Apie tai, kaip nusipirko pirmą automobilį, kaip kaupė patirtį, įkūrė verslą, nusprendė gyventi Kupiškyje, kalbėjomės su „Padangera” autoserviso savininku, 32 metų Mantu Gildučiu.
– Iš kur atsirado dėmesys automobiliams?
– Domėjimąsi automobiliais perėmiau iš tėčio. Jis buvo mašinų mylėtojas, tiksliau vienos – BMW. Niekada mūsų garaže nestovėjo kitos markės automobilis. Tėtis nebuvo mechanikas, tačiau labai prižiūrėjo savo mašiną, buvo labai pedantiškas, kartais net per daug. Tarkim, jei sėsčiau į jo BMW purvinais batais, stipriai gaučiau barti. Jis labai mėgo savo mašiną, jokiu būdu nebūtų leidęs prie jos nagų kišti, todėl vaikystėje automobilio technikos nepažinau. Tačiau kaip daugelis berniukų seilėjausi žiūrėdamas į gražias mašinas, laukiau, kada galėsiu įsigyti savo.
– Kada pradėjai remontuoti automobilius?
– Baigdamas 12 klasių ėmiau taupyti pirmai savo nuosavai mašinai. Dar egzaminai nebuvo pasibaigę, kai nusipirkau „trečią Golfą“ tiesiai nuo tralo, Utenos turguje. Tačiau tai buvo tik uždarbis. Tada dar visai žinių neturėdamas kažką suremontavau, pagražinau ir įdėjau pardavimo skelbimą internete. Taip ir prasidėjo…
– Kaip išmokai autoremonto darbų? Iš kur atėjo žinios apie automobilius?
– Pradžioje dirbau namo kieme, mokėjau remontuoti visokias smulkmenas – maži kėbulo dažymo bei glaistymo darbeliai. Tačiau kieme ėmė trūkti priemonių bei sąlygų. Mano gera draugė supažindino mane su savo tėčiu, mašinų remontininku. Jis turėjo garažą, kur ruošdavo mašinas: dažydavo, gruntuodavo, žodžiu, darydavo viską, ko reikėdavo užsiimant perpardavimu. Jis man parodė, kur, kas ir kaip, negailėdavo man laiko, prieidavo, pasakydavo, kur gerai, o kur blogai darau. Jam padedant po truputį ėmiau gaudytis esminiuose kėbulo remonto darbuose. Per vasarą pardaviau keturias mašinas, prisidėjo dar 2 000 Lt draudimo pinigų, kuriuos gavau iš fondo: tais laikais buvo galimybė kaupti vaiko pilnametystei. Rudenį išsipildė mano svajonė – nusipirkau pirmą savo mašiną – „bulką” – „Audi 90“, įdomiai „tiuninguotą” (perdarytą, aut. past.) iš Vokietijos.
– Vasara baigėsi, ir kas toliau?
– Tuo metu reikėjo sugalvoti, kur stosiu. Buvau kaip dauguma: nežinojau, ko gyvenime prireiks – stojau tik tam, kad įstoti. Mokslai nepatiko, pasirinkau visiškai ne savo specialybę. Bestudijuodamas įsidarbinau Vilniuje, automobilių servise. Pradžioje dar bandžiau darbus derinti su mokslais, tačiau nesisekė. Didmiestis buvo svetimas. Sostinėje pragyvenęs pusmetį viską mečiau, grįžau į Kupiškį, įsidarbinau „Velsekos“ autoservise mašinų plovėju. Tada man buvo vos 20-mt, kitokių darbų dar ir nebūčiau sugebėjęs dirbti. Tačiau po šios patirties jau žinojau, ko noriu: kitais metais pasirinkau Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, įstojau į automobilių techninio eksploatavimo studijas. Mokiausi neakivaizdžiai, todėl galėjau likti gyventi Kupiškyje. Iš „Velsekos“ perėjau į kitą autoservisą, čia įsidarbinau vadybininku. Žingsnis po žingsnio plėčiau automechaniko patirtį.
– Kodėl likai Kupiškyje?
