Žinia, jog į kruviną Nicos promenadą pateko Rokiškio verslininko, UAB „Ivabaltė” generalinio direktoriaus Irmanto Tarvydžio dukra Monika Tarvydytė, dar kartą patvirtina tiesą, kad pasaulis yra labai mažas. Jau negali galvoti, kad liepos 14–osios įvykis labai toli, daugiau nei už 1700 km, kad tavo šalies žmonių jis negali paliesti…
– Mūsų šeimai nepaprastai pasisekė, kad mums nereikia važiuoti į Prancūziją parsivežti dukters, kad ji parvažiuos pati. Tačiau kartu su ja išgyvename tą siaubą, kurį patyrė ji ir dešimtys tūkstančių žmonių, Nicos pajūrio krantinėje susirinkusių paminėti Prancūzijos nepriklausomybės, Bastilijos paėmimo dienos, pasigėrėti fejerverkais. Dar kelios minutės, ir ji būtų atsidūrusi pačiame pragaro katile. Gal tik per plauką…
– Ką Monika veikia Nicoje?
– Šiemet Monika baigė Italijos Milano Bocconi ekonomikos ir finansų universiteto pirmą kursą. Kartu su savo kurso drauge, irgi kauniete (Monika baigė KTU, o jos bičiulė – Jėzuitų gimnazijas) dalyvauja tarptautiniame „European Innovation Academy” projekte. Apie 300 jaunų žmonių iš viso pasaulio – Rytų ir Vakarų Europos, Azijos, Amerikos – suskrido į Nicą kurti verslo, paremto naujausiomis technologijomis. Vyko mokymai, paskaitos, susitikimai.
– Televizijos kanalui Info TV Jūsų dukra Monika pasakojo, jog apie dvi valandas po įvykio nebuvo jokių pranešimų apie tai, kas vyksta tąnakt šventiniame Nicos bulvare. Kada Jūs sužinojote apie šį baisų įvykį?
– Aš apie Nicos įvykius sužinojau praėjus pusvalandžiui po įvykio. Žudynės prasidėjo apie 23.30 val., o mūsų laiku – 
jau po vidurnakčio. Monika paskambina Gabijai, sesei, ir pasakė, kad bėga… Kur ji bėga, kas nutiko? Ėmiau junginėti kanalus, ieškoti informacijos, galinčios bent kažką paaiškinti, kas dedasi Nicoje. Praėjus pusvalandžiui po įvykio Rusijos kanalas „24″ pradėjo tiesioginę transliaciją iš įvykio vietos. Tuomet buvo minimas 40 žuvusiųjų skaičius. Matėsi, į kokį košmarą pateko žmonės. O jų tarpe – mūsų dukra…
– Prasidėjo bemiegė siaubo naktis?
– Kažkiek – taip. Įtampa ėmė rimti apie antrą valandą, kai Monika vėl paskambino. Gyva sveika. Kaip supratau, ji tuo metu dar buvo pas žmones, kurie ją įsileido į savo butą. Momentas nuo dukters pirmojo skambučio iki žinios, kad viskas gerai, buvo bene sunkiausias per visą mano gyvenimą.
– Info TV specialioje Nicos įvykiams laidoje Monika pasakojo, jog po vakarienės grupelė planavo eiti pažiūrėti fejerverkų. Keliavo visi į šventės vietą, nuo tragedijos juos skyrė vos viena gatvelė, kai pamatė labai daug bėgančių žmonių. Kai kurie ateinančiuosius ragino bėgti. „Buvo aišku, kad kažkas atsitiko, bet sunku buvo suprasti, kas. Visi atrodė kaip pamišę”, – pasakojo Monika. Kartais ji buvo rami, kartais atrodė, kad pravirks. Ar Jūs pats matėte šį savo dukters pasakojimą?
– Ne, bet reikės pažiūrėti. Mūsų Gabija šiemet baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją, liepos 15-ąją dalyvavome abiturientų išleistuvėse, todėl prie televizoriaus nebuvo kada prisėsti.
