Kas yra gamtinė žemdirbystė?
Daržas, kurio nereikia kasti, laistyti, purenti, ravėti , – nauja daržininkystės mada, laužanti standartus. Ar šis, vienas seniausių žmonijos būdų papildyti savo maisto atsargų sandėlį, dar gali turėti kokių nors paslapčių? Kam išradinėti dviratį, kai ir senieji metodai duoda derlių? Neprotinga keisti tai, kas neša teigiamus rezultatus.
Mūsų tėvai ir seneliai žemę arė, tręšė, daržoves saugojo nuo piktžolių bei kenkėjų – be šių darbų derlius neįmanomas. Tai visiška teisybė, tačiau yra vienas bet… Kodėl gamtoje, prie kurios neprisiliečia žmogus, viskas auga ir puikiai veši, nors niekas “a nei aria, a nei tręšia”.
Vis aštrėjant ekologijos problemoms vėl atsigręžta į mūsų motiną gamtą. Daugėja entuziastų, grįžtančių prie senųjų sodininkystės ir daržininkystės metodų: jų imta mokytis ne iš storų agronomijos vadovėlių, o stebint ir atkartojant procesus, vykstančius natūraliai. Su gamta stengiamasi ne kovoti ar konkuruoti, o dirbti išvien. Pagrindiniai informacijos šaltiniai – pievos, miškai, vandens telkiniai – viskas, prie ko mūsų motina gamta pirštus prikišo.
Naujasis metodas jau turi ir savo pavadinimą – „Gamtinė žemdirbystė“. Jo pradininku laikomas japonas Masanobu Fokuoka. Jo knygoje „Vieno šiaudo revoliucija“ aprašytas požiūris į gamtinę sodininkystę pasklido po pasaulį. Japono deklaruojamos nuostatos – “Leave nature alone“ (palikite gamtą ramybėje), „Do nothing Farming“ (ūkininkauti nedarant nieko) – kirtosi su tradicinės žemdirbystės standartais, todėl sunkiai prigijo visuomenėje. Tačiau idėja – gamta gamina maistą be mūsų pastangų – neišblėso.
M.Fokuoka ūkininkauja visiškai nenaudodamas įrankių, kuriais paremta modernioji žemdirbystė. Japonas savo lauko nearia, nenaudoja komposto, trąšų, augalų nelaisto. Jo dirvos įdirbimo metodai reikalauja žymiai mažiau pastangų, negu kiti žemdirbystės būdai. Ir – vis dėlto! – ūkininkas gauna derlių, tolygų produktyviausiems japonų ūkininkams.
Daugiau apie gamtinės žemdirbystės pradininką japoną M.Fokuoka – Nuoroda
Kitas gerai žinomas gamtinės žemdirbystės atstovas rusas Nikolajus Kurdiumovas siūlo dar giliau pažvelgti į motiną gamtą. Knygose „Protingas daržas“, „Protingas sodas“, „Darna vietoje kovos“ jis nuodugniai aprašo derlingumą lemiančius procesus, vykstančius gamtoje, ir pateikia pavydžių, kaip juos pritaikyti sode. Pasak autoriaus, protingas sodininkas yra tas, kuris mažai kišasi į natūralius procesus, gudriai prie jų prisitaiko ir iš to gauna sveiką, turtingą ir gausų derlių. N.Kurdiumovo tikslas – parodyti, jog galima gauti puikų derlių nenaudojant plūgo ar kastuvo, pesticidų ar mineralinių trąšų, t.y. vengiant viso to, kas suardo natūralius procesus ir daro žalą gamtai.
„Inteligentiškas tinginio daržas“ – toks, kurio nereikia kasti, purenti, ravėti, saugoti nuo kenkėjų. Taip „Gamtinės žemdirbystės“ metodą apibūdina Saulius Jasionis, vienas jos pradininkų Lietuvoje. Natūraliai ūkininkauti daug patogiau, didžiąją darbų dalį už žmogų atlieka gamta. Tačiau auginant kultūrinius augalus šiek tiek tenka įsikišti į natūralius procesus. Inteligentiška sodininkystė neverčia tiek daug kapstytis darže, o padeda daugiau gilintis į tai, kaip gamtoje viskas auga ir kokių būdu šiuos procesus išnaudoti derliaus naudai. Jai nori mažiau darbuotis raumenimis, daugiau teks dirbti galva. „Gamtinę žemdirbystę“ jau devynerius metus puoselėjantis Saulius dažnai dalinasi savo patirtimi internete.
Straipsnis apie Saulių Jasionį: http://gyvenimas.delfi.lt/naujos_formos/inteligentisko-tinginio-darzas.d?id=35804257″>Nuoroda
Japonų patarlė sako: „Jai nori būti laimingas dieną, išgerk vyno, jai metus , – vesk, jai visą gyvenimą, – tapk sodininku.“ Deja niekur neteko girdėti, kokį sodininkystės metodą siūlo šis posakis. Tačiau darbas kartu su gamta – tai, ko tau reikia, užauga natūraliai, tik derlių pasiimk tinkamai – skamba viliojančiai. Galbūt gamtinė žemdirbystė ir yra tai, apie ką kalba Rytų išmintis.
