoti tikrai labai sunku.
–Kaip, tapęs meru, vertinate Vyriausybės dėmesį regionams?
– Regioninė politika – skambūs žodžiai. Tai sakau su visa pagarba Vyriausybei, tačiau nėra skiriamas toks dėmesys, kiek apie tai kalbama. Vertinkime paprastai, aritmetiškai: šalyje yra 10 regionų, todėl visiems ir turėtų būti skiriama po 10 proc. Tačiau Panevėžio regionas tegavo 8, o kai kuriose pozicijose – tik 7 proc. su trupučiu. O mes dar būsime nuskriausti todėl, kad esame mažytis rajonas. Kai kurių projektų koofinansavimas siekia iki 50 proc. Šiandien Kupiškis juose dalyvauti negalėtų.
– Gal gelbės Tikslinių teritorijų vystymo programos pinigai?
„Eglė prie Žemės ūkio skyriaus kris pirmoji”
– Tikslinės lėšos bus, jas gausime. Tačiau kai kurie projektai vėl reikalauja didžiulių biudžeto lėšų. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštė, be abejo, bus suremontuota.
– Kokia ji taps?
– Artėjant miesto šventėms kiek galėjome aikštę gražinome: pakeitėme jos suolus, šiukšliadėžes. Pradėjus aikštės rekonstrukciją visa tai panaudosime kitose miesto vietose. Netrukus skelbsime konkursą aikštės idėjai. Projektą būtinai aptarsime su visuomene. Bet kai kas jau dabar aišku: gerokai retinsime medžius; eglė prie Žemės ūkio skyriaus kris pirmoji, ją puošime 2016-ųjų Kalėdoms; fontanas išliks, tik mažesnis, kitoks.
Tai bus reprezentacinė aikštė miesto renginiams bei vieta, miela ir jaunam, ir mažam, ir senam. Prisipažinsiu: nelengva buvo per „Lingaudalą” išeiti, sveikinti žmones, svečius ir „nematyti aplinkos”. Prieš festivalį net svarsčiau, ar tikrai mums reikia „Lingaudalos”…
– Ar reikia?
– Ko gero, turėtume jai suteikti kitą formą, kuri tiktų ir jaunam, ir vyresniam. Ar nederėtų šia švente apjungti etnografiją, folklorą, roką? Gal sukurti „Kupkėmio” ir šalyje kažko labai populiaraus sintezę? Yra „Žalvarinis”, „Kitava” „Dviese”, „Rugiaveidė”. Gal galime aprėpti ir senąsias pagonių tradicijas? Sukurtume savitą tradiciją regione ir sudomintume aplinkinių rajonų žmones. Matėt, kokios dinamiškos buvo Joninės. Gerbiu „Kupkėmio” kolektyvo žmones, jo vadovę Almą Pustovaitienę, bet, manau, ansamblio programą reikėtų atnaujinti.
– Jaunimas, paveiktas Joninių nuotaikos, rinkosi ir svarstė, kuo kitais metais galėtų prisidėti prie šios šventės…
– Puiku. Visada laukiu mūsų šaunaus jaunimo iniciatyvų ir pagalbos.
Viena žaidimų aikštelė atsiras parkelyje prie didžiosios „Maximos”.
– O ar išsipildys jaunų tėvų lūkestis turėti Kupiškyje saugias vaikų žaidimų aikšteles?
– Kreipiausi į bendrovę „Maxima”, ir aikštelės statybai ji skyrė 3 000 eurų. Dar truputį prisidės Savivaldybė, ir viena aikštelė atsiras parkelyje prie didžiosios „Maximos”. Dar dvi – viena didesnė, kita mažesnė – bus pastatytos Kraštiečiuose.
Prie P.Mažylio ir K.Šimonio gatvių sankryžos, toje teritorijoje, kur projektuojamas baseinas, bus įrengtos riedučių, šiaurietiško ėjimo, riedlenčių trasos, lauko treniruokliai, tinklinio, krepšinio aikštelės, suoliukai. Tai bus sveikatingumo oazė aktyviam ir pasyviam poilsiui.
Aikštelių reikia ne tik Kupiškiui, bet ir seniūnijų centrams. Mes to nepamirštame.
– Rokiškio verslininkai Jus kvietė į susitikimą: jiems rūpi, kaip Kupiškio valdžia bendrauja su verslu. Tarėtės su Rokiškio „Duguvos” bendrovės savininku, dėl virvių gamybos verslo plėtros Kupiškyje. Ar yra vilties?
– Rokiškėnai dar nedavė galutinio atsakymo, tik žinau, kad vietiniai „Duguvą” spaudžia plėstis savo rajone. „Lingaudalos” šventėje su Norvegijos Friojos komunos atstovais aptarėme labai rimtas bendradarbiavimo galimybes. Frioja ir Rokiškis gamina virves, žvejybos tinklus – Kupiškis pasirengęs tarpininkauti.
Per tą 100 dienų susitikau su daugybe stiprių verslininkų, rimtų politikų.
Su „Lelijos” generaline direktore Gene Zaveckiene atnaujiname Savivaldybei priklausantį siuvyklos fasadą. Su verslo pagalba pakeitėme avarinės būklės laiptus į piliakalnį. Aplankiau susisiekimo ministrą: gautas pažadas pradėti „Lietuvos pašto” pastato remontą.
Padaryta daug kitų smulkių darbų, kurių visų nė nevardinsiu.
Man malonu, kad verslininkai rėmė ir Jonines, ir „Lingaudalą”. Jie supranta: jei žmonėms čia bus gera gyventi, jie turės darbo jėgos, kuriančios jiems pridėtinę vertę. Pasakymas „Privati nuosavybė turi ir socialinę priedermę” kiekvienam tampa vis labiau suprantamas.
– Kalbos apie žuvivaisos įmonę, ko gero, nutils…
– Tariamės su stambia Lietuvos įmonių grupe, kad į Kupiškio rajono Alizavos seniūnijos Repeniškių bei Šimonių seniūnijos Nociūnų kaimus ateitų lietuviško kapitalo tarptautinis žaidėjas. Jei verslas nebekeis planų, galėsite parašyti, kad mano misija Kupiškio rajone baigta.
– Gal tik pradėta?
– Būsiu ramus, kad Kupiškiui kai ką padariau. Žinoma, esu dėkingas žmonėms, kurie mūsų kraštui linki tik gero ir savo kontaktais, pažintimis leidžia vystyti ir savivaldos galimybes. Tačiau „op!” sakysime tuomet, kai prasidės sovietinių kolūkių gamybinių pastatų bent jau valymo darbai.
– Pradžia nelengva, bet darbinga. Jei būtumėte žinojęs, ką atėjęs rasite, ar būtumėte ryžęsis siekti mero posto?
– Kur bepasisukam, privalome mėžti kaip graiko Augėjo tvartuose. Juk iki šiol vykusių posėdžių daugelis priimtų sprendimų – ankstesnės valdžios sukurtų problemų sprendimas.
Kol viskas stojasi į savo vėžias, sunku. Bet aš toks esu – kur bedirbčiau, atiduodu visas savo pastangas. Gal tai skamba patetiškai, tačiau yra būtent taip.
Kalbėjosi Rita Briedienė
Autorės nuotraukos