Kaip jau buvo skelbta, Izraelio ambasada Lietuvoje kartu su Anykščių, Kėdainių, Elektrėnų, Švenčionių ir Kupiškio rajonų savivaldybėmis 14-os mokyklų 40 moksleivių 
organizavo kelionę į Izraelį. Tai pirma tokia moksleivių kelionė, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo100-mečiui ir Izraelio valstybės 70-mečiui paminėti.
Aštuoni Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos moksleiviai, besidomintys krašto istorija ir aktyviai dalyvavę Tolerancijos klubo veikloje, parengę ir skaitę pranešimus apie Kupiškyje gyvenusius žydus, jų užsėmimus ir likimą bei jų gelbėtojus, buvo pakviesti dalyvauti šioje – kovo 5–9 dienomis vykusioje – kelionėje.
Kupiškio kraštui atstovavo Akvilė Vasilenkaitė, Gaudrė Siriūtė, Raminta Kurulytė, Matas Sankauskas, Tomas Ragauskas, Giedrius Žiaunys, Austėja Guiskytė ir Vykintas Visockas. Mokinius lydėjo Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos mokytoja Nijolė Puzelienė.
Kovo 5-oji
Apie 3 val. ryto išvažiavome iš Kupiškio L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos kiemo, o Vilniaus oro uostą pasiekėme prieš penktą. Susitikome su miela kelionės koordinatore Liana Jagniatinsky, Izraelio ambasadoriumi Lietuvai Amiru Maimonu bei kitų miestų delegacijomis.
Prieš išvykstant nusifotografavome su Izraelio ambasadoriumi A. Maimonu. Jis mums palinkėjo puikiai praleisti laiką Izraelyje ir grįžti kupiniems įspūdžių.
Teko persėsti Kijevo oro uoste. Per valandą spėjome pereiti patikrinimą ir jau skridome maršrutu Kijevas-Tel Avivas.
Oro uoste mūsų laukė gidė Yael Friedman Vatury. Nuvažiavome į Deborah viešbutį, įsikūrėme. Vakare vyko susitikimas su litvakų, kilusių iš Lietuvos, asociacijos ,,Bait Vilna“ nariais. Kupiškėnai bendravo su izraeliečiu Tuve Keseliu, kilusiu iš Kupiškio, jo žmona bei kitais litvakais. Dalyvavo ir Izraelio ambasadoriaus Lietuvoje A. Maimono žmona Tal Maimon. Susitikimo dalyviai mums papasakojo daug atsiminimų apie gyvenimą Kupiškyje.
Prieš einant miegoti, jau gerokai vakarėjant, visi nuėjome į paplūdimį pabraidyti Viduržemio jūroje, pasišnekėti bei aptarti šios dienos įspūdžių.
Kovo 6-oji
Dieną pradėjome pasivaikščiojimu po Tel Avivą ir jo senąjį priemiestį Jafą. Vaikštinėjome siauromis senamiesčio gatvelėmis, grožėjomės žydinčiais medžiais bei žaliais parkais, klausėmės gidės istorijos apie Izraelį.
Ypač didžiulį įspūdį paliko apžvalgos aikštė, nuo jos lyg ant delno matosi modernusis Tel Avivas ir vienas po kito besistiebiantys dangoraižiai. Po to nuvažiavome į senąją geležinkelio stotį. Beeidami pėsčiomis iš jos priėjome jaukią ledainę; čia ledai patys gardžiausi. Tai mūsų gidės mėgstamiausia ledainė. Apie 13 val. pasiekėme „Atidim“ vidurinę mokyklą. Jo direktorius Markas Babotas yra kilęs iš Kauno. Vizitą pradėjome prie gausaus pietų stalo.
Buvo nuostabu ir gera susitikti su tokio pat amžiaus žmonėmis bei iš jų lūpų išgirsti gražius žodžius apie mūsų Lietuvos delegaciją, sužinoti jų pomėgius, užsiėmimus, popomokines veiklas, ateities siekius ir tikslus.
Antradienį lankėmės Holone įsikūrusiame aklųjų muziejuje „Dialogas tamsoje“. Valandą laiko praleidome visiškoje tamsoje, po kambarius vedžiojami neregio asmens, su kuriuo vėliau teko pabendrauti. Tiesiog trūksta žodžių apibūdinti emocijas, kurios užplūsta programos metu. Tai reikia patirti pačiam! Kiekvienas iš mūsų po šio įspūdingo apsilankymo muziejuje sakė:
– Šį muziejų turėtų aplankyti kiekvienas.
O dienos pabaigoje, užėję į Rennaisance viešbutį, susitikome su Andriumi Mamontovu: Kovo 11 -osios proga šventinį jo koncertą Tel Avive surengė Lietuvos ambasada Izraelyje. A. Mamontovas mielai su visais bendravo, noriai fotografavosi su grupe iš Lietuvos, o vėliau su kiekvienu norinčiuoju.
