Izraelis: pabėgimas iš šaltos lietuviškos žiemos (III)

Komfortas, bet tai – ne mums

 

Puikiai išsimiegame minkštose lovose. Pusryčiams – pietietiški vaisiai, už lango – vaizdas į baseiną, o už 400 m – jūra. Komfortas, bet tai – ne mums. Skubame susipakuoti ir išlekiame į kelią naujų įspūdžių ieškoti.

Tiesiu taikymu judame „tranzavietės” link. Pakeliui prasilenkiame su keletu bėgikų, gal dar nuo vakar pasiklydusių… Užmečiu akį į telefoną – tikrinu nueitų žingsnių matuoklį. Vakar nužingsniavome beveik 26 tūkst. žingsnių, ir tai atitinka 20 km. Tokie rodikliai – beveik pusė „Israman” bėgimo distancijos, o mes juk dar spėjome ir paplūdimyje pagulėti.

„Tranzuoti” sekėsi. Šiandien – šeštadieninis, žydų Šabo diena. Nors eismas neintensyvus, tačiau pakelėje tenka lūkuriuoti vos 20 min. Sustoja vietinis Eilato gyventojas, važiuojantis į oro uostą.

– Žmona panoro tikrą žiemą pamatyti, viešėjo Lenkijoje; dabar parskrenda, – pasakoja vairuotojas.

Juokiamės – Lietuvoje tokia patirtis būtų labiau įsimintina.

 

Raudonojo kanjono link

Važiuodami grožimės kraštovaizdžiu: rudi dykumos kalnų masyvai keri. Vienoje pusėje mus nuolat seka nesibaigianti aukšta spygliuota tvora. Ji žymi sieną tarp Egipto ir Izraelio. Vairuotojas pasakoja: dėl per didelio nelegalių imigrantų srauto šalis privalėjo apsitverti – nedidelis Izraelio kraštas negali išlaikyti didelio žmonių skaičiaus.

Man ši situacija rodosi labai keista: žmonės gyveno savo šalyje, buvo laimingi, bet staiga kaimynė ėmė gyventi geriau, ir viskas pasikeitė: sava šalis ėmė darytis nebemiela, ir tik tvoros gali sulaikyti žmones nuo nepabėgimo.

Išsiskiriame su mūsų pakeleiviu.Mes – prie Raudonojo kanjono.

 

Nakčiai čia negalima likti

Šalia įėjimo į kanjoną pažymėta vieta mašinoms bei teritorija palapinėms statyti. Keista: nors visur aplinkui vaizdas panašus – driekiasi smėlis ir rudos uolos, – tačiau statyti palapines galima tik griežtai tam skirtoje vietoje. „Visur kitur, turbūt, – pilna nuodingų skorpionų”, – pirma mano mintis.

Ir tikrai, ženklas palapinių miestelyje byloja priežastį, dėl ko saulei nusileidus būtina palikti kanjono teritoriją, – gyvūnai. Mat naktį drumsti laukinių gyventojų ramybės nedera. Dienomis čia labai karšta, todėl šio kanjono vietiniai aktyviausi būna naktį. Tamsus paros metas – čionykščių gyvūnų laikas džiaugtis gamtos grožiu. Tas pats ženklas informuoja, jog deginti laužus čia galima tik savo malkomis. Šiukštu neliesti net mažiausios sudžiūvusios šakelės, nes jos visos gali būti prieglobsčiu ar maistu čionykštei faunai.

 

Kas gali gyventi tokioje dykynėje?

Čia augalija neįtikėtinai skurdi – net šiuo vėsiu ir lietingu periodu viskas baisiai išdžiuvę. Žolės – tik menki, šieną primenančių stagarų kupsteliai, o medžiai – kaip iš tų „laukinių vakarų“ filmų su karksinčia varna ant šakos. Kiekvienas šapelis gyvybei čia palaikyti – labai svarbus.

