Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis. Emilijos Briedytės nuotr.
Anykščių rajono savivaldybės tarybos rinkimų rezultatais domėjosi, ko gero, visa Lietuva. Rajono valdančioji – Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų, socialdemokratų bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos – koalicija nemažai padarė, kad Anykščiai taptų tokie patrauklūs, kokie yra dabar. Konservatorius meras Sigutis Obelevičius net yra sakęs:
– Durnius į Anykščių merus neateis.
Kilęs galimai sufabrikuotas prostitucijos skandalas pakeitė rinkimų scenarijų: didžioji koalicija subyrėjo… Tiesa, kai kurie tvirtina, jog rinkimus nulėmė ne skandalas, o iškilusi nauja Lietuvos liberalų sąjūdžio remta Kęstučio Tubio politinė figūra ir net smarkiai išaugęs paties Liberalų sąjūdžio brendas.
Apie visa tai ir kalbėjomės su naujuoju Anykščių rajono meru Kęstučiu TUBIU.
– Kada apsisprendėte dalyvauti mero rinkimuose?
– Savivaldos rinkimuose apsisprendžiau dalyvauti prieš metus. Dalyvavau 2012 metų Seimo rinkimuose, įgijau patirties, supratau rinkimų kampanijos ypatumus, įvertinau savo klaidas, man lėmusias trečią vietą Anykščių-Kupiškio apygardos kandidatų rinkimų sąraše, ir rugsėjy ryžausi dalyvauti mero rinkimuose.
– Rinkimų kampanijos eigoje nekūrėte subtilaus žmogaus portreto; atrodėte dalykiškas, griežtas.
– Ar tokiu būti blogai?
– Gal ir ne, bet įdomu, koks jausmas Jus apėmė sužinojus, kad laimėjote rinkimų kovą? Gal ištryško ašara?
– Rinkimų kampanijos nelaikau kova. Kova gali būti už būvį, už laisvę. Tai buvo politinės varžybos, su joms būdingu atspalviu: šiek tiek rietenų, paskalų, naudojant nebūtinai taisyklingus varžyboms būdus. Šį kartą viso to buvo gerokai mažiau nei Seimo rinkimuose. Man, žinoma, smagu, kad pasiekėme gerokai daugiau nei planavome; sakėme: keturios vietos – gerai, penkios – labai gerai, šešios – puiku. Ir štai – septinta vieta bei mero pozicija. Perfect. Žinoma, toks žmonių pasitikėjimas mus labai įpareigoja. Ašaroti nėra kada. Vykdysime pažadus, ir tai jau pradėjome daryti, nors dar nesame prisiekę ir oficialiai įsipareigoję.
– Kokie pirmieji darbai?
– Štai vos prieš kelias dienas susitikau su rajono žemdirbiais. Jie susirūpinę; pavasaris prasidėjo anksti, o gamtosauginiai reikalavimai iki balandžio 1 d. draudžia laukų tręšimą mėšlu ir srutomis. Kalbėjausi su gamtos apsaugos specialistais, Žemės ūkio rūmų vadovu – buvo pakeistas Aplinkos ir Žemės ūkio ministrų įsakymas – laukus leista tręšti nuo kovo 20-osios.
Jau spėjau susitikti su kelių įmonių vadovais; tariamės, kaip sumažinti komunalinius mokesčius, šilumos kainą. Tai jautru žmonėms.
– Rinkimų kampanijos metu susitikote su daugeliu žmonių. Kokias bėdas išsakė anykštėnai?
– Daugelis verslininkų ir ūkininkų teigė, kad nesprendžiamos jų problemos. Nesakau, kad buvo trukdoma, bet labai ilgai tvarkomi dokumentai. Manau, kad kiekvienai problemai turi būti paskirti kuratoriai. Tai padėtų fiksuoti, įvertinti žmogaus bėdą ir ją spręsti. Turi keistis požiūris į žmogų. Pirmo aukšto stiklinė siena, vis dėlto, žmonėms labai nepatraukli; nesame juk Vilniaus miestas, kurio savivaldybei tenka reguliuoti srautus lankytojų.
Labai platus rajono kelių tinklas yra prastos kokybės. Keliai blogesni nei Kupiškio, Panevėžio, Ukmergės rajonų.
Teko lankytis dūmuose skendinčiuose namuose, o mūsų komunalininkai neteikia kaminkrėčio paslaugų. Suteikiamas leidimas nupjauti grėsmę keliantį medį, bet neturime aukštalipių.
Ruošime specialistus ir įsteigsime kaminkrėčių-aukštalipių etatus.
