50 Eur – daugmaž tiek pirmoko tėvai išleidžia pratybų sąsiuviniams per vienerius mokslo metus. Visos klasės pratybos tam pačiam laikotarpiui kainuoja apie 1 000–1 500 Eur ! Už šiuos pinigus kiekvienam vaikui klasė galėtų nupirkti po edukacinį robotą, priemonių kūrybiniams projektams, sėdmaišius, ar įsirengti lego sieną. Klausiat, o kaip be pratybų? Kaip vaikai mokysis?
Ieva Kilienė
Pratybos yra labai patogi mokymo priemonė visiems: mokytojams lengva organizuoti ir planuoti darbą – juk viskas vienoje vietoje, mokiniams užduotys pateiktos glaustai, aiškiai, „apkramtytai“, lengva jas atlikti, tėvams – patogu sekti mokymosi procesą, patikrinti, kaip vaikui sekasi mokykloje. Tai labai primena vaikštynę kūdikiui – jis užimtas, tėvų rankos laisvos; atrodo, kad vaikščioti vaikas išmoks daug greičiau, nes gi jau beveik moka. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad vaikštynės vaiko vaikščiojimo įgūdžius tik slopina. Deja, sunku rasti tyrimų apie pratybų sąsiuvinių poveikį vaiko mokymosi procesui. Internetas užbombarduotas pratybų pardavimais ir reklamomis, o apie konkrečią jų naudą diskutuojama mažai. Gaila, bet pratybų sąsiuviniai atlieka tokią pat „netinkamos atramos“ funkciją, kaip ir vaikštynė. Mokiniui per daug padedama, pateikiami langeliai, į kuriuos reikia kažką įrašyti, užrašomi veiksmai, kuriuos reikia atlikti. Tarp dviejų tuščių langelių net padedamas minuso ženklas. Mokinys išmoksta, kaip nesuklysti pildant pratybas, bet ne tai, kaip atlikti ir, svarbiausia, suprasti užduotis. Patraukus atramą, vaikščioti vėl sunku. Mokinys griūna, pamatęs kitaip suformuluotą uždavinio sąlygą ar gyvenimišką problemą, kurią reikia išspręsti pritaikant turimas žinias.
Kaip mokytis be pratybų? Atlikti daugybę įvairiausių užduočių iš skirtingų šaltinių – interneto, užduočių knygų, mokytojo sugalvotų. Kai vaikas kaskart sprendžia skirtingas užduotis, kitaip suformuluotas bei kitaip atrodančias, ugdomas jo kritinis ir kūrybinis mąstymas. Reikia kaitalioti ne tik užduočių koncepciją, bet ir jų atlikimo būdus: rašyti į paprastus sąsiuvinius, atspausdintus ar baltus lapus. Norint, kad būtų tvarkinga, juos derėtų paeiliui segti į segtuvus.
Lietuvių kalbos pamokose – skaityti tikras knygas ir patiems jas iliustruoti, atsakyti į patiems kylančius klausimus ir mokytis juos iškelti, draugiškai diskutuoti, priimti kito nuomonę, sklandžiai kalbėtis, o rašybos įgūdžius lavinti kuriant realius projektus – plakatus, etiketes, iliustruotas pasakas.
Matematikos pamokose – skaičiuoti realaus pasaulio objektus, plotą, greitį, laiką, žmones, daiktus, kainas; spręsti užduotis apie pažįstamą – gyvenvietės parduotuvės, žaidimų aikštelės – aplinką; kurti verslo planus, o susipažįstant su matavimais – kepti pyragus. Tam nereiks pratybų sąsiuvinių, tik – daug fantazijos ir paprasto popieriaus, o kartais – miltų.
Pasaulio pažinimo pamokų metu – tirti pasaulį ir jį stebėti, pildyti orų kalendorių, susipažinti su kūno dalimis mokantis sutvarstyti draugą, ieškoti upių ne vien atlasuose, bet ir žygiuose bei „Google maps“.
Skamba, kaip utopija, arba atrodo, kad be pratybų mokiniams bus ne taip smagu mokytis? Vaikai mėgsta kurti, jie nori laisvės. Jiems reikia erdvės jų pačių piešiniams bei užrašams. Pratybos moko laikytis taisyklių, bet užgniaužia gebėjimą rasti originalius problemų sprendimo būdus. Taip ugdoma mechaniškai skaičiuojanti mašina, o ne ateities kūrėjas. Tad, jei norim gerų egzaminų rezultatų ir laimingų mokinių, kurie orientutųsi realybėje, pirmas žingsnis – atsisakyti mokymo priemonių, kurios stabdo vaiko progresą, kuria nereikalingas ribas ir daro jam meškos paslaugą. Geriau vietoj jų savo vaikams nupirkime bent kibirą guašo.
Ieva Kilienė
Rašytoja, pedagogė