Dabar rytas, ir esame Montserate. Dar autobusu važiuojant, tik matant gamtos vaizdus, sunkiai suvokiamą aukštį ir visą kūriniją akimirksniu suprantu: nors jau ir trečdalį Europos aplankiau, tačiau gamtos grožio jokie miestai, net ir visus kartu sudėjus, neprilygsta to, kas yra gamtoje, to, kas jos sukurta. Iš karto suvokiau, ko tikiuosi iš kelionės, ir tai – tikrai ne miestai. Sloga, lydėjusi visą laiką, kol buvau mieste, išnyko taip pat akimirksniu, kaip ir buvo atsiradusi. Pagaliau – tas grynas oras plaučiams ir tikras tobulas vaizdas akims.
Dabar žvelgiam į horizontus. Akivaizdu, kad miestai ir miesteliai tik gadina vaizdą. O jei gyveni mieste? Tiesiog įpranti prie to. Be to, žmogus dar išima gamtą iš savo miesto ir kloja betoną. Taip žmogus atitrūksta nuo realybės, ir jo tikslais tampa prekės. Prekybos įtaiga jam darosi priimtina. Tai aiškiai suprantu dabar.
Apžiūrėję vienuolyną ir išklausę vaikų choro, maniau, tranzuosime į Andorą, bet staiga Jūratė pasiūlė kelionę į kalno viršūnę. Šiuo metu esame maždaug 900 m aukštyje. Išklausęs pasiūlymą ir peržvelgęs maršrutus supratau, jog tai pats sunkiausias maršrutas iš visų siūlomų: reiks kopti 7,5 km – toks maršruto ilgis. Prognozuojama trukmė – apie 2 val. Žinoma, sutikau.
Iš pradžių žmonių srautas buvo didelis, nors kelias visą laiką veda aukštyn į kalną. Svilinančiai kepinanti saulė mums nuolat plieskė. Prisipyliau tik pusę litro vandens, kad būtų patogiau nešti. Mes žengėme gana sparčiai ir jautėme bei matėme, kaip kelias nuolat eina statyn. Statumas kartais toks, kad kopi tik beveik keturiomis. Šimtai laiptelių lengvino kelionę. Kai karštis buvo nebepakeliamas, stabtelėjome tarsi atsitiktinai ten, kur buvo šešėlis. Čia susipažinome su keliautoju iš Indijos. Pailsėję, atvėsę, pavalgę ir atsigėrę tęsėme kelionę toliau. Praėję beveik tokį pat atstumą pamanėme, kad čia – kelionės pabaiga. Sprendžiame, kuri gi bus viršūnė? Gana staiga viskas išplokštėjo, vėl susitinkam jau pažįstamą indą, nagrinėjantį lentelę, kurioje parašyta, kad eiti liko dar valanda. Ties šia vieta – žmonių jau vienetai, labai retai juos sutinki. Šonus ir pečius spaudžia 15 kg kuprinė. Indas apsisuko grįžti, kaip ir daugelis, pamatę šį ženklą. Jis paliko mums šiek tiek vandens, kurio mums taip labai trūko. Nuo čia kelias siauras ir malonus – daug daugiau augmenijos. Kitas keliautojas dar davė 1,5 l vandens, tai mus iš tikro gelbėjo.
Kelias ėjo vis statyn, toks ir liko visą laiką. Po ilgo ėjimo ir kelių pertraukėlių vis pamatydavome ženklus, pranešančius, kad liko eiti 40, 30, 20, 15 min. Besutikome vos kelis žmones, taip pat kaip ir mes maniusius, kad tas kelias niekada nesibaigs… Dauguma jų be kuprinių, kad lengviau būtų eiti. Pagaliau – paskutiniai keli šimtai laiptelių ir aikštelė. Aukščiausia kalnų vieta. Atsiveria neįtikėtinas vaizdas. Matosi jūra, ji ypač toli, namai ir dangoraižiai atrodo kaip batono trupiniai, nukritę ant žemės. Prabuvome čia pora valandų, pamiegojome. Sutikome tik pora alpinistų, kurie užkopė tarsi iš niekur, ir vos pora kitų žmonių. Vargino tik vanduo, kuris toks bjaurus, kad geriant jį krato visą kūną ir ypač stipriai smirda. Tačiau, kai gerti nori, geri tai, ką turi.
Radome žmogaus betonuotą duobę, vieno laipto gylio, ši vieta miegui bus saugi nuo kalnų vėjo. Surinkę kažkieno paliktas šiukšles, nutarėme: miegosime čia.
Jūratė Gliaudelytė, Linas Juozėnas
Autorių nuotraukos