„Kaimo turizmo sulėktinis” – taip šiemet pavadintas Lietuvos kaimo turizmo sodybų asociacijos narių suvažiavimo atidarymas, gegužės 12 d. surengtas gamtos ir poilsio parke „Gradiali Anykščiai“. Šis – jau 19-as, ir kažin ar lengva būtų sulyginti jį ir pirmuosius renginius, skirtus kaimo turizmo sezono pradžiai.
Prisiminus vieną pirmųjų tokių švenčių Kupiškio „Pakalnės” sodyboje, negali neįvertinti anuometinės žurnalistų gausos – renginyje buvo skirta laiko ir spaudos konferencijai. Net renginio moderatorius tuokart buvo radijo diktorius, žurnalistas Juozas Šalkauskas. Jauna Lietuvos kaimo turizmo asociacija visomis galimybėmis transliavo žinią apie kaimo sodybų poreikį, galimybes joms kurtis, sėkmės pavyzdžiais skatino tokio tipo verslą kaime. 2016-ųjų „sulėktinyje“ spaudos atstovai nebuvo tokie pastebimi, tačiau šiandien kalbama apie poreikį užsienio žurnalistams organizuoti ekskursijas po Lietuvos kaimo turizmo sodybas – skleisti informaciją Europai apie poilsio galimybes mūsų šalyje.
Ko gero ne spauda turėjo didžiausią įtaką Kaimo turizmo verslo plėtotei, tačiau 1997 m. Asociacija jungė 17 narių, o šiemet skaičiuoja 17 skyrių, arba 391 narį. Tiesa, nariais jau gali tapti ne tik sodybų savininkai, bet ir edukacinių programų vykdytojai, amatininkai, ūkininkai, gidai, maitinimo paslaugų teikėjai…
Ir tada, ir dabar kaimo turizmo sodybos šliejosi prie didelio verslo. Kartais tokio didelio, jog, pavyzdžiui, apsilankius Rokiškio rajono Ilzenbergo dvare ar „Brazylijoje” paprastam mirtingajam sunku suvokti tokio verslo mastus. Bene daugiausia kaimo turizmo sodybų yra įkūrę statybų verslo atstovai.
Kokio, be kaimo turizmo, verslo puoselėtojai yra „Gradiali Anykščiai“ savininkai „sulėktinyje” niekas negalėjo pasakyti. Niekas paklaustųjų neįvardino, kas apskritai šio lietuviško kaimo turizmo puošmenos savininkai. Visi žino tik tiek, kad yra ir „Gradiali Palanga”. Reklaminėje informacijoje apie savininkus teigiama, jog jie kalba angliškai ir rusiškai, ir visame tame paslaptingume net atsiranda poreikis informacijos, ar kalba jie lietuviškai. Bet tai, kas svarbu žurnalistui, visai nesvarbu sodybos ar parko klientui. Štai kad ir „sulėktinio” organizatoriams terūpėjo, ar galės sodyba priimti 200-300 žmonių, kokios galimybės juos pamaitinti, kokios sąlygos rengti konferenciją, ar pakankamai didelė parkavimo aikštelė, ar savo ypatumais sodyba galės sutelkti konferencijos dalyvių dėmesį bent pusvalandžiui, ir skirtam pasidairyti. Visos šios teigiamos charakteristikos ir lėmė sprendimą būtent čia organizuoti „sulėktinį“, nors, kaip sakė anykštietė, sodybos „Geras” savininkė, Lietuvos kaimo turizmo sodybų asociacijos tarybos pirmininkė Gitana Mileikaitė, norą jį rengti buvo pateikusios kelios sodybos.
Anot renginyje dalyvavusios ūkio viceministrės Rasos Noreikienės, kaimo sodyboms keliamas labai aukštas integracijos į bendrą turizmo sritį lygis. Anksčiau į sodybas lietuviai vykdavo paminėti šeimos ypatingų datų, nors vietų pasirinkimas net „baliams“ nebuvo didelis. Šiandien ištaigingose, prabangiose, regioniniais privalumais – kultūra, gamta, architektūra, poilsio pramogomis – pagrįstose vilose vyksta tarptautiniai forumai, simpoziumai, seminarai, plenerai.
Į erdvią „Gradiali Anykščiai“ aplinką susirinko per 200 žmonių iš visos Lietuvos. Užteko vietos kontaktų ir gaminių mugėms (pastaroji – vietos atžvilgiu – čia galėjo būti keliasdešimt kartų didesnė), ir seminarui „Kaimo turizmo kūrimo ir plėtros galimybės, įgyvendinant kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonę „Ūkio ir verslo plėtra”; pranešimus skaitė Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos nacionalinės mokėjimų agentūros bei Kaimo turizmo sodybų asociacijos atstovai, vyko diskusijos su jais.
