Birželio 30 d. Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas dr. Algirdas Jurevičius. Bažnyčia vėl buvo pilnutėlė, kaip ir prieš savaitę, per Šv. Jono Krikštytojo atlaidus. Apie praėjusio sekmadienio įvykį ir kalbėjome su kunigu dr. Nerijumi Vyšniausku, jau ketvirtus metus tarnaujantį Kavarsko, Kurklių ir Užunevėžių parapijose.
– Liturginiame kalendoriuje skaitau: „Birželio 30 d. – eilinis sekmadienis“. Kodėl būtent tokį sekmadienį vizitui į Kavarską pasirinko vyskupas?
– Kiekvienais metais vizituojama ir lankoma daug parapijų ir kiekvienai iš jų paskiriama konkreti data, kurią parapijų klebonai, atsižvelgdami į vyskupo darbotvarkę, iš anksto suderina.
– Birželio 24-ąją Kauno arkivyskupija dangiškojo globėjo šv. Jono Krikštytojo gimimo dienos proga aukščiausiu arkivyskupijos garbės ženklu – Šiluvos Dievo Motinos medaliu – apdovanota 18 asmenų. Kokios vertės tai ženklas?
– Šiuo ženklu pagerbiami ir apdovanojami Kauno arkivyskupijai labiausiai nusipelnę žmonės. Tai asmenys, dirbantys, talkinantys savo parapijų bažnyčiose, savo gyvenimu ir darbais liudijantys Evangeliją. Šiuo medaliu apdovanojimai skiriami už nesavanaudišką pagalbą parapijai, parapinių renginių organizavimą, už nuoširdų rūpinimąsi bažnyčia, pagalba remontuojant ją, už aktyvią veiklą organizuojant parapijos atlaidus, taip pat už nuoširdų krikščioniškos šeimos gyvenimo liudijimą.
– Trys apdovanotųjų – Jūsų aptarnaujamų parapijų žmonės. Ar jie ir buvo Jūsų pastebėti?
– Man klebonaujant, kalėdojant ir susipažįstant su parapijų žmonėmis išgirdau daug gerų atgarsių apie šių žmonių ilgametę veiklą ir nuopelnus Kavarsko parapijos bendruomenei ir Kurklių bažnyčiai. Pats juos gerai pažinau ir pamačiau jų indėlį Kavarsko ir Kurklių parapijose, tų darbų vertę ir paveldą.
– Alfonsa ir Antanas Sunklodai įvertinti už aktyvų dalyvavimą Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapijos gyvenime, liaudiško pamaldumo puoselėjimą, atvirumą žmonių rūpesčiams, nesavanaudišką pagalbą ir veiklą vienijant parapijos bendruomenę bei ištikimą krikščioniškos šeimos gyvenimo liudijimą. Ką reiškia liaudiškas pamaldumas?
– Sutuoktiniai Sunklodai gegužines pamaldas savo kaime organizuoja maždaug 12 metų. Pradžioje jie tokias pamaldas organizuodavo buvusioje kolūkio kontoroje, nes pasimelsti ateidavo daugiau žmonių. Pirmus dvejus metus klebonas kun. Algimantas Keina atvažiuodavo čia šv. Mišių aukoti, atskiram buvusios „Atžalyno“ kontoros kambaryje ūkininkai buvo įrengę patalpą, kur klebonas klausydavo išpažinčių. Kai pradėjo organizuoti Gegužines pamaldas, į kontorą susirinkdavo maždaug iki trisdešimties žmonių. Ateidavo Budrių pradinės mokyklos mokytoja, atsivesdavo savo mokinių, jie skaitydavo maldas. Jau daug metų Sunklodai pamaldas organizuoja savo namuose, kur susirenka iki 16 asmenų, jei skaičiuojame su vaikais. Po pamaldų žmonės neskuba skirstytis – tai geras laikas kaimynams, susėdus lauke ant suolelio, pabendrauti, ūkininkavimo ir kitus reikalus aptarti, o vaikams – kartu pažaisti, palakstyti. Alfonsa ir Antanas po paskutinių mėnesio pamaldų – paskutinę gegužės mėnesio dieną – paruošia bendrą vakarienę. Tai jų pačių įvesta tradicija. Parapijoje jie yra gerbiami ir vertinami. Sąvoka „liaudiškasis pamaldumas“ nusakomos įvairios privataus ar bendruomeninio pobūdžio kultinės apraiškos, kurios, atsižvelgiant į krikščioniškojo tikėjimo kontekstą, reiškiasi visų pirma ne šventosios liturgijos formomis, bet ypatingais aspektais, pasiskolintais iš kokios nors tautos, etninės grupės ar jų kultūros.
– Atvirumas žmonių rūpesčiams. Kokius konkrečius darbus apibūdina toks pasakymas?
– Kiekvieną sekmadienį abu sutuoktiniai dalyvauja šv. Mišiose, į kurias savo mašina visada atsiveža pagyvenusių žmonių į bažnyčią iš jų kaimo, neįstengiančių savarankiškai atvykti. Be Sunklodų geros valios ir iniciatyvos Gegužinių pamaldų Šovenių kaime vargu ar vyktų. Jie savo veikla vienija žmones ir taip prisideda prie Bažnyčios gerovės. Tai tikrai tikėjimo ir pavyzdingo krikščioniško gyvenimo liudijimo žmonės.
– Laimontas Sabaliauskas įvertintas už tikrą ir nesavanaudišką rūpestį Kurklių Šv. Jurgio parapija bei bažnyčiai, atvirumą žmonų rūpesčiams bei nuoširdų krikščioniško gyvenimo liudijimą. Koks jo darbas, kaip šis žmogus realizuoja savo pareigą?