Kas gali gyventi tokioje dykynėje? Ech, skorpionų visgi čia nėra, jų nepamatysim… Tačiau radome skrajutę apie kanjoną. Joje teigiama, kad gyventojų čia nemažai: įvairūs smulkūs paukščiai, į barsukus panaši graužikų rūšis – damaniniai, dykumų lapės, net kalnų ožiai čia sau prieglobstį randa. Ir iš tikrųjų: mums čia vaikštinėjant šis rudas kalnų masyvas nuolat demonstravo gyvybės ženklus. Štai kažkur aukštai kalne, matome, ropščiasi minėtų damaninių būrelis. Sustojus pavalgyti prie mūsų priskrenda į šarką panašus paukštis ir taikosi nugvelbti mūsų trupinius. Grįždami iš kanjono toli kalno papėdėje matėme nušuoliuojantį ožiuką. Kanjonas puikiai iliustruoja – išlikti galima net skurdžiausiomis sąlygomis.

 

Užtrukome apie valandą

O kaip pats Raudonasis kanjonas? Jėga! Tai siauras keliukas raudoname smiltyne, kuriame savo vagą išraižė potvynių vandenys. Kaip teigia šaltiniai, su vandeniu reaguodamas geležies oksidas, esantis smiltainyje, uolas nudažė rausvai. Eini kanjonu apie 150 m. Takas – 2-3 metrų pločio, o iš kraštų – kelių dešimčių metrų aukščio uolienos. Užtrukome čia apie valandą. Įspūdžius gal tik ir gali perteikti nuotraukomis.

Atgal – į pajūrį

Grįžtame atgal į miestą „tranzu”. Mus paima iš kanjono į Eilatą grįžtanti jauna pora. Čia atostogauti jie atvyko iš kažkokio Izraelio miesto. Abu – žydų tautybės. Įsėdę į mašiną užuodžiame saloną persismelkusį marihuanos kvapą.

– „Apsipūtus“ keliauti po kanjoną turėjo būti gera patirtis… – kikename su Simona.

Mūsų pakeleiviai puikiai nusiteikę, pasakoja smagias istorijas, vaišina skaniais užkandžiais, nes ir patys nuolat malšina alkį – šių svaigalų šalutinį poveikį. Žydams ši nuodėmė irgi ne svetima, tarp jaunų žmonių populiari.

 

Išleidžia mus prie paplūdimo, visai arti tos vietos, labai tinkamos panardyti, apie kurią vakar mums pasakojo Jorė.

Saulė jau netrukus leisis. Nusprendžiame – vis dėlto… – pabandyti. Turime tik plaukiojimo akinius, per juos matosi nedaug, bet, jei neri atmerktomis akimis, viskas matosi kaip per rūką ir akis graužia.

Gražu. Aplink – įvairios žuvys, tačiau apžiūrėti atidžiau neleidžia įranga. Besistengdamas nusibrozdinau į rifą koją, akmeniu įsipjoviau pirštą. Ne, suprantame, taip nepamatysime daug.

Grįžtame į miestą baisiai išalkę, ieškome kur užkąsti. Šabo metas, daug vietų nedirba, tik pats centras atidarytas turistams.

 

Užsisakome pitos

Užsukame į vietą pačiame miesto centre – pigų, greito maisto restoraną. Iškart dėmesį atkreipia keistas, šiek tiek pasipiktinęs šefas, jis šūkčioja ant darbuotojų, siuntinėdamas juos pirmyn, atgal. Ant žemės nukrenta mentelė, šefas ją pakelia, greit nuvalo servetėle ir toliau ramiai ja varto mėsą. Darbo daug, vieta populiari, užsakymų eilė didelė, nusprendžiame: tai – rodiklis, jog verta išbandyti.

