Improvizacija
Turbūt nė vienas žmogus, kada nors bendravęs su žurnaliste Rita Baltušyte – net nebūtinai tiesiogiai, gal tik klausėsi jos kokiame nors kultūros renginyje ar per radiją, – nesugebėtų atsispirti norui įsigyti jos sudarytą ir leidyklos „Tyto alba“ išleistą knygą „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“.
Šią knygą nusipirkau Kupiškio etnografijos muziejuje ir, žinoma, po Akvilės Zavišaitės tapybos parodos, kurią jos mama R.Baltušytė atvežė į Kupiškį iš Australijos. Buvo tokia proga – kupiškėnų festivalis „Lingaudala“ kaitino labiau, negu vasaros saulė: rusai, baltarusiai, latviai, lietuviai žemaičiai ir aukštaičiai trypė, sukosi, dūko tautinių šokių siautuly, jog nė nebetikėjai, kad rasi laiko nueiti į parodą. Betgi nepamatyti R.Baltušytės, rašytojo Juozo Baltušio dukters?.. Juk ir šaknys jų čia, šalia Kupiškio, kaip vietiniai sako, Puponys.
„Šokis ir mirtis susipina Akvilės kūriniuose. Savo paveiksluose, ji, rodos, įkūnija amžinybės alsavimą, kuris buvo taip arti jos. Gintarė Uogintaitė“.
Toks užrašas ant sienos pasitiko kupiškėnus, atėjusius į parodą. Ir pasimiršo „Lingaudalos“ šokio siautulys. Akvilės gyvenimas – Jaunystės reveransas Giltinei. Šis supratimas visus persmelkė čia, šalia moters, iškentėjusios, išgodojusios, išgyvenusios savo 28-erių metų dukters mirtį.
Še tau kad nori: vasaros karštį beplovė parodon susirinkusiųjų ašaros…
Meditacija
Po parodos buvo parduotos visos knygos. Jos negavusieji bent mėnesį ar du laukė, kada muziejininkai vėl atveš „Akvilę“.
– Labai keistas pavadinimas, – vartydama mano įsigytą knygą sakė bičiulė.
Ir net žinau, kodėl ji priekabi. Gyvena ji tame pačiame name su savo uošve, kuri – R.Baltušytei nė neįtariant – komanduoja marčiai remdamasi šios žurnalistės patirtimi.
– Baltušio dukra per televizorių sakė: jei maudosi 90-metė, reikia budėti prie dušo durų.
– Ji nesakė, kad reikia. Sakė, kad jos 90-metė kaimynė australė to pageidauja.
– Baltušio dukra ant visos Lietuvos nekalbės: reikia budėti, kai maudausi!
Dvi moterys pykosi.
Atsiverčiau knygą ir savo bičiulei telefonu perskaičiau Akvilės laiško citatą: „Mama, o dabar išsitiesk, nusišypsok ir prisipažink, kad gyvenimas ir tau, ir man yra nuostabus, ir kad geriau nereikia!!! Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų.“
– Lyg iš Pauliaus laiško korintiečiams. Tik šįkart – kupiškėnams, lietuviams. Ji tai parašė jau sirgdama? Ar bepasakytum stipriau? Bent jau indus susiplaukim pačios, nebenorėjusios visko daug ir už dyką… – kalbėjo ji lyg prisukta. Dar kažką sakė…
Mano bičiulės šeimoje atsirado du nauji dalykai: tradicija budėti prie dušo, kai jame maudosi senolė, ir knyga „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų.“
Unikalumas
Tačiau kartu su knyga įsigyji ir liūdesį: būtų geriau, jei bent jau knygos pradžioj nežinotum, kaip viskas bus. Jaunutė lietuvė – ne Lietuvos, o Australijos dailininkė – tarsi kažinkieno paprašyta – rašė laiškus. Nuo pat vaikystės. Pirmieji laiškai – septynmetės mergaitės…
Turbūt per visą žmonijos istoriją retas kuris taip kruopščiai yra fiksavęs savo gyvenimą. Skaitome tikrų tikriausiais faktais paremtą skausmingą romaną, su visomis šiam žanrui būdingomis žymėmis: įžanga, dėstymu, kulminacija… Skaitymo įtampą kelia tyčia ar netyčia ištrinta riba, nuo kurios galėtum labai aiškiai supranti, kada apie tai sužinota. Keliauji datomis – net skubi – maždaug iki 1985-ųjų. O ir po to – jokios panikos, jokių ašarų, nė menkiausios užuojautos – dukrai ar mamai. Ir nė trupinėlio paguodos…
Nuojauta
Ji dar nieko nežino. Ir ji dar nieko nežino. Nelaimės nuojauta – sakytum, skausmo poreikis – kartais nė nebeleidžia matyti kitų dalykų: laiškuose Akvilė visiškai nemini J.Baltušio, savo senelio. Kodėl?