– Laimontas Sabaliauskas gimė Anykščių rajono Kurklių parapijos Kurklių miestelyje. Po bažnyčioje kilusio gaisro 1998 m. jo asmeninėmis lėšomis buvo iš pagrindų restauruoti Kurklių bažnyčios vargonai, vėliau bažnyčiai nupirkti visi krištoliniai šviestuvai, pakeista visa elektros instaliacija. 2018 m. savo asmenine auka jis prisidėjo prie bažnyčios kolonų restauravimo. Nuo mažens Laimontas buvo Kurklių bažnyčios ministrantas, po studijų išvyko gyventi į Švediją, kur sukūrė savo verslą. Yra praktikuojantis katalikas. Kiekvienais metais titulinių Kurklių bažnyčios Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidų metu grįžta į Kurklius. Laimontas ir dabar rūpinasi bažnyčios tvarkymu, puošimu, liturginių reikmenų atnaujinimu. Visa parapijos bendruomenė yra jam dėkinga už jo žymų ir ilgam atmintiną indėlį į Kurklių bažnyčią. Parapijos žmonių yra gerbiamas ir mylimas.
– Ar anksčiau šiuo ženklu buvo apdovanoti Kavarsko, Kurklių ar Užunevėžių parapijų žmonės?
– 2018 m. Šiluvos Dievo Motinos medaliu buvo apdovanotas Povilas Savickas už ilgametį ir pasiaukojantį darbą einant Kurklių ir Užunevėžių bažnyčių zakristijono pareigas.
– Jūs pažįstate ne vieną žmogų, kuris rūpinasi einamaisiais parapijos reikalais, tvarka bažnyčioje. Ar teko kada nors pajusti nusivylimą jų darbu? Gal šiais laikais apskritai sunku rasti žmogų tokioms pareigoms?
– Džiaugiuosi ir didžiuojuosi Kavarsko, Kurklių ir Užunevėžių bažnyčių tarnais, kurie negailėdami laiko ir jėgų atsidavusiai tarnauja šiose trijose bažnyčiose. Tai tikri Evangelijos liudytojai, turintys gerą vardą parapijose.
– Kaip parapija ruošėsi sutikti vyskupą?
– Parapijos žmonės vyskupą pasitiko labai iškilmingai. Skambant bažnyčios varpams, prie ąžuolo vainikais išpuoštų bažnyčios šventoriaus vartų pirmi jį pasitiko klebonas, Kavarsko seniūnė Šarūnė Kalibataitė, Kavarsko mokyklos mokiniai K. Varnas ir A. Simanonytė įteikė vyskupui naminės duonos kepalą ant lininės juostos ir Kavarsko laukų gėlių puokštę. Prie jų prisijungė Kavarsko kultūros namų ansamblis su daina, kuri labai patiko vyskupui. Jam įžengus į bažnyčią, iškilmingai užgrojo vargonai ir bažnyčios choras pasitiko giesme „Sveikas, ganytojau”. Bažnyčios šventoriuje vyskupą džiaugsmingai pasitiko gausus tikinčiųjų būrys ir miesto svečiai.
– Po Mišių buvo surengta agapė. Šiuo žodžiu vadinama pirmųjų krikščionių liturginė puota. Ką teoriškai derėtų žinoti apie agapę?
– Agapė (gr. agapė) – Bažnyčios pirmųjų krikščionių liturginė puota, dažniausiai – Paskutinei vakarienei atminti. Agapė nėra vien tik valgis ir pavalgymas. Tai dalinimasis savo geraširdiškumu, dosnumu, krikščioniška meile. Bažnyčios misionieriai visais laikais šalia Evangelijos skelbimo nešė ir tikrąją duoną žmonėms. Juk Jėzus, iš meilės alkstantiems žmonėms padauginęs duoną ir žuvį, pamaitino tūkstančius jį sekančiųjų.
– Kaip vyko agapė Kavarsko bažnyčios šventoriuje?
– Po šv. Mišių bažnyčios šventoriuje visų laukė šventinis stalas ir kareiviška košė. Agapė prasidėjo visų bendra malda, vyskupui palaiminus stalą. Visi turėjo galimybę gyvai, nuoširdžiai pabendrauti su vyskupu. Susirinkusius žmones savo dainomis ir muzika linksmino Kavarsko kultūros namų ansamblis. O košė buvo tokia skani, kad klebonui neliko nei šaukšto namo parsinešti. Žmonės košės nešėsi net savo namiškiams paragauti, kurie dėl ligos ar senatvės negalėjo atvykti.
– Kaip vertinate savo parapijų žmones? Kokius juos pažinote? Ar pamilote šį kraštą?
– Parapijiečiai yra nuoširdūs, mylintys Dievą, bažnyčią ir artimą žmonės. Kartu su parapijiečiais organizuojame ir aktyviai praktikuojame piligrimines keliones. Bažnyčia, seniūnija, mokykla ir kultūros namai aktyviai bendradarbiauja. Šį glaudų ryšį geriausiai iliustruoja Kavarske tris dienas švenčiami šv. Jono Krikštytojo atlaidai, kurių programą ir šventimą kartu organizuoja visos šios keturios institucijos. Kavarsko mokyklos mokiniai noriai įsitraukia į parapijoje vykstančius atlaidus, šventes, renginius. Parapijoje gyvena nuoširdūs, Dievą mylintys ir Jį tikintys žmonės. Dauguma jų yra vyresnės kartos. Tačiau džiaugiuosi, kad jaunos šeimos, gyvendamos šioje parapijoje, perima senelių, tėvų tikėjimą, papročius, kuriuos palaiko, saugo ir puoselėja. Daugumai iš jų esu dėkingas už gražų tikėjimo liudijimą ir puoselėjamas krikščioniškas vertybes.
Kalbėjosi Rita Briedienė