Kovo 7-oji
Mūsų laukė kelionė į Jeruzalę, į Yad Vashem holokausto muziejų, kuriame praleidome visą dieną. Klausėmės gidės pasakojimo apie Lietuvos žydus, suradome savo gimtų miestų vardus, iškaltus ant kalkakmenio, sužinojome apie gelbėtojus – Pasaulio tautų teisuolius. Tai nepakartojamas ir labai svarbus Izraelio muziejus holokausto aukoms atminti.
Vėliau susitikome su kraštiečiu 91 metų Jokūbu Gurvičiumi, išgyvenusiu holokaustą, antrąjį Pasaulinį karą. Klausėmės jo pasakojimo apie kančias ir apie geradarius, jį slėpusiu ir padėjusius jam išlikti. J. Gurvičius iki šiol yra dėkingas savo draugams, artimiesiems, pažįstamiems, kurių dėka jis išgyveno.
Lietuva, sakė J. Gurvičius, jam iki šiol yra Tėvynė. Jis prisiminė savo vaikystę, lietuvių ir žydų santykius, 1939 m. Kauno halėje stebėtas Lietuvos krepšinio rinktinės varžybas. Jokūbas yra išlaikęs puikų humoro jausmą ir maloniai bendravo.
Tądien įsikūrėme viešbutyje „Montefiore“. Vakare delegacija turėjo galimybę susipažinti su Jeruzalės turgumi, nupirkti lauktuvių namiškiams ir apsilankyti tradiciniame žydiškame šio miesto restorane.
Kovo 8-oji
Diena prasidėjo vizitu į Užsienio reikalų ministeriją. Po klausimų-atsakymų sesijos ministrui įteikėme knygą „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“, pasakojančią apie Kupiškio žydų bendruomenę tarpukario metais, skaudų jos likimą antrojo Pasaulinio karo metais. Ministras liko pamalonintas ir sužavėtas.
Aplankėme senąją Jeruzalę: priėjome prie Gynybinės sienos, aplankėme Raudų sieną, Kristaus kapo bažnyčią, kur, pasak legendų, po nukryžiavimo buvo palaidotas Kristus.
Buvo galimybė patirti, kaip atrodo skirtingų religijų – krikščionių, judėjų, musulmonų – gyventojų Jeruzalės senamiesčio kvartalai.
Vėliau moksleiviai sodino draugystės medžius. Mus lydėjęs miškininkas pagyrė mūsų grupę už mandagumą ir darbštumą sodinant medelius, o patys likome pamaloninti ir laimingi už suteiktą galimybę pasodinti sodinuką Pažadėtoje žemėje.
Vakare iškeliavome Negyvosios jūros link. Kelionėje į Metsadą sustojome prie paminklo, žyminčio nulinį jūros lygį. Atvykus į vietą, pasidalinome įspūdžiais, patirtais šios dienos metu.
Kovo 9-oji
Labai anksti ryte – 4.45 val. – pradėjome kopti į Masados kalną. Nepakartojamas jausmas pasitikti saulę ant kalno, kurio aukštis siekia apie 500 m, viršūnės.
Masada – senovės fortifikacijų bei pastatų griuvėsiai, esantys ant izoliuotos uolos pietų Izraelyje, prie Negyvosios jūros. Masados tvirtovėje klausėmės gidės pasakojimų apie daugiau nei dviejų tūkstančių metų senumo įvykius – savotišką žydiško Pilėnų mito versiją, kuomet čia įsikūrusi žydų bendruomenė pasirinko mirtį, o ne romėnų vergiją, – ir stebėjome kylančią saulę.
Masada yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir labai pamėgta turistų vieta.
Tuomet leidome laiką prie Negyvosios jūros, kurioje tepėmės gydomuoju purvu ir plūduriavome.
Dienos pabaigoje apsistojome „kibuce”, žemės ūkiu užsiimančioje uždaroje bendruomenėje. Nė vienoje valstybėje bendra nuosavybė žemės ūkyje nebuvo taip išvystyta, kaip Izraelio kibucuose. Šios valstybės visuomeninėje, kultūrinėje ir auklėjamojoje gyvenimo srityse kibucai pripažinti ir įtvirtinti kaip savarankiškos organizacijos. Kibucui vadovauja bendras narių susirinkimas, išrenkantis sekretoriatą ir keletą komisijų, skirtų spręsti einamuosius reikalus.
Tuomet, apsirengę Šabato šventei, ėjome valgyti tradicinės vakarienės. Šabas (hebraiškai „šabbāt” – poilsis) – judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare. Jos metu judėjams draudžiama dirbti, kurti ugnį maistui gaminti ar net toli keliauti iš savo namų. Buvo surengtas trumpas susitikimas su bendruomenės nariais, kilusiais iš Lietuvos.
Izraelis – nuostabi šalis, draugiški bei nuoširdūs žmonės, neapsakomo skonio virtuvė, didelį įspūdį paliekančios istorijos bei ypatingas kraštovaizdis, sukuriantis nepamirštamus įspūdžius ir norą dar kartą čia sugrįžti.
Grupės vardu
Akvilė Vasilenkaitė, Tomas Ragauskas