– Sunku pasakyti kodėl, bet į Vilnių netraukė. Tuo metu Kupiškyje susitikdavau su savo drauge, tapusia mano žmona. Be to, mieste, kuriame užaugau, buvo nesunku įgyvendinti visokius sumanymus. Vienas didesnių mano gyvenimo projektų – nusipirkta sodyba Obonių kaime. Galvojau, kol jaunas, pats turėsiu vietą „pabaliavoti“, o iš nuomos užsidirbsiu. Ėmiau būsto paskolą 40-čiai metų. Tada, prieš krizę, jas visiems lengvai dalino. Tik nesupratau tada, koks juodas darbas manęs laukia: penkerius metus sodyboje plušau kaip darbovietėje. Draugai truputį padėjo, bet šiaip viską dariau savo rankomis. Per šią sodybą net darbą autoservise turėjau mesti. Iš jos mažai kas gero buvo likę: keletas įdomių elementų, senovinė klėtis, ūkinis pastatas akmeniniais pamatais ir rąstinėmis sienomis. Tačiau viską reikėjo renovuoti. Tarkim, seną pirtelę visi siūlė nugriauti, o aš nusprendžiau ją prikelti. Daug buvo visokių, kaip aš vadinu, „šalašų”, malkinių ir kitų beverčių pastatų. Nugriauni, o lentos juk nesupuvę, tik senos, pajuodę. Nušveiti jas ir naudoji kaip naujas gražias lentas. Lenta po lentos, ir sodyba tapo naudojama. Neturėjau daug pinigų. Nieko iš esmės neturėjau, tik kažkiek fantazijos ir didelį norą. Iš apgriuvusios kaimo gryčios, apaugusios krūmokšniais, atkūriau sodybą, kur dažnas tuometinis Kupiškio abiturientas 18-tą gimtadienį atšventė. Vėliau ją pardaviau, atidaviau likusią paskolos dalį, ir pinigų dar liko. Darbas nenuėjo veltui.
Man labai įdomu seną prikelti naujam gyvenimui. Svajoju suremontuoti kokį labai seną kledarą, tačiau tam reikia daug laiko ir investicijų. Kol kas dar nei to, nei to daug neturiu.
– Kokia buvo autoserviso „Padangera“
pradžia? Kaip sumanei imtis savo verslo?
– Iš tikrųjų viskas prasidėjo ne nuo manęs.
Draugas gyveno Norvegijoje, turėjo pinigų ir norėjo juos kažkur investuoti.
Įkūrė autoservisą. Jis man vadovavo per atstumą: perduodavo užduotis, kurias
reikia padaryti. Aš dirbau šiame autoservise, o laisvu laiku čia galėjau
tvarkyti savo mašinas prekybai. Kurį laiką taip ir dirbome, bet draugas
nusprendė autoservisą uždaryti, sakė, kad nesiseka taip, kaip jis norėtų. Įvertino,
kiek čia viskas kainuoja, apsitarėme, suderėjome, ir dirbtuves perėmiau aš.
– Sau dirbti patinka labiau?
– Niekada nebebuvo taip, kad darbas tęstųsi nuo 8
iki 17 val., šeštadienis ir sekmadienis būtų laisvi, o vasarą nusimatytų
mėnesis atostogų. Retai kada anksčiau 19 val. namo grįžtu. Pasitaiko, kad
susidėlioju kelias laisvas dienas, su šeima išvykstame pailsėti, bet greitai
tenka vėl grįžti į darbus. Nuolat planuoju atostogas, bet iki šiol nepavyko.
Darbai stoja, kai nėra vadovo autoservise. Kažkokia atsiranda neeilinė
užduotis, privalai būti, sukti galvą, kaip ją išspręsti. Darbuotojai, nors ir
geri jie specialistai, bet vis tiek turi pažiūrėti, kad atlyginimą savo
užsidirbtų. „Padangeros” savininku tapau prieš ketverius metus, tačiau iki
dabar negalėčiau pasakyti, kad verslas sekasi lengvai. Taip, klientų daugėja,
kyla darbo apimtys, bet ir sąnaudos didėja. Pagrinde tvarkome važiuoklę,
padangas montuojame ir šiaip įvairias smulkmenas – starterius, generatorius,
pavarų dėžes, sankabas – remontuojame. Dabar rengiame dažymo patalpas, šią
vasarą pradėsime teikti šią paslaugą. Kupiškyje to dar nėra. Taigi judame į
priekį.
Žmona sako, kad esu per daug sąžiningas. Daug esu girdėjęs stambesnių įmonių istorijų:
neradai, ką remontuoti, tai reikia gedimą išgalvoti… Įvažiavo mašina į garažą,
tai be 50 Eur neišleidi. Gal taip dirbant pelnas būtų didesnis…
– Tad kam tau visas šitas vargas?
