K.Sabaliauskaitė: Lietuva daugiatautė ir tuo turtinga

Rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei Įteikta Liudo Dovydėno premija.

Rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės kalba, pasakyta Rokiškyje, Liudo Dovydėno premijos teikimo šventėje.

 

Gerbiamos ponios ir ponai.

Šiek tiek jaudinuosi, nes esu iš tų autorių, kuriems geriau rašyti, nei patiems kalbėti apie savo kūrybą. Bet iš tikrųjų labai džiaugiuosi galėdama šiandien būti Rokiškyje tokios reikšmingos premijos įteikimo proga.

Norėjau šiek tiek pabrėžti tai, ką Jūratė Čerškutė paminėjo apie šios vietos sąsajas su Sofija Tyzenhauzaite ir jos pirmuoju istoriniu romanu, rašytu XIX a. pradžioje prancūzų kalba apie Barborą Radvilaitę. Šis faktas labai reikšmingas ir tuo, kad verčia mus įsisąmoninti: Lietuva yra daug daugiau nei lietuvių kalba ir kad ji savo istorijos bėgyje buvo daugiataute, daugiakalbe ir tuo labai turtinga.

Čia noriu prisiminti ir Dalios Michelevičiūtės perskaitytą ištrauką iš Liudo Dovydėno laiško. Jis, būdamas žmogumi, patyrusiu tokią tikrai didžiulę XX amžiaus mėsmalę, būdamas pasaulio mačiusiu žmogumi, plataus akiračio žmogumi, toje citatoje kalbėjo apie būsimą kartą, kuriai teks užpildyti labai daug spragų ir labai daug ką susigrąžinti. Aš jaučiu, jog ši misija yra tekusi mano kartai. Ir mes  pagaliau, po sovietmečio cenzūros literatūrai  turime labai daug ir temų, ir siužetų, ir supratimų apie tai, kas yra gera literatūra ir kas yra bloga literatūra. Buvo tiesiog padaryti tabu, nes sovietinė ideologija labai gerai suprato: jeigu valdai literatūrą, tu valdai žmonių protus; rašytojai tuomet ir buvo vadinami žmonių sielos inžinieriais. Atėjo metas atsikratyti visų šitų ideologijų ir grįžti prie normalios, europietiškos, pasaulinio lygio lietuvių literatūros. Tai ir darė Tyzenhauzitė de Šuazel-Gufjė rašydama prancūziškai, bet rašydama apie Lietuvą, apie jos istoriją, kuri yra labai turtinga.

Čia buvo išsakyta mintis ir apie tai, kad praeitis yra galingesnė už dabartį. Nenorėčiau sutikti su šia mintimi. Man verčiau patinka mano mėgstamo britų istoriko, beje, lenkų kilmės, kilusio iš Abiejų Tautų Respublikos, Adomo Zamolskio žodžiai. Jis pasakė labai paprastai: nežinodami nieko apie savo praeitį, nestudijuodami savo praeities, mes negalime suprasti savo dabarties ir negalime planuoti ateities. Aš ir laikausi tokios pozicijos: istorijos studijavimas yra būtinas mūsų pačių supratimui apie tai, kas mes esame, kas yra Lietuva, kas yra lietuviai.

Dar vienas žodis apie lietuvius. Kelis bruožus norėčiau išskirti. Nesvarbu, kokia kalba jie rašė  kaip Sofija Tyzenhauzaitė; nesvarbu, kur juos yra nubloškęs likimas – kaip Liudą Dovydėną arba kaip premijos mecenatą Joną Dovydėną, – lietuviams visą laiką labai rūpi Lietuva ir tai, kas joje darosi. Ir, man atrodo, kad lietuviai, kur jie bebūtų, labai noriai grįžta į Lietuvą savo darbais. Ir dėl to noriu padėkoti premijos mecenatui. Mecenatystė irgi yra gražus grįžimas prie normalios europietiškos tvarkos, kokia visada buvo Lietuvoje ir Pšezdeckių, ir Tyzenhauzų laikais; prie paramos kilniais poelgiais. Esu tikrai nepaprastai labai dėkinga ponui Jonui Dovydėnui, premijos mecenatui.

Na, ir ką gali padovanoti rašytojas? Rašytojas gali dovanoti tik savo knygas. Todėl šiandien jam noriu įteikti tokias truputį ypatingas knygas: trilogijos „Silva rerum” pirmųjų laidų egzempliorius, kokių nerasite knygynuose, – su mano ekslibrisu.