Ar beverta kažką keisti šiuolaikinėje žemdirbystėje? Kas skatina tiek daug žmonių užsiimti gamtine žemdirbyste? Siūlau įsigilinti į tai, ką aptaria šio metodo šalininkai, ir patiems nuspręsti , ar visa tai yra verta dėmesio. Šiuo straipsnių ciklu kviečiu jaunatviškai ir žaismingai pažvelgti į gamtą, o per ją – ir į sodininkystės metodus. Juk retokai bepajuntame džiaugsmą, koks užplūsta atradus kažką naujo. Kiekviena sritis dar gali būti tobulinama.
Kaip gamta prižiūri savo derlių?
Teiginys, jog gamta nepurena žemės, nelaisto augalų, nenaudoja trąšų, savo derliaus nesaugo nuo kenkėjų ir piktžolių yra klaidingas. Visi šiuolaikinio sodininko darbai vyksta ir natūralioje aplinkoje, tik jie turi kitą formą. Gamta, kaip ir žmogus , rūpinasi savo derliumi ir kuria kuo tinkamesnes sąlygas tiems, kas joje gyvena. Štai taip gamtoje vykstančius procesus aprašo gamtinės žemdirbystės ekspertai.
Kaip gamta tręšia savo augalus?
Norint žinoti, kaip tinkamai pamaitinti (patręšti) augalus, reikia žinoti, ką jie valgo. Gamtinės žemdirbystės atstovai pateikia tokį augalų mitybos racioną: anglis – 50, deguonis –20, azotas – 15, vandenilis – 8, kiti mineralai – 7 proc.
Anglis ir deguonis sudaro didžiąją dalį (70 proc.) viso augalų maisto. Šiuos du elementus augalai gauna anglies dvideginio pavidalu. Anglies dvideginio ir deguonies mainai – įdomus procesas. Pasisavinę augalų pagamintą deguonį ir gliukozę įvairūs organizmai juos naudoja energijai išlaisvinti – taip palaikoma gyvybė. Šio proceso metu vyksta degimas, po kurio augalams grąžinamas anglies dvideginis – sukasi gyvybės ratas.
Anglies dvideginį augalai gali pasisavinti dviem būdais: mažą jo dalį paima lapais iš oro, likusią – įsiurbia šaknimis. Iš žemės anglies dvideginis pasisavinamas tik ištirpęs vandenyje – tam reikalinga pastovi drėgmė šalia augalo. Klaidingai manoma, kad didžiąją dalį vandens augalai gauna iš lietaus. Iš tikrųjų pastovi drėgmė čia palaikoma mulčiaus pagalba. Nueikite prie artimiausios pievos ir pažiūrėkite į jos paklotę. Ten nerasite nė lopinėlio plikos žemės: visas plotas padengtas žaluma arba pernykšte nesupuvusia žole, trūnijančiais lapais ar kita organika. Dėl temperatūrų skirtumų po mulčiumi kondensuojasi vanduo, todėl žemė pastoviai drėkinama. Tokiose sąlygose be perstojo gali tarpti augalai bei jų pagalbininkai – įvairūs mikroorganizmai.
Kitų elementų dirvoje dažniausia būna net per daug. Tačiau juos augalai gali pasisavinti tik ištirpusius vandenyje arba esančius kitos tinkamos cheminės būsenos.
Augalo šaknys veikia panašiai, kaip žmogaus žarnynas: čia virškinimą atlieka įvairūs mikroorganizmai, kurie maistą suskaido iki virškinti tinkamos būsenos. Po jų darbo šis organas tik įsiurbia tai, ko jam reikia. Taigi, maistas gali būti pasisavintas tik tuomet, kai jis yra tinkamai apdorotas. Darže medžiagų stygių augalai jaučia vien dėl to, kad niekas laiku neparuošė jiems maisto…
Maisto medžiagų transformavimo procesai gamtoje yra labai įvairūs. Juos gražiai vaizduoja drugelių sparnų spalvingumas. Kiekviena spalva yra vis kitos cheminės sudėties. Visi micro ir macro organizmai kaupia įvairias medžiagas. Pavyzdžiui, rūdžių bakterijos kramto geležį, kurią po to pasisavina rūdžių mėgėjai. Taip darbuojasi begalė skirtingų organizmų: dumbliai, grybai, kerpės, bakterijos ir t.t. Gamtos įvairovė beribė, kiekvienas jos elementas atlieka savo funkciją, o ji neretai yra reikalingų medžiagų išlaisvinimas, kaupimas ar pernešimas.