– Ar kampanijos metu daug apėjote žmonių?
– Daug.
– Kame slypi rinkėjų lankymo efektyvumas?
– Tai yra labai veiksminga. Žmogui nereikia specialiai ruoštis ir eiti iš namų; kiekvienas mieliau renkasi šou programą nei susitikimą su kandidatu. Įsivaizduojate situaciją: tik septyni atėjo į premjero susitikimą Biržų dvare. Žmonės taip nusivylę politikais ir politika, jog nebetiki niekuo. Rinkiminės agitacijos metu sakiau – ir dabar tai galiu pasakyti – per 25 metus politikai padarė viską, kad žmonės prarastų jais tikėjimą. Grąžinti jį nepaprastai sunku. Tad jeigu žmonės nesirenka salėse, reikia eiti pas juos pačius.
Mes naudojomės ir kita galimybe: kai kurie darbdaviai leido susitikti su kolektyvais darbo vietose. Tai buvo patogu mums – sužinojome labai daug svarbių dalykų, pasiūlymų. Tokie susitikimai naudingi ir darbdaviui ir darbuotojams – jie galėjo išsakyti savo problemas, įžvalgas. Gaudavosi trišalė – kandidato į merus, darbdavio ir darbuotojo – diskusija.
– Kokiose lankėtės įmonėse?
– Man buvo smagu susitikti su Audriaus Juškos šiltnamių darbuotojais. Tai pats didžiausias ūkininko šiltnamis Lietuvoje; didesnius turi tik kai kurios bendrovės ar kooperatyvai. Susitikimas su jaunu kolektyvu buvo įdomus. Merginos skundėsi, jog vakarais net neturi kur pasilinksminti, nėra boulingo, biliardinių. Verslininkams ir bus pasiūlyta – darykim. 1997-1998 m. – tuo metu vadovavau Anykščių policijos komisariatui – mieste buvo naktinis klubas. Anykštėnai piktinosi dėl triukšmo ir neieškojo būdų, ką daryti, kad jį bent kiek izoliuoti – išsaugoti pramogų įstaigą. Anykščiai turėtų tapti gyvesni.
O kaimo žmogų dar sunkiau privilioti į susitikimus: tamsu, gatvės neapšviestos – jokio noro kur nors eiti. Man buvo įdomu lankyti ūkininkus; ilgais žiemos vakarais pokalbiui laiko buvo daug.
– Kas vis dėlto lėmė Jūsų pergalę?
– Aišku, buvo labai daug agitacijos. Dirbo didelė komanda. Įdomu tai, kad savivaldybės administracinių resursų naudojimas – partijos narių pastangos agituoti žmones savivaldybės ar jai priklausančiose viešosiose įstaigose, spaudimas įtraukti žmones į partijos getas, jei jie nori išlaikyti darbo vietą, – nepadėjo. Tokios pastangos davė atvirkštinį rezultatą. Ir dar. Mums labai padėjo konservatorių, socialdemokratų ir valstiečių išankstinės koalicinės sutarties pasirašymas. Žmonės tai įvertino neigiamai ir dar aktyviau balsavo už mane.
– Ar seniūnai, agitavę prieš Jus, turėtų bijoti dėl savo darbo vietos?
– Jau ir viešai sakiau: aš nepriklausau įžeidžiųjų mergelių klubui – tikrai nebijau varžovų. Tačiau kai kurie neleistinai spaudė darbuotojus administracine prasme, gąsdino tuos, kurie norėjo dalyvauti rinkimuose liberalų sąraše. Toks elgesys nedoras: tai žmogaus prievartavimas, reketo forma. Apie tai keliems seniūnams bus pasakyta į akis. Taip elgtis negalima.
– Ar svarstėte, su kuo Jums būtų geriausia išeiti į antrą turą?
– Sigutis Obelevičius net viešai buvo pareiškęs, kad sunkiausia jam būtų važytis su manimi. Tačiau varžybos visada būna įdomesnės, jei varžovas lygiavertis ar net stipresnis už tave. Sigutis turėjo didesnę nei mano politiko istoriją, yra žinomas politikas ir meras, doras ir geras žmogus. Jis jau turėjo pripažinimą, o man, žinomam teisėsaugininkui ir policininkui, reikėjo formuoti politiko strategiją.
– Ar pergalės džiaugsmo netemdė tai, kad kovoti teko su gerokai sumuštu žmogumi?
