Sėlos apygardoje Nr. 50 Seimo nario mandato sieks Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) Rokiškio skyriaus narė, socialinio darbo praktikė, pedagogė, Verslo vadybos magistrė Jolanta Paukštienė. Šį kartą su ja ir kalbėjome apie tai, kas Lietuvoje gerai ir kas mus skaudina, ko turėtume atsisakyti ir ką reiktų keisti.
– Koks lietuviškos kasdienybės bruožas labiausiai neramina Jus pačią?
–Nuo 1992-ųjų iki šiandien Lietuva neteko per 800 tūkst. šalies gyventojų: netektys sparčiai artėja prie milijono. Tai mane nepaprastai skaudina. Šalies demografai yra paskaičiavę: dar 200 metų, ir lietuvių tauta išnyks.
– Ką daryti?
– Daugelis politikų sprendžia uždavinį „Ką daryt?” Lietuva – mažiausių atlyginimų, mažiausių pensijų šalis. Po mokytojų streiko sužinome, kad mūsų šalies mokytojų atlyginimai mažesni už Rumunijos pedagogų.
Seimas, Vyriausybė, o, pagaliau, ir Prezidentė turi skirti didžiausią dėmesį gyventojų pajamoms ir atlyginimams didinti. Kodėl žmonės išvažiuoja iš Lietuvos? Jie neuždirba tiek, kad savo šalyje galėtų oriai gyventi. Antroji priežastis – Lietuvos žmonės nesijaučia esantys savo šalies šeimininkai. Išvažiuojantys lietuvaičiai skundžiasi ir mikroklimatu darbe: jie nesijaučia gerbiami ir vertinami darbdavio, valdžios institucijų, nesijaučia saugūs. Lietuvoje – ir Rokiškyje, ir Kupiškyje – yra puikių įmonių, puikių darbdavių. Bet juk ir išvažiavusieji kitose šalyse garsėja kaip darbštūs, drausmingi ir sąžiningi darbuotojai.
– Būtent tokie ir emigruoja…
–Turi būti labiau vertinamas žmogaus, ypač specialisto, darbas. Kodėl Airijos lietuvė, mokyklos valytoja, per atostogas gali keliauti po Ispaniją, Norvegijos vaikų darželio auklėtoja – statytis namus? Žmogus privalo uždirbti tiek, kad liktų santaupoms – jo svajonėms įgyvendinti čia, Lietuvoje.
Mažos pajamos, pagarbos stoka varo žmones iš namų. Be to, net bendruomenės santykius imta grįsti keistu konkuravimu, agresyviu elgesiu, apkalbomis. Nesunkiai nubraukiami suklydusiojo nuopelnai, leidžiama bujoti įžūliam, menkaverčiam asmeniui. Tapo paprasta kitam kokią bjaurastį mestelti; sunku gerą žodį pasakyti. Atrodo, kad dėmesys, rūpestis kitu, šiluma – nykstančios savybės. Didele dalimi tai susieta ir su pačios valdžios požiūriu į žmogų. Savo kasdieniuose reikaluose su valdiškomis institucijomis dažniausiai kliūname už nepagarbos ir biurokratijos slenksčių. Lietuvos valdžia apskritai yra nutolusi nuo žmogaus, todėl jis ir ieško kitokio gyvenimo svetur.
– Ir vėl norisi klausti to paties – ką daryt?
–Nuo valdžios ir derėtų pradėti. Gyventojų sumažėjo beveik trečdaliu, o mūsų Seimo narių skaičius nuo 1990-ųjų toks ir liko –141. Maža to, 1992 m. Seimo nariai turėjo po vieną padėjėją, o šiandien – po keturis. Ar pagerėjo Seimo darbo kokybė? Ar žmonės pajuto pagerėjimą? Ne. Visuomenės pasitikėjimas Seimo nariais krito ir tebekrenta.
Estijos parlamentas skaičiuoja 101, Latvijos –100 narių. Ar jie gyvena blogiau už mus?
Iki 1940-ųjų okupacijos Lietuvos Seimo narių buvo mažiau nei 100, o šalyje gyveno 2,5 mln. žmonių. Dabar gyventojų – tiek pat.
– Negi atsisakytumėte padėjėjų?
– Žmonės turi atsakingai vertinti rinkimus, atpažinti tuos, kurie į Seimą eina gerinti tik savo gyvenimo. Visų pirma siūlyčiau keisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 55 straipsnį – sumažinti Seimo narių skaičių iki 101. Mes atitiktume Europos valstybių vidurkį. Sutaupyti pinigai galėtų būti išleisti studentų stipendijoms didinti.
Rinkimus iš rudens turėtume perkelti į ankstyvą pavasarį – maždaug vasarį ar kovo pradžią: išvengtume naktinių reformų.
Seimo narys negali būti ir ministru, leisti įstatymus, ir būti vykdomosios valdžios atstovu. O juk tapęs ministru jis nebeatstovauja savo rinkėjams.