O Dieve tu mano, jis užkoduotas vardais diedukas, diedalis, dieduška. Nepažinau. Pažinau ne iškart: jai buvo leista taip vadinti lietuvių literatūros klasiką.
„Dieduška pasakė močiutei, kad gavo iš tavęs atvirutę, ir sakė: gal jau visai pasenau, kad visai nebepykstu ant Ritos“, – rašo Akvilė mamai.
Apie anūkės ligą senelis nieko nežinojo. Beveik niekas nežinojo. Beveik niekas nejautė liūdesio, nes nežinojo…
Opinija
Kaip gaila, su manimi iš Vilniaus važiavusi moteris užsispyrusiai nesakė savo vardo. Gal parašys, palikau jai savo adresą. Ji prašė: jei kada nors kaip nors susisieksiu su R.Baltušyte, perduoti jai štai ką – vilnietė moteris jau daugybę metų raginanti save baltušiškai: „Eisiu gyventi toliau.“ Taip mėgdavęs sakyti rašytojas.
Šį dieduko posakį turbūt žinojo ir Akvilė. Bet argi tokioje jaunystėje reikia ragintis gyventi toliau? Kai taip talentingai vienas po kito gula didžiuliai paveikslai, kai tau dar tiek nedaug, o jau iš Australijos į Lietuvą tave kviečia užsienio lietuvių dailininkų paroda EXPO-88, o ir Australijos galerijos? Nors darbo už pinigus nedaug, bet darbo daug.
Lietuva, susitikimai. Viešoji nuomonė tokia teigiama. Gera dėl to.
Detalės
„Labas, miela mamyte, gal juoksies – sėdžiu Luišamo stotelėj, važiuosiu į miestą. Sakė, yra čebatų virš kelių, kaip tik uždengs mano guzus! Tie mano keliai – visi juos pastebi. Buvau peršviesti (XR Ray), sakė, negali jais nusikratyti, nebent sunki operacija. Taigi, teks nesirūpinti šiuo klausimu… Toliau: mano daktaravičius (sakė, pats tau parašys, jei nori, duosiu jam adresą tavo) padarė kraujo analizą… Sakė, nieko, viskas gerai, prisižiūrėt, ir tiek. Dar vaistų nereikia.“
Kas tai? Amžinybės alsavimas, kaip buvo užrašyta ekrane ant sienos Kupiškio parodoj?
Neiškenčiu ir atsiverčiu enciklopediją. Požymiai: sąnarių skausmas, viduriavimas, bendras silpnumas, bėrimas, karščiavimas, kūno masės mažėjimas, limfmazgių padidėjimas, raumenų skausmas, ryklės skausmas, naktinis prakaitavimas, nervingumas…
Entuziazmas
„Visur yra ydų – darbe, drauguose, miestuose, vaikuose. Tai kas, žiūrėk į viską gerom mylinčiom akim. Nesvarbu, kad esi ne pačioj geriausioj situacijoj ar laikotarpy. Paimk Giedrą su Džiugu (jau mes turbūt būtume pasikorę) arba Silvesterį.“
„Pamatysi, mam, kaip viskas bus gerai. Klausyk, na o tas Silvesteris yra rimtas ir labai įdomus žmogus. Sausio mėn. važiuos namučių, t.y. paleis jau jį. Tai grįžęs tuoj imsis darbo, ir jo svajonė – kuo skubiausiai nupirkti man bilietą. Jis labai norėtų, kad aš atvažiuočiau į Vokietiją, ten mane lepintų ir popintų…“
„ … Tiesa, vėl dirbu, dabar šoku su geriausia miesto grupe, vadinasi „Fantazijos mergaitės“ – išvertus! Mūsų trys, kartais keturios panos esam, toks nuobodus italas sukrauna mus į mašiną ir važiuojam.“
„Labas, miela mamuke, …esu labai sukrėsta ir susijaudinusi dėl tų demonstracijų ir straipsnio „Gimtajam krašte“. Tikrai, juk tai mano draugai, su kuriais kartu baliavodavom ir net gyvendavom kartu. Na, matai, kokie patriotai!“ – rašė Akvilė 1987-ųjų rugsėjo pabaigoje.
