Pažadino ranka ropojanti erkutė. Naktį lijo, buvo karšta, todėl apsauginio tinklo nesegiau. Pasimokiau. Pabendravę su erkutėmis, – jų, pasirodo, buvo gal 40 – jas išnešėme iš palapinės. Erkutės buvo mažos ir nekenksmingos, tačiau leido mums suprasti – turime būti atsargesni, naktimis naudotis palapinės tinkleliu, be to, privalome pasiimti daugiau kuoliukų palapinei įtempti.
Suvynioję šlapią palapinę, patraukėme į kelią. Sustojo žmogus, keliavęs iš Maroko. Jis pavėžėjo mus iki kaimelio, šalia Iruno. Čia nusipirkau gėrimo 
sistemą, be jos – reikalai liūdni. Šiam prietaisui gavau vienerių metų garantiją…
Atvykome į Piligrimų centrą. Mus maloniai, bet skubotai priėmė vyriškis. Gavome piligrimo pasą, žemėlapius ir kriauklytes, iš kurių pažinsim ir kitus piligrimus, o jie pažins mus.
Pagaliau galiu ramiai susitvarkyti daiktus: visa, kas nešvaru, išsiskalbti, pasidžiauti palapinę. Štai ilgai svajotasis dušas ir pica, kuri, deja, nebuvo pati skaniausia, bet vis tiek. Varčiau dienoraštį, peršlapusį nuo palapinės… Teks perrašyti.
Kiek daug piligrimų! Šiandieną jų – per 30. Sutikome vyrą iš Las Vegaso, moterį – iš Tailando. Atrodo, kad visas pasaulis mums padeda kelionėje bei kūryboje. Ačiū visiems, kurie padeda kitiems. Kiekvienas pagalbos gestas vertas labai daug. Šią naktį miegosim lovoje minkštai ir šiltai.
Valydamasis dantis tarp pirštų aptikau keletą erkių. Paskui – gal dar 20-30 ant kojų ir kūno. Įsivarysim paranoją kuriam laikui. Betgi jos per mažos padaryti kažką blogo.
Albergeriai, kokiame įsikūrėme, laikosi iš aukų, paaukotų vakar. Čia dirba savanoriai be algų, bet tikrai sunkiai. Viskas nemokamai. Paaukosim ir mes.
Visame bute buvo vienas knarkiantis. Jis gulėjo kambario viduryje, gulto antrame aukšte. Tai vieta, iš kurios garsas į visas puses sklinda tobuliausiai ir stipriausiai. Knarkė garsiai ir chaotiškai. Tuo žavėjausi iki 4.45 val. Vėliau prisijungė ir jo draugai. Chorą sudarė 3 iš 6 miegančiųjų. Kadangi keliamės 6.30 val., o miegota apie 1,5 val., supratau, – esu pailsėjęs, keliuosi.
Pradėjau pastebėti, kad kažkur nuteka mano jėgos: ramiausiomis naktimis nebemiegu, dienomis esu pavargęs ir vis irzlesnis. Silpnėju ir tampu vis agresyvesnis. Neseniai buvau nusipirkęs proteinų. Jie geri, tačiau atidžiai išanalizavęs etiketę pamačiau, kad sudėtyje yra tirpios kavos. Iš karto viską supratau. Tarsi metaliniais strypais į tobulos kelionės ratus įbesta.
Kol protas, kūnas ir centrinė nervų sistema yra narkotikų įtakoje, kol iškreipti impulsai bei blokuojami tam tikri nervai, neįmanoma pilnai suprasti pasaulio – geriausiu atveju, tokia būsena suks pasikartojančias mintis, vedančias į niekur, ir švaistys tavo resursus.
Taip beviltiškai gaila išmestų pinigų. Na, kam pilti tą kofeiną, kai žmogui jo nereikia. Už tuos, atidžiai saugomus pinigus, geriau būčiau savaitę ramiai pragyvenęs vien sūriais ir gavęs reikiamą proteinų dozę. Iš praktikos žinau: poveikis pasišalina po geros savaitės. Tiek prireikia laiko iki pirmųjų protingų minčių. Dabar – nei panaudoti, nei išmesti.
Šiandien pradėsime eiti Camino de Santiago šiaurinį kelią. Savo gyvenimo kelionę šiuo kūnu keliauju jau beveik 25 metus. Po kelių dienų bus mano gimtadienis. Būsiu apskriejęs dar vieną pilną ciklą aplink mūsų mažą geltoną žvaigždę Saulę.
Jūratė Gliaudelytė
Linas Juozėnas