1929 m.
Muzika – tai savotiška kultūra. Pažinti, suprasti ir širdimi ją pajusti geba tikrai ne kiekvienas. Garsaus vokiečių kompozitoriaus Liudviko Van Bethoveno žodžiais tariant, muzika turi įskelti ugnį vyro širdyje ir sukelti ašaras moters akyse.
Kalbinome vieną žinomiausių muzikos kūrėjų, atlikėjų, Lietuvos kompozitorių sąjungos narį Laimį Vilkončių. Spalio 4 d. 18 val. Kupiškio kultūros centre planuojamas jo koncertas „Neregėtas Vilkončius“.
– Ar nuo vaikystės žinojote, kad užaugęs būsite tvirtai susietas su muzikos pasauliu? Galbūt norėjote būti kažkuo kitu?
– Mažas būdamas tikrai nesvarsčiau apie muziko profesiją. Norėjau būti jūrininku arba tolimųjų reisų vairuotoju. Muzikinius genus greičiausiai paveldėjau iš tėvo Vytauto, profesionalaus muziko. Deja, jo netekau būdamas vos 12 metų. Jis žuvo autoavarijoje. Tačiau tuo laiku jau buvau pradėjęs lankyti „Ąžuoliuko“ chorą, po to įstojau į vaikų muzikos mokyklą. Mano dvasios mokytoju tapo „Ąžuoliuko“ įkūrėjas ir vadovas Hermanas Perelšteinas. Jo padrąsintas įstojau į Vilniaus konservatoriją, kur įgijau chorvedžio diplomą. Tas pats žmogus mane vos ne spirte prispyrė stoti mokytis kompozicijos. Ne tiek priešinausi tam, kiek neplanavau šių studijų ir nemaniau, kad turiu reikalingų gebėjimų. O vėliau savo gyvenimo be muzikos kūrimo ir jos atlikimo nebeįsivaizdavau. Nors daugelį metų tam likdavo tik laisvalaikis, bet paklaustas, kas esu, pirmiausia atsakydavau – kompozitorius.
– Šioje profesijose svarbiau talentas ar nuoširdus ir atkaklus darbas?
Su mama ir broliu Vilmantu. Apie 1963 m.
– Neatsakysiu niekaip kitaip, kaip teigia autoritetai: reikia talento, tačiau be darbo talentas išsenka. Panašiai kaip automobilyje: vienu akumuliatoriumi negali važiuoti visada.
– Ar pedagogo darbas mielas širdžiai?
– Esu kilęs iš pedagogų giminės. Mano senelis buvo mokytojas ir mokyklos direktorius, mama baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir visą gyvenimą dirbo pedagoge. Tėtis mokė moksleivius muzikos daugelyje mokyklų. Kažkada vaikystėje ir paauglystėje klausiamas, ar neketinu sekti senelio ir tėvų pėdomis, kažkaip labai jau kategoriškai atsakydavau: „Niekada.“ Tačiau likimas susiklostė taip, kad jau daugiau nei 20 metų dėstau studentams. Ir šis darbas tikrai man patinka. Prieš kelerius metus atsisakiau visų vadovavimo pareigų – atsiradusį laisvą laiką ketindamas skirti kūrybai, – neišsižadėjau dėstymo.
– Ar turite savo gyvenimo credo?
– Ne, niekad neturėjau apsibrėžęs kokio nors gyvenimo credo. Savo žodžius bei poelgius vertinu tam tikrais moralumo kriterijais. Galiu tik pridurti, jog ir kūryboje privalai būti visiškai sąžiningas. Dirbtinumas galiausiai atpažįstamas net muzikinių garsų pavidalu.
– Ar esate prietaringas žmogus? Pavyzdžiui, juoda katė perbėgo kelią…
Vienas pirmųjų bandymų. Apie 1955 m.
– Ne, bent jau šia prasme prietaringas nesu. Juoda katė manęs nepaskatina sukti kitu keliu.
– Ko gali tikėtis kupiškėnai ir miesto svečiai iš koncerto „Neregėtas Vilkončius“?
Pradėsiu tuo, kas mane sieja su Kupiškiu. Mano mama Silvija gimė ir užaugo Subačiuje. Jai Kupiškis buvo didesnė gyvenvietė, kur tėvai atsiveždavo apsipirkti, pasižmonėti, pasigrožėti. 1941 metais mano močiutę DomincelęŽiaunienę, iki šiol nežinia už ką, netikėtai sušaudė vokiečiai. Ji palaidota bendrame kape su keliomis dešimtimis karo pradžios sumaištyje taip pat nužudytų kupiškėnų. Kai jau truputį paūgėjau, mama atsivežė parodyti mano tik nuotraukose matytos močiutės kapą. Tada pirmąjį kartą buvau Kupiškyje. Koncertuoti čia atvykstu bene pirmąjį kartą. Programa „Neregėtas Vilkončius“ sudaryta tik iš mano kūrinių. Klausytojai išgirs įvairiausio stiliaus kompozicijų. Ir populiarųjį „Laivą“ Algimanto Baltakio žodžiais, ir gerai žinomas vaikiškas daineles Sigito Gedos eilėmis. „Neregėtu“ šį kartą prisistatau todėl, kad daugeliui klausytojų kai kurios mano kompozicijos bus netikėtos, negirdėtos ir neregėtos. Jie net neįtaria, kad kuriu ir tokią muziką. Scenoje man talkins Valstybinis choras „Vilnius“, diriguojamas Artūro Dambrausko ir Panevėžio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas Vidmanto Kapučinsko. Labai tikimės kad kupiškėnams mūsų koncertas patiks. Drąsiai sakau: „Ateikite – nepasigailėsite“.
Karolina Vaižmužytė
Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja – kultūrinės veiklos vadybininkė