Tarsi niekur nieko.
Viskas taip stipriai paslėpta.
Jokių simptomų.
Forma
Jos paveikslai – švelnus, bet drąsus moteriškumas. Taip jau moterims duota: vienos žino, kad pasens, kitos gimsta nepasenti. „Baliavoti“ ir nebijoti apie tai kalbėti. Net mamai. Rūkyti žolę ir apie tai rašyti laiškuose. Net mamai.
Nenueiti pas daktarą, su kuriuo gali pakalbėti apie siautėjimą, stiklinių daužymą ir t.t., kai tu jau žinai, tikrai žinai, kad sergi. Negali nežinot. Ženklai išduoda. 1989 m. spalį Akvilė rašys mamai: „O daktaras sakė, kad jis tikras – aš kitais metais dar būsiu sveika, nors negarantuoja.“
O tuomet, kai nėjo pas daktarą, tirpo 1987-ieji. Liga jau turėjo būti aptikta. Tačiau susitarta – apie ją – nė žodžio. Bent jau laiškuose.
„Dar turiu visą gyvenimą prieš akis“, – rašė ji mamai.
Tik galvą Akvilei dažnai skauda…
Ar maža dėl ko ji skauda jaunam? Taip ir turi būti. Atvirai pasakius, toji akviliško grakštumo forma labai keri, ir tu nenori aptikti mirties ženklų.
Imunodeficito
„… parodė man statistiką nuo 1985 m., tai pasigirsiu tau – Australijoj iš viso tik 47 moterys serga ir 2000 vyrų. Žinoma, pusės jau nėra. Taigi man „pasisekė“. Mane tik apima siaubas, kai pagalvoju apie gyvenimą. Kažką praradau, kažkas atsirado, bet nelabai suvokiu, kaip reikia begyventi. Gal dar ir geriau, tokia nežinia stūkso… Matai, mano problema visada buvo ir liko – baimė, kažkokia panika. Ir nors mes (su Kipru) pasišaipom viens iš kito, bet vis viena neužsiraukiam, vis viena jis savas žmogus, ir nors kitam kambary sėdi, bet žinau, kad sėdi…“ – 1989 spalio 6-ąją rašė ji mamuliukei.
Nebėra jokios abejonės. Liko nedaug – iki 1991 m. birželio 2 d. Vėl verti knygą iš naujo: tai kada gi atsirado pirmosios užuominos? Iš šito laiško supranti: 1985-ieji jame minimi ne be reikalo…
Celė
„Miela mamyt, buvau giliai dūšioj prislėgta. Einu pas daktarą pasitikrinti, o jis staiga ima su manim kalbėti apie gyvenimo esmę. Abu sutikom, kad kažkas žaidžia žaidimus su visu pasauliu. O finale priėjom išvadą, kad velnias yra labai chytras ir užgožęs daugumą pasaulio. Ir todėl tiek daug žmonių baidosi kryžiaus, ir kad tik kryžius gali mane išgelbėti nuo baisios nevilties. Tai matai, atėjo laikas susiprasti. Kitaip negaliu atsakyti į klausimą, kam aš gyvenu. Tik todėl, kad Dievas siuntė išbandymą? Mamyt, kad tik ta baime atsikratyčiau, ir viskas bus gerai.“
Vienatvė. Prakeiktoji vienatvė… Įspraustas, įrėmintas: tiek nedaug variantų mintims. Kažin kokių daugiau: ar tų, kurie nebenori gyventi, ar tų, kurie tebetiki, jog ateis diena, kai galės pristabdyti savo maldų srautą ir išeiti iš celės… Negi visoj informacijos jūroj apie AIDS nė karto neminimas žodis „pagydoma?