– Ne, to nesijautė. Galiu pasakyti labai atvirai: laukiant rinkimų rezultatų, konservatoriai ir valstiečiai atvyko mūsų pasveikinti su pergale; mes buvome laimėje šešias vietas. Sutarėme kartu dirbti; antro turo agitacinis laikotarpis turėjo būti labai korektiškas, žadantis lygiaverčiai vienas kitą eksponuoti, tartis dėl ateities darbo; juk esame dešinės pakraipos partijos. Jau ketvirtadienį planavome parengti preliminarinį susitarimą. Trečiadienį mums už nugarų (jau netgi po dviejų bendrų susitikimų) buvo pasirašyta konservatorių, valstiečių ir socialdemokratų sutartis. Supratome: turime pasitelkti visus likusius žmones, nesijungusius prie anos koalicijos. Partija Tvarka ir teisingumas mažiau prisidėjo antrame ture, bet Darbo partija ir Arūno Liogės visuomeninis rinkimų komitetas labai aktyviai dirbo ir mums padėjo laimėti rinkimus.
– Kaip vis dėlto vertinate spaudoje pasirodžiusius gandus apie S.Obelevičių.
– Aš niekaip to nevertinu: jis buvo mano varžovas, o dabar – koalicijos partneris. Negaliu aš vertinti šio gando, bet perklausęs jo interviu „Delfyje” supratau, kad tai yra senas dalykas. Jis sakė, kad metus laiko jį reketavo žurnalistas su žurnaliste, turintys šią medžiagą. Jei mane, kaip rajono vadovą, būtų kažkas reketavęs, aš nuo pat pirmos reketo minutės būčiau kreipęsis į policiją arba prokuratūrą.
– Ar tai netrukdys dirbti kartu?
– Jei prokuratūra tirs, tai viskas ir išaiškės. Kodėl mums kažkas gali trukdyti dirbti? Su Sigučiu susitikome ne kartą, bendravome, kalbėjome apie darbus. Aš nežinau, kas buvo užkulisiuose; norą balotiruotis į merus pareiškiau rugsėjy. Be to, nelabai turiu noro lįsti į tokį reikalą.
– Visuomenė kartais pareiškia nuomonę, jog policininko negalima prileisti prie valdžios. Jūs – buvęs aukšto rango policijos pareigūnas. O gal Jums tai ir padėjo laimėti rinkimus?
– Sakoma, jog karininko negalima prileisti prie valdžios, nes jis ima visus ginkluoti – ruošiasi karui. Policininko, neva, negalima prileisti prie valdžios todėl, kad jo policinis mąstymas. Vis dėlto tokį mąstymą turėdamas aš tik didžiuojuosi. Rytų skirstomuosiuose tinkluose man dirbant Saugos ir prevencijos direktoriumi buvo pradėta labai skaidri viešųjų pirkimų veikla: įsivaizduokit, vienas elektros stulpas kainavo 390 Lt, o mes pirkome už 180 Lt; apsaugos paslauga kainavo 2,5 mln. litų, o mes ją nupirkome už 900 tūkst. Kasmet Skirstomiesiems tinklams už pavogtą elektros energiją buvo grąžinama 2 mln. litų. Šią sumą būtų turėję sumokėti dori elektros energijos vartotojai. Aš didžiuojuosi savo darbu. Deja, kai tuometinis energetikos ministras Arvydas Sekmokas ėmė sakyti, kad energetikoje nereikia policinio mąstymo, šalių susitarimu teko nutraukti sutartį.
Turiu patirties versle, valstybiniame darbe, dirbau privačiame užsienio kompanijos versle, konsultavau vokiečių įmonę Rumunijoje. Man būdinga siekti skaidrios ekonomikos bei racionalaus ir logiško darbo. Policinis mąstymas piliečiui priimtinas; jis nepriimtinas tik nusikaltėliui.
Beje, merais išrinkti trys teisėsaugos atstovai – buvęs generalinis Policijos komisaras Vytautas Grigaravičius, aš, jo pavaduotojas, ir Visvaldas Matjošaitis, dirbęs ekonominių nusikaltimų tyrimo tarnyboje – rodo, kad žmonės pasitiki šios srities specialistais ir juos renka.
– Po savivaldos rinkimų smarkiai išaugo Lietuvos liberalų sąjūdžio brendas. Kur slypi patrauklumas? Kada Jūs pats pastebėjote šios partijos didėjantį populiarumą?