Titaniko nuolaužas naikina bakterijos: http://www.balsas.lt/naujiena/515576/titaniko-nuolauzas-naikina-bakterijos
Dar vienas svarbus veiksnys derlingumui palaikyti – naudingas medžiagas būtina koncentruoti reikiamose vietose. Pavyzdžiui, trąšas išplauna vanduo. O gamta tvarkosi protingiau: ji medžiagas tarsi induose laiko toje didelėje organizmų įvairovėje, kuri užtikrina mineralų bei energijos apykaitą ir tiekimą augalams reikiamais kiekiais.
Kas gamtoje atlieka akėčių funkciją?
Knibžda, zuja, kapsto, kasa, rausia milijonas darbininkų kiekviename gyvame žemės centimetre. Įvairūs gyvi organizmai atlieka visus dirvos paruošimo darbus. Ten, kur jiems netrūksta maisto ir yra tinkamos gyvenimo sąlygos, dirva visada išakėta ir supurenta. Nors velėna – kietas darinys, tačiau pluta ten kieta ne dėl to, kad ji žmogaus rankos nejudinta, o dėl didelio šaknų raizgalyno, kuris netrukdomas ten galėjo bujoti. Pati žemė čia puresnė nei išarta naujausiais padargais apginkluotu traktoriumi. Tuo įsitikinti galima miške, kur daug pūvančios organikos: čia augalija reta, o ranka į žemę lenda iki alkūnės.
Taigi dirvą gamtoje purena įvairūs, namus joje sau susiradę organizmai. Daugelis bijo saulės kaitros. Dienos metu jie lenda kuo giliau, tačiau atvėsus rausiasi link žemės paviršiaus pasimaitinti – taip be perstojo rausiami tuneliai aukštyn, žemyn. Gerai žinomas dirvos darbininkas – kurmis. Jis, pabuvęs saulės kaitroje, labai greitai miršta. Tačiau ir be šio, retkarčiais aibių pridarančio sutvėrimo, dirvoje pluša milijonai įvairaus dydžio gyventojų.
Kaip tokia didelė įvairovė sugyvena tarpusavyje?
Nugraužtų didelių teritorijų gamtoje nerasite, nebent tai būtų monokultūra apsėtas plotas. Auginant vieną rūšį dideliame perimetre sugriaunama bioįvairovė – lyderiaujanti rūšis netrukdoma nuėda pasėlius.
Didelėje organizmų įvairovėje kiekvienas valgytojas turi sau valgytoją. Kiekvienas žolėdis, kuris sode įvardijamas kaip kenkėjas, gamtoje turi priešų. Dėl šios priežasties natūraliai neatsiranda nė vienos rūšies, kuri būtų dominuojanti ir galėtų padaryti daug žalos. Įvertinkite pievų augalus, jose rasite tik vieną kitą apgraužtą. Konkuruodami gyvūnai išlaiko savo skaičiaus balansą, todėl jokia rūšis netampa kenkėjiška.
Kita priežastis – augalai ginasi patys. Sveiko augalo kenkėjai nepuola. Ir žmogus, ir augalas turi imuninę sistemą. Tas, kam teko sodininkauti, turbūt pastebėjo, jog nugeibęs augalas (pavyzdžiui, dėl drėgmės stygiaus) turi didesnę tikimybę būti užpultas parazitų. Dažniau puolami ir pasenę, suvargę augalai. Daržinės kultūros yra išlepintos, apie jas nuolat tupinėjama, joms purenama žemė, raunamos piktžolės, nuo jų nurenkami vabzdžai, todėl jos atprato pačios save saugoti. Tokioms daržovėms priežiūros reikia labai daug: tik apleisk jas trumpam, žiūrėk, jos jau ir skursta. Gamtoje priešingai – visi augalai yra aukščiausios rūšies, jie savimi sugeba pasirūpinti patys.
Kuo mažesnė uoga, tuo ji saldesnė.
Augalai, susidūrę su konkurencija ar atšiauriu klimatu, grūdinasi. Tam, kad išgyventų sunkiomis sąlygomis, jie turi būti pasiruošę viskam. Todėl laukiniai augalai sukaupia daug daugiau mineralų bei veikliųjų medžiagų, nei išlepę daržiniai. Kam teko ragauti sulaukėjusių braškių, tas žino, kad jos uoga nors mažesnė, bet gardesnė už įprastą.
Tai yra tik keletas nuostabaus gamtos sodininkavimo pavydžių. Pradėjus gilintis į procesus, vystančius pievoje, pamatai: čia darbų gausai nėra galo, ir kaskart randi kažką naujo.
Ar galimą gamtos išmintį pritaikyti sode? Pasvarstykim apie tai.
Apie dirvodaros procesus: http://www.sarmatas.lt/02/gamtos-mechanizmai-darze-sode/
Apie gamtinę žemdirbystę: http://www.gerazemdirbyste.lt/
Pagal spaudą parengė Paulius Briedis
Autoriaus nuotr.