Ir dar viena pataisa, mano manymu, labai svarbi: Seimo kadenciją būtina pratęsti nuo ketverių iki penkerių metų.
– Ką laimėtume pratęsę?
– Europos Sąjungos 11 valstybių parlamentai renkami penkeriems metams. Ilgalaikė tų valstybių praktika rodo, jog tai pasiteisina: per ilgesnę kadenciją Seimas spėtų įsigilinti į valstybės reikalus, priimti reikalingus sprendimus bei įstatymus ir, svarbiausia, parlamentarai sulauktų savo veiklos rezultatų. Seimas turėtų prisiimti atsakomybę už nuveiktus darbus, priimtus įstatymus. Jų įsigaliojimo procedūros trunka gana ilgai, todėl Seimo nariai netenka galimybės išsiugdyti atsakomybę. Tik ir girdime: mes gerai pradėjome, jūs netinkamai pabaigėte… Penkerių metų kadencija padėtų tokių dalykų išvengti, be to, taupytų valstybės iždo pinigus.
– Tai būtų dar vienas Tautos atgimimas, arba utopija.
– Tai būtų atgimimas. Neabejoju: tauta pasisakytų už Konstitucijos 55 straipsnio pakeitimą. Tokie pokyčiai didintų žmonių pasitikėjimą valdžia, be to, didėtų konkurencija tarp kandidatų į Seimą, garantuotų geresnę naujo Parlamento darbo kokybę.
– Tai koks turi būti seimūnas?
–Įstatymų leidėjas turi būti išsilavinęs, protingas, sąžiningas, privaląs rūpintis ne tik savo parapija, bet matyti visą Lietuvą Europos ir pasaulio kontekste. Ateities Seimui reikia jaunesnių, veržlesnių, globaliau mąstančių žmonių. Šiandien reikalingas visai kitas požiūris. Pasaulis labai dinamiškas, besikeičiantis. Latvijos ir Estijos emigracijos rodikliai, nedarbo lygis mažesni nei Lietuvos, o pensijos ir darbo užmokestis didesni už mūsų. Kodėl kaimynės mus lenkia? Juk startavome kartu. Juk turėjome visai neblogas pozicijas… Net geresnes už kaimynų: gyventojų – daug daugiau, neblogai išvystyta pramonė, stiprus žemės ūkis. Kalta valdžia. Seimo nariai keliauja per renginius, dalina dovanėles. Ir kas iš to? Jie tenori, kad žmonės juos, gerus dėdes, įsidėmėtų.
Šalies valdymo politikoje dominavo Lietuvos konservatoriai ir socialdemokratai, nesugebėję tinkamai valdyti šalies. Apie tai būtina kalbėti.
– Kai kuriose srityse Lietuva, vis dėlto, pirmauja.
– Kuo gali džiaugtis regionai? Kad buvo palikti nuošalyje ir nemokėjo pasinaudoti ES lėšomis? Kad vėl stumiami į šalį pasakymu – pavėlavot! Seimas renkamas visai Lietuvai, tai ir skaičiuokim, kokių gerų darbų mūsų rinktieji padarė per ketverius metus. Lyg to būtų maža! Prieš metus sužinojome, kad mūsų šalis Rusiją pralenkė pagal išgerto alkoholio kiekį. Užburtas ratas: žmonės skursta, negali pragyventi iš pajamų, nemato gyvenimo perspektyvos, jokios prošvaistės ir eina lengviausiu keliu: savo gėlą malšina alkoholiu. Europoje turime daugiausiai kalinių; mus lenkia tik Rusija. O kur dar savižudybių skaičiai…
–Bet juk nesame tokie blogi?
– Tikrai nesame tokie. Šiandien valdžia nebeatitinka visuomenės poreikių. Būtinas didesnis dėmesys tiems, kurie dirba. Diferencijuoti mokesčius didelėms ir mažoms įmonėms: smulkusis verslas neturi galimybių atitikti reikalavimų, kuriuos, be jokių sunkumų, atitinka didžiosios įmonės.
Būtina kurti ir plėsti šalies ir užsienio investicijų galimybes. Ir ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir šalies regionuose. Taip kuriamos gerai apmokamos darbo vietos.
Kada pradėsime rūpintis švietimo kokybe? Nebeatitinkame net savo pačių poreikių. Kada pradės mažėti eilės poliklinikose?
Yra daug sudedamųjų dalių, galinčių sukurti Lietuvos piliečiams aplinką dirbti ir užsidirbti, gyventi oriai ir niekur nekeliauti skalsesnio duonos kąsnio. Niekur nėra taip gera gyventi, kaip savo tėvų ir protėvių žemėje, savo namuose.
Kalbėjosi Rita Zdanevičienė
Jolantos Paukštienės archyvo nuotr.
Užsk. Nr. A16-15