Kavarskietę Mariją Karalienę kaimynai dažniausia pavarde ir vadina, tik, pritaikę jai bendrinį atspalvį, karūnuoja šią moterį gėlių karaliene. Marija dar ir pavasario pranašautoja. Ji, puoselėjanti miestelio gėlynus, pirmoji praneša:
– Dygsta…
Netruks pražysti M.Karalienės gėlynai prie žymiųjų Kavarsko kryžių: didžiojo cementinio, visą sovietmetį atstovėjusio miestelio prieigose, ir medinio – prie Šv. Jono šaltinio. Ši vieta Marijai šventa ir be oficialaus šventumo: čia pavasario rymo jos tėvo sodinti medžiai. Ji garbina juos net nukirstus: išskaptuoja kelmus, žemių pripila, ir pražysta pasmerktieji jiems patiems neatpažįstamais žiedais…
Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek daigų vasarinių jurginų, našlaičių, katilėlių, kiškio ašarėlių, lobelijų, begonijų, petunijų ir visokių kitokių po miestelį ji išnešiota ir pasodinta; šiemet net prie parduotuvių žadama gėlių lysves sukasti.
Neskaičiuoja Marija, kiek ko sudaiginusi. Nors bandė: vien našlaičių pernai 300 daigų išsodino ir išdalino. Retas daigas nuvysta: iškeliauja jų į Kavarskui bičiuliškas Ukmergės, Panevėžio rajonų, kaimyninių Antrųjų Svirnų bendruomenes.
Lietuvis nenori likti skolingas: šiemet pražys svirniškių Marijai gimtadienio proga padovanotos tulpės. Gimtadienis jos spalio 8-ąją, tad netrukus po jo ji ir sukišo žemėn savo dovaną. Kokiomis spalvomis ji prasiskleis, Marija nežino, tačiau tai bus vienos pirmųjų daugiamečių gėlių. Moteris nusprendė: sodins jų daugiau. Kavarskas turėtų pasipuošti pinavijomis, lelijomis, narcizais…
Būk kažin koks auksarankis – darbo vis tiek labai daug. Bet Marija ir rankų turi ne dvi, o 44. Jų padaugėjo 22 kavarskietėms susibūrus į Moterų seklyčią. Kiekviena atėjo su savo pomėgiu, patirtimi; ko tik nemokina jos viena kitos, bet labiausiai moterims patinka pinti Kaziuko ir Verbų sekmadienio verbas.
Marija gražiai „apeina” klausimą apie augalus, auginamus ir džiovinamus verboms. Tai paslaptis. Kokybiškas darbas visada persipina su komercija. Tiesa, suskaičiavus gamybą ir realizaciją, paaiškėja, kad padovanota verbų daugiau nei parduota…
Pamėgo kavarskietės ir popieriaus dirbinius. Jos suka ir klijuoja laikraščio tūteles – taip lipdomos vazelės Velykų kiaušiniams, saldaininės, pieštukinės. Dirbinėliai dažomi akriliniais dažais – ir štai tau mažytis aksesuaras jaukiam jaukių namų stalui.
– Geriausiai šiam darbui tinka „Anykštos” laikraštis, – prajuokino Marija.
– O „Šilelis”? – klausėme.
– Ne taip. Jis nėra toks minkštas, labiau spalvotas, todėl sunkiau pasidengia dažais, – sakė kavarskietė, leidusi pažinti naują spaudos funkciją.
Toks tas žmogus: pritaikantis ir prisitaikantis. Kavarskietės išsinuomojo patalpas, suremontavo jas pačios – turi kur susieiti, kur išsidėlioti savo dirbinius. Ko tik čia nėra: veltų, siūtų, megztų, pintų, nertų, klijuotų, rištų dirbinių. Ir dar kavarskietės norėtų gaminti papuošalus iš gintaro, lieti žvakes. Jos su paraiška kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir tikisi paramos amatų kiemeliui įrengti. Tada jau skambės Kavarskas amatininkų išmone ir talentais. Jau ir dabar kavarskiečių Moterų seklyčia garsi floristikos kilimais, Anykščiuose klojamais per miesto šventę. Pernykštėje šventėje Kavarsko moterų seklyčios kilimas buvo įvertintas paskatinamąja 350 Eur premija. Tiesa, augalų kilimus kuria visas Kavarskas: jauni, maži, dideli, seni. Idėjų, augalų, juos dėliojančių rankų tokiam kūriniui reikia daug.
Kavarskietės su savo mažaisiais kūrinėliais keliauja po muges. Į Vilniaus Kaziuko mugę, sakė, jų seklyčia dar per maža; šiemet jos nudžiugino Panevėžio Kaziuką. Ir ne pinigai svarbiausia: gera pamaloninti žmogų sausų žiedų verbomis, tokiomis pavasariškomis, kad nepirkt negali; malonu patikti veltine pirties kepure ar margomis pirštinėmis kitai žiemai…
Goda Baltušytė
Rimo Tuminaičio nuotraukos