Nebuvo anksčiau, nėra ir dabar aiškios vizijos, ar sparčiai vystysis kaimo turizmas, kokios jo, šio verslo, tendencijos ir potencijos. Kaip ir visose srityse, taip ir šioje, Lietuva vystosi netolygiai. 2000-aisiais Kupiškyje tebuvo dvi kaimo turizmo sodybos. Tiek jų tėra ir šiandienos Asociacijos narių sąraše. Anykštėnai skelbia 25 kaimo sodybas, priimančias poilsiautojus, o, kaip teigia šaltiniai, 2004 m. šiame krašte jų būta 18. Šių skaičių niekaip nepavadinsi šuoliu. Vis dėlto smarkiai keitėsi kokybės, erdvės polėkio, nuošalumo poreikis ir pasiūla. Atsirado prabangos, prestižo, pagarbaus įvaizdžio dalykų.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas skelbė, jog per metus kaimo turizmo sodybas aplanko 300 000 žmonių. Kai jauti bendrą entuziazmą, šis skaičius atrodo nemažas. Ir net tuomet, kai aptinki žinią, kad jau 2008 m. šia verslo paslauga pasinaudojo 200 000 poilsiautojų, optimizmo nė kiek nesumažėja: augimas yra, vadinasi, laikas formuluoja ir perspektyvas. Šiek tiek keista, žinoma, kad anykštėnai neturi skaičių, kiek žmonių per metus aplanko jų kaimo turizmo sodybas, tačiau bendras geras Anykščių krašto įvaizdis neabejotinai skatina rinktis savaitgalio ar ilgesnį poilsį šiame krašte.
Parkas „Gradiali Anykščiai“ įsikūręs bent 9 km nuo Rubikių, o iki šio nuo Anykščių – dar bent tiek pat. Aplink – tuštuma, tyluma, šalia – ežeras. Visas Rubikių kraštas kelia Anykščių vertę: „Žuvienės pašiūrę“ prie ežero lanko ir aplinkinių rajonų žmonės, Burbiškio dvaras irgi vilioja jį pamatyti ar į jį sugrįžti. Anykščių kraštą pamilsta jame negyvenantys žmonės.
„Gradiali Anykščiai“ kupiškėnų, valdiškų įstaigų atstovų, nesimatė: gal ir nėra tokios įstaigos, kuriai čia būti įdomu ar bent naudinga. Kupiškis neturi savarankiško Lietuvos kaimo turizmo sodybų asociacijos skyriaus ir, ko gero, neplanuoja jo turėti: dvi kaimo sodybos glaudžiasi prie Anykščių skyriaus. Tai, žinoma, mažina kupiškėnų galimybę rajone dar kartą surengti sezono pradžios šventę, nors tai padaryti tapo kiekvieno skyrius garbingu reikalu. Anot Asociacijos tarybos pirmininkės G.Mileikaitės, Anykščiai tokios galimybės laukė ketverius metus: skyrius rašė prašymą ir tikėjosi leidimo rengti šventę. Kuo daugiau tokių renginių, tuo turtingiau pačiam rajonui. Kaip sakė Lietuvos verslo konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Jankauskas, kiekvienas renginys didina dėmesį kitiems verslams. Žinoma, didina žinomumą ir pačių kaimo turizmo vietovių, skatina visuomenę jomis domėtis.
Lietuvos kaimo turizmo istorijos pradžioje nakvynė Kupiškio rajono „Pakalnės” sodyboje kainavo apie 100 Lt. Tuomet atrodė brangu, galbūt todėl anuomet šios sodybos kavinė buvo populiaresnė nei miegamieji. Į šią nuošalią „Karčiamą“ kupiškėnai važiuodavo ir švęsti, ir tiesiog pavakaroti. Yra išlikusi legenda, jog čia „sulėktinį” yra rengę Panevėžio apskrities prokurorai, tuo nerimo sukėlę sodybos savininkams.
Yra žmonių, kurie poilsio sodyboje niekada nesirinks, o tų, kurie tokį renkasi, negąsdina 40 Eur kainuojanti nakvynė. Tiek ji kainuoja „Gradiali Anykščiai“, ir nuostabu, kad per 19 metų ši kaina ne ką atsiplėšė nuo „Pakalnės“ kainų. Kai kuriose anykštietiškose sodybose nakvynė tesiekia 15 Eur. Tiesa, visos sodybos nuomos kaina per pastaruosius metus smarkiai šoktelėjo, ir Anykščių rajono daugelio sodybų ji siekia 1 600-2 000 Eur.
Taigi visai tradiciškai perduota Lietuvos kaimo turizmo sodybų asociacijos vėliava, atkeliavusi iš Jurbarko ir iškeliavusi į Klaipėdos rajoną. Kaip stebėjosi Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, vėliavą tenka atiduoti pačioje sezono pradžioje. Tai dar vienas šio verslo ypatumas – švęsti darbų pradžią, o ne pabaigtuves.
Rita Aukščionytė
Pauliaus Briedžio nuotraukos