Užsisakome pitos, stipriai ištrintos humuso padažu ir prikimštos falafeliais bei daržovėmis. Pita – tuščiavidurė Viduržemio jūros regiono gyventojų duona, labai įdomi, iš išorės nepažeista bandelė, o jos viduje ertmė, lyg išskaptuota. Ji prapjaunama ir į ją dedami įvairūs patiekalo ingredientai. Tokį kepinio efektą padeda pasiekti mielės: neiškepta tešla būna vienasluoksnė, o kepant ji tampa dvisluoksne ir išsipučia.

Šių kraštų žmonės – avinžirnių mėgėjai, humusas – iš avinžirnių daroma tiršta masė, panaši į tepamą sūrelį, o falafelis – iš tų pačių žirnių gaminamas kotletas. Pavalgėme tikrai labai skaniai ir, manome, kad čionykštiškai. Sumokėjome vos 10 Eurų už du tokius sumuštinius.

 

Vis dar kirba mintis panardyti

Nusipirkome truputį alaus ir grįžome į Jorės apartamentus, susėdome pabendrauti. Dalinomės dienos įspūdžiais neilgai, greit nugrimzdome į pokalbį apie namus, ką veiksime grįžę…

Kelionė jau baigėsi, Jorė su tėvais išvyksta rytoj, mes – taip pat; mūsų skrydžiai sutampa. Tačiau man ir Simonai vis dar kirba mintis panardyti ir pamatyti Raudonosios jūros pakrantę po vandeniu.

Atsikeliame anksti, sužinome, iš kur artimiausias autobusas veža į oro uostą nuo pajūrio. Pasiskoliname Jorės akvalangą. Susidedame daiktus, su mus priėmusiais žmonėmis pasimatysime tik lėktuve.

 

Atsiveria nuostabus pasaulis

Šiandien vėjuota. Siaučia bangos. Nors šviečia saulė, oras atrodo atšiaurus. Išsirenkame vietą nardymui, lipame į vandenį. Labai šalta. Bet mes neturime galimybės rinktis, ir mums – nė motais.

Užsidėjęs skolintą akvalangą neriu į bangas. Atsiveria nuostabus vandens pasaulis – visokių visokiausių spalvų žuvelės, įvairiais kontūrais ir formomis išsiraizgę rifai. Nardome vis kitose vietose, ieškome gražiausių rifų. Seku poros kilogramų mėlyną milžinę, visiškai nepažįstamos rūšies žuvį, bandau ją nufotografuoti. Su savimi turime „GoPro“ įrangą, bendrą vaizdą sunku įamžinti, bet keletą detalių užfiksavome. Neįtikėtina nauja patirtis: šio nuotykio tikrai reikėjo.

Nors gana banguota, vandenyje jautiesi saugiai – druskos kelia tave į viršų, neatrodo, kad galėtum čia nuskęsti. Nardome pakaitomis: vienas plaukioja su akvalangu, kitas šildosi krante ir laukia. Simona po šios patirties sloguoja visą savaitę, tačiau sutinka – buvo verta.

 

Atsisveikinimas su Eilatu

Bėgame į autobusą, kuprines apkarstę dar šlapiais drabužiais. Spėjame laiku. Autobusas surenka žmones iš viso Eilato, apvažiuojame miestą, grožimės vietomis, kurių per šį trumpą vizitą nespėjome aplankyti pėsčiomis. Pasakiau balsu ar tik dar kartą pamąsčiau apie tą patį: mažai suplanuotos, avantiūrinės kelionės man yra pačios įdomiausios.

 

Paulius Briedis

Autoriaus nuotraukos

[gallery_box]

[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/1_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/2_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/3_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/4_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/5_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/6_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/7_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/8_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/9_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/10_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/11_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/12_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/13_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/14_eilatas3.jpg” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2018/04/15_eilatas3.jpg” title=””]

[/gallery_box]

 

Rašiniai panašia tema:

Izraelis: pabėgimas iš šaltos lietuviškos žiemos (I)

 

Izraelis: pabėgimas iš šaltos lietuviškos žiemos (II)

Eilatas, Raudonasis kanjonas