– Kaip pasakojo Monika, baisiausia buvo tai, kad vieni žmonės bėga į vieną pusę, kiti priešais juos –nebežinai, kur bėgti pačiam, kur saugu. Šioje žmonių sumaištyje ji slėpėsi už nedidelio „furgonėlio”, paskui šovė mintis bėgti į kurį nors butą – čia gali būti saugiausia. Ją priėmė žmonės. Pas juos Monika pralaukė didžiąją sumaištį. Kaip jūs būtumėt pasielgęs šioje situacijoje?
– Nežinau. Gerai dukra pasielgė. Juk nebuvo jokio aiškumo. Aplink tamsa. Šviesos buvo išjungtos, kad geriau matytųsi fejerverkai. Gerai, kad žmonės atidarė duris, juk galėjo ir neatidaryti. Šalia kitų žmonių jai buvo saugu, ramiau. Monika pasimetė nuo savo dėstytojų, atsiskyrė nuo kurso draugės lietuvės. Vėliau vieni kitus susirado telefonu. Tačiau penktadienį aš nebegalėjau su ja susikalbėti. Monika verkė, negalėjo ištarti nė žodžio.
– Kas dar įvyko?
– Į vadovų telefoninius skambučius neatsiliepė bene dešimt projekto dalyvių. Kurį laiką ruseno viltis, kad tie, kurie neatsiliepia, dar atsiras: gal kur nuklydo, gal pametė telefoną… Bet jie taip ir nebeatsiliepė. Žuvo keli amerikiečiai, vieną estų vaikinuką nušovė, kitą sunkiai sužeidė į galvą, ukrainietis pasakojo, kad ant jo rankų mirė jo kraštietis, jis matė, kaip jį deda į juodą polietileno maišą, kaip užtraukia jo užtrauktuką… Jauni žmonės iš labai arti susidūrė su mirtimi. Jie išgyveno karą. Dar vakar kalbėjo su tais žmonėmis, bendravo, o šiandien jų nebėra ir niekada nebebus. Penktadienį tėvai skrido į Nicą, važinėjo po morgus atpažinti nužudytų savo vaikų. Neduok, Dieve.
– Kada Monika grįš?
– Jau praėjusiam šeštadieniui, liepos 16-ajai, būtume gavę bilietą skrydžiui namo, bet Monika nusprendė pasilikti iki pirmadienio. Su visa grupe dirba psichologai. Po bendravimo su jais lengviau įveikti išgyvenimus, sumaištį, stresą. Nicoje ji jau nuo birželio 29-osios ir turėjo grįžti liepos 26 d. Planuotas susitikimas su Silicio slėnio atstovais, kurie ketino pirkti projekto dalyvių verslo siūlymą, ko gero, nebeįvyks – per daug neigiamų emocijų, didelis noras važiuoti namo. Bet paskutinį žodį tars projekto organizatoriai.
– Be kitų verslų, jūs valdote ir krovinių pervežimo įmonę. Ką jautėte matydamas, kad vilkiku žudomi žmonės?
– Tai iš tiesų kėlė siaubą. Vilkikai su taikiausiais kroviniais keliauja iš valstybės į valstybę – per visą pasaulį, o čia iš jo padaryta mirties mašina. Kas ją darė? Kas teroristui padėjo ją padaryti? Čia reikėjo žinių: juk net nukovus vairuotoją, mašina važiavo ir šaudė.
– Turbūt sunkiau bus beišleisti dukrą iš namų? Monikai, berods, 20-mt?
– Taip, būtent tiek. Jai sakiau: reiks baigti tas keliones. Pasaulis dabar toks. Aš nežinau, ar politikai gali sustabdyti terorizmą, ar ką nors gali padaryti paprastas žmogus. Birželio 29-ąją Monika nusileido Stambulo Atatiurko oro uoste. Tik prieš dieną čia buvo įvykdytas teroristinis aktas, jo ženklai dar buvo labai ryškūs. Šią vasarą dukra dukart patyrė terorizmo siaubą. Man baisiausia tai, kad žmogaus gyvybė praranda vertę. Kiek žuvo žmonių Ankaroje, kitą dieną po teroro akto Nicoje? Dabar, kol dukra dar negrįžusi, manęs vis nepaleidžia mintis, jog ir patys turime save saugoti.
Kalbėjosi Rita Briedienė
Irmanto Tarvydžio šeimos archyvo nuotraukos