– Tai yra mano dalykas. Automechanika – sritis, kurią geriausiai suprantu. Visą laiką, kai mokiausi ar dirbau, laisvu laiku užsiėmiau mašinų perpardavinėjimu. Tai mano pagrindinis pinigų šaltinis. Aišku, nervų daug kainuoja. Būna, kartais pratrūkstu: nieko nebereikia, norisi viską parduoti, užmiršti, keisti veiklą ir eiti dirbti už minimumą. Tokiomis dienomis atsiriboju, darau tik tai, kas būtina. Neturiu aš hobio kažkokio ar nusiraminimo vietos. Garaže randu tai, ko reikia: čia netrūksta iššūkių, kūrybinių užduočių, naujų patirčių. Mašinų pardavėju negali būti žmogus be fantazijos. Jei jos neturi, neišsivyniosi iš situacijos – geriau nė nepradėk. Remontuojant mašinas retai viskas būna pagal instrukcijas. Dažnai klientas spaudžia, kad pigiau padarytum, kartais nėra pirkti detalės, kokios reikia, turi improvizuoti. Nuolat esi kūrybiniame procese. Bet jei mašinos rinkos vertė tokia, tai brangiau neparduosi naujas detales jai sudėjęs. Retai kuriam pirkėjui svarbiau naujos detalės, negu mažesnė kaina. Tu sąžiningai padarai, o kaina ta pati. Esu girdėjęs, kad dažnai apgaudinėjami klientai: suremontuoja automobilį, kad gražiai atrodytų, o parduotas jis greit sugenda. Tokiems reikia nagus nukapoti, jie labai kenkia šiam verslui, tokie labai išbalansuoja automobilių kainas. Jei nemoka mokesčių ir kažką pigiai „chimičina”, turi galimybę parduoti net už mažesnę nei rinkos kainą. O jei dar apie tokį straipsnį parašo, žinią išplatina, ir žmonėms ima atrodyti, kad mašinų perpardavinėtojai visi tokie. Tačiau lietuviai vis nepasimoko: pigiai ir gerai nebūna.
– Ar ir dabar neatrodo, kad autoservisą geriau būtų atidaryti didmiestyje?
– Niekados apie tai rimtai negalvojau, nenorėjau nei į kitą miestą, nei į užsienį. Man patinka tai, kad aš čia visus žinau, pažįstu, o jei reikia pagalbos ar patarimo, visada turiu kur kreiptis. Be to, čia gyvena tėvai, su jais puikiai sutariu. Draugai sakydavo: „Tiek daug darai šitame kaime, atvažiuotum tu į Vilnių, kai ką „prasuktum”? O man atrodo, jog kaip tik ten nieko nežinau, net neįsivaizduoju, nuo ko reikėtų pradėti. Būna, kartais susinervinu: Kupiškis – kaimas, nieko čia nerasi; reikia kokios detalės, ar specifinės dažų spalvos, turi kažkur kitur ieškoti. Vos ne kasdien važiuoju į Panevėžį įvairiais reikalais. Tačiau kai nusiramini, pagalvoji: nors Vilniuje daugiau gauni, bet daugiau ir atiduodi, sugaišti įvairiems bereikalingiems dalykams – eismas, kamščiai, eilės, šviesoforai, dideli atstumai… Vilniečiai iš darbo važiuoja namo valandą ir daugiau, o aš pabaigęs darbo dieną po trijų minučių guliu išsidrėbęs prie televizoriaus.
Dažnai neįvertiname to, ką turime. Kupiškio ramybė, gamta paperka. Aš esu senamadiškas žmogus, nemėgstantis šurmulio. Mažas miestas man yra privalumas, o ne minusas.
– Kokios markės mašinų nesiimtum?
– Nebijau, kaip kiti, nei prancūziškų, egzotiškų, nei senoviškų mašinų. Būna, nusiperki automobilį vien dėl to, kad anksčiau tokio neturėjai. Kieme dabar „Vabalas”, „Volkswagen Beetle 99“ stovi. Kas, kad puikiai žinau, kaip važiuoja, nieko ten ypatingo, bet vis tiek noriu aplėkti ratą aplink Kupiškį, nes dar tokios neturėjau. Būna, seną kažkokią nusiperki. Neseniai du „Bemwus šeštus“ gerokai nusidėvėjusius nusipirkau. Mėgstu kartais ne dėl pinigų, o kad paturėti mašiną, pajudinti, pajausti, apvažiuoti ja ratą aplink Kupiškį. Kartą „Dodge luxury liner” 1941-ųjų nusipirkau. Buvo nevažiuojanti, tik kėbulas geros būklės. Nieko nedariau, neremontavau, tokią ir pardaviau į Vokietiją. Tiesiog, reikėjo nusipirkti, kieme palaikyti, norėjosi tokią paturėti…
– O kokios markės automobilis patinka labiausiai?
– Kaip ir tėtis, labiausiai mėgstu BMW automobilius. Įdomiausią pirkau kartu su draugu: tai buvo „BMW M5“ 1989-ųjų. Šiandien jos kaina – apie 15 tūkst. eurų, o tada, prieš penkerius metus, pardavėme už 6 tūkst. eurų. Nupirkome ją labai baisią iš vokiško „Ebey” puslapio, kaip mes sakom, stipriai „patiuninguotą”. Reikėjo atstatyti originalumą bei vertę mašinos, rasti gamyklinių detalių. Darbavomės pusmetį, kol padarėme ją tokią, kokia buvo. Tai sportinis automobilis, jų buvo pagaminta gal tik 1 000 vienetų. Jo didžiausia vertybė – po kapotu. Kas nesupranta, žiūri ir sako: „Senas grabas.“ O Vokietijoje jis labai vertinamas.
Dabar vairuoju tokį pat, tik versija kita. Ši „BMW“ markė – lyg brangus kostiumas, man ir siūtas.
Kalbėjosi Paulius Briedis
Manto Gildučio nuotraukų archyvas