Šiuolaikinės visuomenės problema: racionalus protas susidūrė su senuoju mitologiniu mąstymu, ir užvirė tikras balaganas. Štai ką užtikau facebooko platybėse (tekstas orginalus, netaisytas):
„Sveiki turiu tema butu apie kaledas ir ju prasme ,vaikui as nezinau kaip jam logiskai paaiskinti. Kas tai juk as negaliu meluoti jam ir sakyti taip kaledos tikra ir kaledu senelis tikras juk tai apsurdas, bet mano ex zmona tikina ji , kad jis yra visi vaikai darzelyje ta pati teigia .As traumuoju vaika psichologiskai, nes tik as vienas sakau, kad jo nera cia iliuzija zmoniu pasilinksminimas. Man dilema .kaip istikro , reiketu paaiskinti tas sventes logiskai ? kad visi butu laimingi gal ir pas kitus kas nors panasaus yra ir kaip jus sprendziat tokius dalykus seimoje.“
Kodėl iš vaiko taip bijoma atimti tikėjimą kalėdiniu stebuklu? Jaučiamės lyg Grinčas, kuris Kalėdas pavogė. Nors mūsų tikslas – atskleisti tiesą, tikrovę nušviesti.
Kalėdos tarsi įpareigoja jaustis šventiškai, maloniai, ar net patogiai; dalintis gerumu, nesigėdyti daug prisivalgyti, su šeima pabūti be rūpesčių. O jei Kalėdų senelis neegzistuoja, Kalėdos – tik tuščias žmonių pramanas? Ar tai šventė? Juk ši diena nesiskiria nuo visų kitų, turi tas pačias 24 val. Kai kas teigia, kad turėtum visiškai nesuvokti realybės, jei per Kalėdas jautiesi gerai – tik kažko pavartoję žmonės tiki Kalėdų dvasia.
Siūlau kitokį požiūrį. Tikrovės apibrėžimui priskirkime jausmus, būsenas ir nuotaikas. Juk tuomet, kai jaučiame stiprų skausmą, neklausiame savęs, ar jis egzistuoja. Maža to, kuo greičiau ieškome būdų jį numalšinti.
O kai gerai jautiesi per Kalėdas, galbūt, kažkas tavyje ir aplink tave gero vyksta? Išorėje (arba mūsų mintyse) daiktai, simboliai ar žmonių elgesys mums sukelia jausmus, atspindinčius tikrovės ir mūsų santykį. Paprasčiau tariant, jausmai mums sufleruoja, kaip reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui.
Kalėdų senelis yra simbolis, kuris „atėjęs“ į mūsų namus mums primena: norint sukurti gerą nuotaiką, reikia kažką brangaus (simboline prasme arba šiuolaikiškai tiesiogine) padovanoti savo artimam žmogui. Galite pabandyti. Tikrai smagu.
Jei mūsų širdyse, galvose, mintyse egzistuoja džiaugsmas dovanoti, dalintis, vadinasi, per Kalėdas tikrai yra vietos ir Kalėdų seneliui. Liaukimės dovanoti, nebeprisiminkime artimųjų, nebekurkime sau ir kitiems šventinės nuotaikos, ir Kalėdų diena bus kaip visos kitos. Pasiduosime gyvenimo realizmui, materializmui be jausmų ir išgyvenimų?
Todėl į klausimą, ar tikrovėje egzistuoja Kalėdų senelis, atsakyčiau: „Jo tikrumas priklauso nuo to, ką turi galvoje kalbėdamas apie tikrovę.”
Yra paprotys, ant stalo palikti lėkštę mirusiems artimiesiems: per Kūčias jų dvasios užsuka pasivaišinti prie šventinio stalo. Šis simbolis mums gali prisiminti artimuosius: kokie jie buvo, ko mus mokino, ką perdavė. Televizoriaus triukšmą gali pakeisti prisiminimai apie mums svarbius žmones ir įvykius.
Vanduo Kūčių naktį virsta vynu! Vynas – svaigus gėrimas, jis linksmybes pranašauja. Gal tai metafora į kalėdinį laiką, kuris turi būti svaigus, džiaugsmingas, nekasdieniškas? Šiuo laikotarpiu žmonės virsta fėjomis, Kalėdų seneliais, nykštukais ar elniais, jie turi galimybę prašnekti žvėrių balsais – metaforiškai, žinoma.
Išlieka šv. Kalėdų religinė prasmė. Ji kupina gimimo stebuklo ir dar labiau paryškina šventės prasmę.
Galime imti gilintis į mūsų protėvių tradicijas, o mūsų vaizduotė įsisiautės, ir Kalėdos taps spalvingesnės ir turtingesnės negu geriausia „Vienas namuose“dalis ar „Likimo ironija, arba po pirties”. O vėliau – nebe tokios šaltos ir tamsios likusios žiemos dienos.
Paulius Briedis