– Šios partijos pirmininkas Eligijus Masiulis ir jo pavaduotojas Gintaras Steponavičius mane pakvietė dalyvauti Seimo rinkimų Anykščių vienmandatėje apygardoje; buvau įtrauktas į Liberalų sąjūdžio rinkimų sąrašą. Jiems pasakiau, kad nesu pasiruošęs stoti į partiją, ir man pasakė: „Jokių problemų. Esame atvira partija ir kviečiame nepartinius asmenis rinkimuose dalyvauti kartu su mumis, pritarti mūsų idėjoms.”
Man patiko, kad tai atvira, skaidri, jauna ir veržli partija. Ir nepikta. Piktas žmogus dažniausia pakenkia pačiam sau ir savo partijai. Blogai, jei visuose matai tik priešus, grėsmes ir blogus dalykus. Turime išsivaduoti nuo baubų, neturime bijoti kitaip mąstančių žmonių. Liberalų sąjūdis neklijuoja etikečių. Visa tai patrauklu ir rinkėjams: devyniems rajonams vadovaus Liberalų sąjūdžio atstovai; tai yra trečias rinkimų rezultatas. Be to, šios partijos nariai tapo Vilniaus ir Klaipėdos merais. Tai iš tiesų puikus rezultatas.
– Kas strategavo Jūsų politinę kampaniją? Ar naudojotės viešųjų ryšių patarimais?
– Naudojomės viešaisiais ryšiais, žiniasklaidos priemonėmis, rengėme užsakomuosius straipsnius. Liberalų sąjūdis buvo pasamdęs konsultantą; nebuvau jo užsakovas, kadangi nebuvau ir savarankiškas kandidatas į merus – mane rėmė Liberalų sąjūdis, tačiau konsultacijos buvo vertingos. Turiu daug bičiulių žurnalistų, komunikacijos specialistų – bičiuliškai konsultavausi ir su jais.
– Ar rinkiminėje kampanijoje buvo klaidų, kurių norėtumėte išvengti?
– Kai kuriose seniūnijose stokojome sutelktumo, todėl keliuose miesteliuose pralaimėjome.
– Kaip pati savivaldybė turi viešinti savo veiklą? Žadate didinti ar mažinti Komunikacijos skyrių?
– Neigiamų emocijų ir neigiamos informacijos bus žymiai mažiau. Būna atvejų, kai žiniasklaida netinkamai nušviečia, arba kitaip nušviečia, nei galvoja savivaldybė. Tokiais atvejais pasistengsime paaiškinti; patys parašysime. Jokiu būdu neskatinsime užgaulių komentarų, kuriuos kartais rašo pačių savivaldybės įstaigų vadovai.
– O jei patys laikraštininkai rašo užgaulius komentarus?
– Politinės kompanijos metu aš nė neskaičiau komentarų. Man taip buvo lengviau: žinau, ką darau, žinau mūsų strategiją ir taktiką – einu ir dirbu. Jei įsivelsi į tas pinkles, įkrisi į dumblą, nebebus kada dirbti. Mes turime pakilti aukščiau žemiausių instinktų, plepalų. Savivaldybės veikloje norėsiu išgyvendinti šį kaimiškai bobišką požiūrį. Aš sveikinsiuosi su visais žmonėmis ir, kaip ir dera merui, atstovausiu visiems žmonėms, o ne kažkuriai vienai socialinei, verslo, partijos ar visuomenės grupei. Turime galimybę būti laisvais žmonėmis. Tokiais ir būkime. Man jau dabar sako: „Agitacijos metu jis taip ant tavęs varė, o tu jam ranką duodi.” Taip mastydami niekada negyvensime geriau.
– Iš kur Jums pažįstami savivaldos principai? Juos padėjo pažinti darbinė veikla, spauda, pasirengimas rinkimams?
– Dirbdamas generalinio komisaro pavaduotoju baigiau Olimpo – aukščiausių valstybės vadovų ir pareigūnų – kursus; turėjau 18-ą valstybės tarnautojo kategoriją. Kartu su Valstybinės mokesčių inspekcijos, apskričių vadovais, Prezidentūros ir Seimo darbuotojais mokiausi vadybos, valstybės, Europos Sąjungos valdymo principų. Turiu administravimo gebėjimų ir geriausią patirtį perkelsiu į savivaldą, jei to dar nėra. Man smagu, jog aš neturiu jokios priešlaikinės nuostatos; matysiu žmones ir juos vertinsiu. Kai kurie labai moka prisitaikyti prie vadovybės, o prisitaikę neberodo aktyvumo. Visi savivaldybės žmonės turės unikalią galimybę pasirodyti save tokius, kokie yra. Man neįdomu, o ir nėra kada klausytis, kas ką darė anksčiau.
Kalbėjosi Rita Briedienė