Kelionė, iš kurios negrįžtama: vėliau mus žadino tik milžiniškas vėjas

www.kristalai.eu

Tamsi naktis. Staiga tarsi milžiniški arkliai ar briedžiai pradėjo trepsėti aplink mus, klykiančiai garsus švilpimas privertė mane šokti iš miegmaišio. Naktyje, apšviestoje tik žvaigždžių, vos už poros metrų nuo mūsų mačiau milžinišką šešėlį, jo ragai – sulig mano pečiais. Dar viena tokia figūra – man iš kairės. Kai tik žvilgsnis grįžo prie pirmos figūros, mūsų akys susitiko… Pasaulis tarsi sustojo. Per akimirką milžiniškas informacijos kiekis suplūdo į mane: visu kūnu jutau jį, jutau, koks jis stiprus, jutau kokios tvirtos jo kojos, jutau kaip stipriai kraujas teka jo venomis. Supratau, kad visų savo centrų (čakrų) jėga vos prilygstu jo pirmojo –  išgyvenimo ir tvirtybės centrui. Mažą pranašumą man suteikė tik prožektorius, kurį pagriebiau ir įjungiau.

Antras informacijos pliūpsnis siūbtelėjo bandant įvertinti aplinką ir kovą. Mes neturime nei resursų, nei vandens, nei maisto, tik 20 m spinduliu užimamą teritoriją  – galynėtis būtų beprasmiška iš abiejų pusių. Tarsi jo mintis supratęs,

savosiose mačiau, kaip aplinkui žiba miestai, kaip žmonės sugužėtų čia ir išnaikintų viską, jei kas nutiktų.

Visa tai įvyko akimirksniu, kol visi buvome sustingę. Tuomet vienas dar kartą stipriai spiegiančiai sušvilpė. Toli gražu ne baikščiai, o lėtai, išdidžiai jie nukaukšėjo tolyn. Keletą minučių buvome labai budrūs, iš garso žinojau, kad toli jie nenuėjo.

Sukaupęs jėgas vėl pakilau iš savo vietos ir nuėjau pavaryti jų toliau, kad jaustume saugumą. Dar kartą juos išvydęs supratau, kad jie čia atvyko varomi kažko baisesnio, kad čia tikėjosi savo bandai rasti saugumą. Jie buvo trys. Vadui kaskart sušvilpus, jie pajudėdavo kelis žingsnius toliau. Trepsėdamas pavariau juos apie 15-20m. nuo mūsų poilsio vietos, ir kaip tik tą akimirką nuo gretimos uolos tarsi rąstas ar akmenys ėmė ridentis į prarają. Mūsų keturių kūnus persmelkė siaubinga baimė ir šiurpas.  Supratau, kad jie nebeturi, kur daugiau eiti. Palikau juos, o pats nuėjau atgal, į mūsų guolį.

Vėliau mus žadino tik milžiniškas vėjas, grasinęs nuo viršūnės nupūsti mūsų batus ir daiktus, tačiau mūsų pačių, prisispaudusių prie dviejų sprindžių aukščio sienos, vėjas labai nekliudė, tik kedeno miegmaišius.

Ryte kuprinėje radome skruzdžių, vabalų ir pelę, kuri iššokdama nustebino mus ir sukūrė pretekstą susitvarkyti kuprines. Drėgnomis servetėlėmis viską išblizginome, batai vėl buvo kaip nauji. Leidžiamės atgal.

Iki šiol akyse regime tą milžinišką, tvirtą, ryškiai tamsų šešėlį žvaigždžių apšviestoje aplinkoje.

Tai buvo ženklas, informacija, kurios ieškojau dėl perėjimo prie praninės mitybos. Turi bent jau būti toks stiprus, koks buvo šis gyvūnas. Tuomet su šia galia galėsi nuveikti daugiau ir ant jos statyti gyvenimą tarsi ant pamato.

 
Jūratė Gliaudelytė, Linas Juozėnas

Autorių nuotraukos