Atsikėlęs su mintimi, kad Andoroje bus brangu, keliavau į parduotuvę maisto. Kuprinė pasipildė keliais kilogramais produktų ir 6 l vandens. Dabar manoji sveria gerokai per 20 kg, nors rekomenduojama nešti 10 proc. žmogaus svorio; manpriklausytų 8 kg.
Tranzuojant į Andorą mus pavežė ispanas su beprotiškai laimingu šuniuku, kuris mus apšokinėjo ir aplaižė. Paskui sustojo jau ilgą laiką 
keliaujanti olandų pora. Šie žmonės labai mus motyvavo savo istorijomis, šimtais nueitų kilometrų per kalnus ir nuoširdžiai džiugiais tarpusavio santykiais. Trečiasis mus vežęs vairuotojas buvo vokietis. Jis pavėžėjo mus toliau, nei pats važiavo; visą kelią bendravom.
Kirtome sieną. Kai keliauji autostopu, tau sustoja ypač įdomūs žmonės. Imi galvoti, kad būtent toks keliavimo būdas yra įdomus – pažįsti įvairių žmonių.
Mes jau Andoroje, mažoje šalelėje tarp Ispanijos ir Prancūzijos, Pirėnų kalnuose. Andoros centre yra tobulas parkas. Šilta, jame gulint iš visų pusių matai kalnus, jauti tave nuolat gaivinantį vėją. Pats miestas yra ypač tvarkingas ir modernus, miestas, kuriame norėčiau apsistoti dabar, yra Andoroje. Gamta ir kalnai. Net nesijaučia, kad čia – sostinė.
Turizmo centrų čia yra trys. Viename gavome miesto žemėlapį. Jame mums nurodė prekybos centrą ir pasakė, kad čia daugiau nėra ką pamatyti. Užklausę apie maršrutus, kurių mes žinome čia esant apie 40, mums buvo paaiškinta, jog kalnuose dar per daug sniego, kad niekas į juos nekopia. Nuėjome į antrą turizmo informacijos centrą. Čia nusipirkome maršrutų knygą; mums papasakojo apie „Refugius“, kuriuose keliautojai gali apsistoti nemokamai, miegoti, kūrenti ugnį.
Jūratė greit išrinko patį nuostabiausią maršrutą, kuris man ypač patiko, tačiau kuriuo keliaujant vos išgyvenau…
Sužinoję, kad mūsų maršrutas truks kelias dienas, dar papildėme savo atsargas. Prisipirkome visko, ko reikia, ir trečio turizmo informacijos centro pagalba baigėme planuoti maršrutą. Išžygiavome į kalnus.
Šiam vakarui maršrutas neilgas – 5,2 km, per kurį užlipama 1 km į 2200 m aukštį.
Kelias ypač status, keturis kartus statesnis ir sudėtingesnis už mūsų eitą vienuolyno kelią Monsterato kalnyne. Prakaitas šlapiai išmušė jau po pirmų 100 m. Supratome, kad jau greit nusileis saulė, užtemdys ir taip tamsius miško takus. Reiktų paskubėti.
Negaliu perteikti, kaip sunku buvo lipti. Nuėjus pusę kelio su 20 ar net daugiau kilogramų sveriančia kuprine kojos degte degė, nugara jautėsi
visa. Saulė jau beveik nusileidusi.
Buvo akimirka, kai iš nuovargio kaklą pradėjo skaudėti taip stipriai, kad ne tik nebegalėjau jo pajudinti, bet ir žingsnio žengti nebeįstengiau. Suklupau ir parvirtau ant šono. Sugebėjau tik pirštus pajudinti, kad būtų patogiau. Guliu ir matau , kaip temsta. Žinau, kad sušalsim ir nebeišgyvensim nakties, jei nepasieksime saugių, tvirtų sienų, kambario. Mintys temdė beviltiškumo merkiamas akis, aštrūs skausmai kaustė kūną iki tol, kol priėjusi draugė ramiai prigulė šalia ir stipriai stipriai mane apkabino. Skausmus pakeitė šiluma, kūnas sugebėjo atsipalaiduoti ir po kurio laiko pakilę ramūs ėjome toliau.
Vos tik pasitraukė paskutiniai spinduliai, vos tik saulė nusileido, akimirksniu plūstelėjo stipraus šalčio banga. Miško proskynoje pajutome tokį vėją , kad, rodės, išlaužys ir visus medžius, ir mus nupūs nuo takelio. Laimei, jaučiausi saugiai: kuo stipriau vėjas pučia, tuo stipresnis medis auga, todėl kalnuose jie pakankamai tvirti. Žinojome: einant akmenuotu stačiu keliu vienas slystelėjimas gali atimti visą likusį gyvenimą. Ši mintis ir tarsi kažkieno šalimais esantis šaltas galimos pražūties alsavimas lydėjo mane tol, kol ėjome vėjo mėtomi. Tačiau , kad ir kaip buvo sunku, tvirtų sienų namus pasiekėme sėkmingai.
Aprašiau sunkumus kurių beveik neįmanoma perteikti, o vis dėlto kiekvienas žingsnis buvo lydymas kvapą gniaužiančių kalnų vaizdų, nuostabių krioklių, upių, plukdančių nuostabaus skonio vandenis. O jau oro gaivumas! Visas grožis amžiams liks atmintyje. Labai noriu nors dalį grožio perteikti visiems.
Įdomu dar ir tai, kad nuolat – gal šešiose vietose – gaudavome lopinėlį beveik lygios žemės, kur būtų įmanoma statyti palapinę ar prigulti, galbūt pernakvoti, bet kelionę tęsėme. Pamatydavome dar saugesnę ir geresnę vietą, bet vis ėjome į priekį, kol galiausiai užkopėme ir radome namuką. Jis buvo labiau panašus į urvą, per mažas poilsiui. Žinojome, kad turėtų būti dar kažkas. Keliavome toliau į gilią naktį. Pagaliau radome, ko ieškojome. Nakvojome tikrai puikioje aplinkoje; čia buvo erdvu, lovos, saugu.
Gyvenime reikia siekti to, ko iš tikro nori, o ne užmigti pakeliui ar trumpose stotelėse tenkintis kompromisais.
Jūratė Gliaudelytė Linas Juozėnas
Autorių nuotraukos