Aš taip neįdėmiai skaitau….
Idėja
Mintis atsiversti statistiką, nebuvo pati geriausia. Kodėl taip neramu ją skaityt? Gal todėl, kad viskas labai šalia, kad už tų skaičių jauti gyvenimo įvykių atsitiktinumą, prisnūdusį budrumą, aistros gaivališkumą?
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) praneša: pernai Lietuvoje užregistruota 160 naujų žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) atvejų – 114 vyrų ir 46 moterys. Šių metų sausio 1-osios duomenimis, mūsų šalyje ši infekcija diagnozuota 2060 asmenų. Iš jų daugumą – 1687 – sudaro vyrai ir penkis su puse karto mažiau – 373 – moterys.
ŽIV infekcija plito per švirkščiamųjų narkotikų vartojimą – šiuo būdu pernai užsikrėtė 38,7 proc. (62 asmenys) visų naujai registruotų atvejų. Lytinių santykių metu ŽIV užsikrėtė 35,6 proc. (57 asmenys), iš kurių 46 – per heteroseksualius, 11 – per homoseksualius santykius; 25,6 proc. (41) užsikrėtusiųjų ŽIV plitimo būdas nenustatytas. Daugiausiai užsikrėtusiųjų ŽIV užregistruota 25-29 metų asmenų amžiaus grupėje.
Nauji ŽIV infekcijos atvejai 2012 m. registruoti visose apskrityse. Daugiausiai užsikrėtusiųjų pernai užregistruota Vilniaus (60), Kauno (28), Klaipėdos (18), Šiaulių (10) ir Telšių (10) apskrityse. Mažiau – Alytaus (7), Panevėžio (7), Tauragės (5), Utenos (3) ir Marijampolės (2) apskrityse.
Palyginus 2012 m. ir 2011 m. ŽIV duomenis, Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Tauragės, Telšių ir Utenos apskrityse pernai užsikrėtusiųjų ŽIV užregistruota daugiau.
Tyla
Ir nieko daugiau. Liko tylūs laiškai, prisiminimai. Tylus skaitymas.
„Mamiukai, jei nespėsim susitikt, labai gaila. Aš tave myliu labiausiai pasauly. Tu tiesiog angelas mano. Neliūdėk, nesigraužk. Gerai aš taip pagyvenau. Pasikviesk Simą. Mano banko kortelės numeris 6245. Jei norėsi išsiųsti Kedžiui nuotrauką, tai tą juodą, su kryžiais. Ir parašyk trumpą biografiją, ir kad staiga miriau. Mamuli, negaliu išsakyti, kaip tave myliu. Laikykis“, – iš Akvilės laiško motinai.
Beveik nieko nežinodami apie ligą, jie susirgo ja pirmieji, 1985-ųjų jaunuoliai, gražūs, talentingi, daugelis jau seniai pamiršti. Akvilė išėjo su pirmąją AIDS karta.
Iš tos tylos gimė knyga. Tokia graži, su nuotraukomis ir paveikslų reprodukcijomis. Net Akvilės šunys turbūt visi nufotografuoti. Ši knyga tarsi neturi pabaigos: vėl ją verti iš naujo ir ieškai ženklų, apie kuriuos kalbės ir kiti. Gal ir tyla tokia skaudi nebebus, ir statistika tokia skaudi nebebus… Gerai, kad ta knyga gimė.
Ok
Yra tokia legenda: kažkokio karo metu sanitarai darydavo suvestines, kuriose užrašydavo, kiek tą dieną priešas nužudė savų: 10 kill, 12 kill, 14 k, 2k… Vieną dieną suvestinėje atsirado įrašas – 0k.
Niekas nežuvo. Šis skaičiaus ir raidės derinys įgavo sėkmės prasmę. Kaip neįgaus, jei niekas nemirė?
Kai kuriose suvestinėse šio derinio nebūna…
Rita Briedienė
A.Zavišaitės paveiklso „Autoportretas su Lise” (1990) fragmentas