Priešybės (dualizmai) – gyvenimo variklis. Alkis ir sotumas. Jai nebūtų pirmojo arba nereiktų patenkinti antrojo, žmogus savo gyvenime nesiimtų jokio darbo. Nedirbtų, nes duonos nereiktų.
Vienatvė – gyvybės nešėja. Kaip pakistų mūsų gyvenimas, jei nesijaustume vieniši? Ar ieškotume antrosios pusės, ar darytume vaikus, burtumėmės į grupes, miestus ir valstybes? Ar visais „patinka ir dalintis“ reikaliukais užsiimtumėme tik facebook‘e?
Kiekviena gyvenimo pusė labai svarbi, be vienos nebūtų antros. Todėl labai svarbu mokėti vienodai vertinti jas abi. Nutilti, kad išgirstum, ką kitas tau sako; išlaukti, kad laiku griebti jauti į ragų; sustoti, kad pasirinktum teisingą ėjimo kryptį.
Šiomis nuotraukų kompozicijomis noriu parodyti labai svarbias priešybes, kurių viena pusė šiais laikais pamirštama. Sena išmintis byloja: jaunas seno nepamokys; žilo plauko sveikas protas, senas – protu, jaunas – gvoltu (pastarasis žodis nebenaudojamas, reiškiantis jėgą, stiprumą, greitumą, bet tuo pačiu – grubumą, stačiokiškumą).
Pasaulis keičiasi ne dienomis, o valdomis. Buvo arkliai, o dabar – BMW, buvo maistas iš daržo, o dabar – iš Maximos, telefonai, internetas… Ech, kaip gerai dabar gyvenam.
Žmogų pakeis mašinos, net gyventi nebereikės – pats didžiausias būties sunkumas atkrenta. Iškart.
Skriejam nauju BMW. Viskas „čiotkai“: minkštos sėdynės, gaivinanti oro kondicionavimo sistema, 350 arklio galių… Tik vienas trūkumas – nežinom, kur važiuojam.
Vienoje stotelėje nieko nepažįstame, kitoje – mūsų nepriima, o trečioje – nesuprantame, kas čia vyksta. Grįžti atgal nebėra kur…
Deja, tokioje krizėje dažnas mūsų yra atsidūręs… Turi viską, bet nežino, ko reikia iš tiesų. Stengiasi gauti dar daugiau: gal ras, ko trūksta. Ir taip – iki begalybės. O trūksta vienintelio dalyko – išminties, gyvenimo krypties.
Ne visada žmonės galvos, kad jie nuolatos tobulėjimo keliu į priekį žengia. Iki įsitvirtinant Darvino teorijai žmonija manė, kad Aukso amžius jau buvo, o dabar viskas eina šuniui ant uodegos…
Šios senos mąstysenos pavyzdžių galime rasti biblijos tekstuose. Pradžioje buvo rojus, Dievas žmogų iš jo išvarė: dabar vyrai ir moterys kankinsis iki pasaulio pabaigos, iki visiško žlugimo… Šią kreivę žemyn randame kituose senoviniuose tekstuose. Sakmės ir padavimai byloja: ankščiau gyveno milžinai, didvyriai ir dievai, o dabar tik žmonės… Būdavo, vieninteliu arkliuku, bet gerai žinodami kur važiuoti, žmonės tikslą pasiekdavo.
Dabar kitaip: net dažnas senolis rinkdamasis kur „važiuoti“ labiau paiso pinigo, o ne proto kalbos. Taip ir norisi dainuot: „Aš suaugau, o tu tik pasenai…“ Siautulingas pinigų troškimas per gyvenimą taip išūžė jiems galvą, kad iš senatvės liko tik žilė.
Kupiškio bažnyčia liudija, kokie įdomūs ir išradingi žmonės buvo prieš 100 metų: be krano, ekskavatoriaus ir elektrinės betono maišyklės pastatė tokį įspūdingą architektūros statinį: neogotikinė Kristaus žengimo į dangų bažnyčia dvibokštė, halinė (60 m ilgio ir 43 m pločio), trijų navų, trijų altorių, dviejų zakristijų.
Kaip ir susikalbėdavo žmonės be jokių telefonų? Juk ne pilvą pasotinti kupiškėnai statė bažnyčią. Kas juos vienijo ir jungė bendrystei? Bet labiausia įdomu, kas juos stūmė į tokias aukštumas.
Seno ir naujo priešybės galėtų dirbti išvien. Šia gražia proga linkiu apie tai pamąstyti.
Paulius Briedis
Už pagalbą kuriant nuotraukų koliažus dėkoju Gedminui Legui, Martynui Survilai, Dominykai Balaišytei