Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos bendruomenė pradėjo įgyvendinti Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuojamą skaitymo skatinimo projektą „Skaitymo džiaugsmas: vakar, šiandien, rytoj“.
Kovo 11-osios išvakarėse visi 3-8 klasių mokiniai išvyko į gražiąją Biržų pilį. Išvykos tikslas – susipažinti su lietuviškos knygos istorijos išskirtinumu, sužinoti kokį žygdarbį atliko knygnešiai.
Muziejuje vaikai apžiūrėjo 1863–1964 m. sukilimo ginklus – ištiesintus dalgius, – kuriais to meto lietuviai bandė įveikti savo skriaudėjus. Valstiečių sukilimas, prasidėjęs Lenkijoje ir greitai išplitęs būtent čia, Biržų krašte, buvo nuslopintas. Žuvo labai daug žmonių. Caro valdžia nusprendė nubausti nepaklusnius lietuvius: buvo uždarytas pagrindinis kultūros židinys – Vilniaus universitetas, uždrausta lietuviška spauda, bažnyčiose nebebuvo galima melstis lietuviškai, mokyklose pamokos pradėtos vesti tik rusų kalba. Tiems mokiniams, kurie tarpusavyje sušnekdavo lietuviškai, ant kaklo būdavo užkabinamos lentelės su užrašu „Pokupnica“ (nusikaltėlis), ir jie turėdavo su ta lentele visą dieną vaikščioti.
Edukatorė pasakojo apie Lietuvos kaimuose atsiradusias „vargo mokyklas“ – kaimo gryčias, kuriose lietuviškai skaityti mokėsi 7–30 metų jaunuoliai. Mokytoja – daraktorė – būdavo kaimo moteriškė, mokėjusi skaityti.
Tokioje slaptojoje mokykloje, prie ilgo medinio stalo, susėdo ir mūsų mokiniai.
– Ba be bi bo bu…“ – edukatorė mokė slebizavoti taip, kaip anksčiau tai darydavo daraktoriai.
Mokėsi vaikai ir „druktavoti” (rašyti žąsies plunksna, vis padažant ją į rašalą).
Staiga kažkas pasibeldė į duris. Visi mokiniai turėjo pasislėpti ir (svarbiausia!) paslėpti knygas ir sąsiuvinius. Atėjo žandaras – taip prieš 150 metų buvo vadinamas caro policininkas – patikrinti, kas čia vyksta. Žandarai griežtai bausdavo daraktorius, todėl reikėjo būti labai atsargiems. Labai griežti būdavo ir daraktoriai. Neklaužadas tuoj pat klupdydavo ant žirnių. Klūpėjimą ant jų galėjo savanoriškai išbandyti ir mūsų mokiniai.
Mokiniai skaitė 1848–1849 metų leidimo knygutes. Tai buvo senos maldaknygės, iš kurių to meto lietuviai mokėsi skaityti. Visi labai nustebo, neradę raidžių su varnelėmis. Vietoj jų buvo w ir kitokios keistos raidės. Mokiniai spėliojo: gal tai lenkiškos ar lotyniškos knygos?.. Edukatorė paaiškino: senovinė lietuvių kalba skolindavosi raides iš kitų tautų. Mokiniai įsitikino, kad senovinį lietuvišką raštą susikaupus galima nesunkiai perskaityti.
Bandydami išsaugoti lietuvišką spaudą šviesuoliai organizavo lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje (Karaliaučiuje), jas per Nemuną į Lietuvą gabeno knygnešiai. Mokiniai pamatė garsiojo knygnešio – Baltojo erelio – Jurgio Bielinio portretą, iš Prūsijos į Lietuvą pargabenęs beveik pusę ten išleistų knygų. Šis biržietis 30 savo gyvenimo metų paaukojo knygnešystei, sveikatos neteko, bet būtent knygnešiai išgelbėjo lietuvišką spaudą.
Kita edukacinė pamoka buvo apie rankinį popieriaus gaminimą.
Maždaug prieš 1000 metų popierių išrado kinas Tsai Lun. Šį išradimą kinai labai ilgai slėpė: praėjo daug metų, kol popierių pradėjo gaminti europiečiai.
Edukatorė papasakojo, kaip senoviškas popierius buvo gaminamas iš skudurų. Po kaimus važinėdavo jų supirkėjai. Skudurus veždavo į malūnus. Senovės popieriaus gamybai reikėjo daug vandens, todėl malūnai labai tiko, mat būdavo statomi prie upių.
Įdomu tai, kad skudurus rūšiuodavo jaunos mergaičiukės. Nuo tų skudurų jos užsikrėsdavo įvairiomis ligomis ir anksti mirdavo. Pūdymo voniose skudurus maišydavo irgi vaikai (berniukai). Jie tą masę ir maldavo. O meistrai dirbdavo jau sumalta ir išplauta mase. Semdavo ją ir spausdavo presu. Paskui popierių džiovindavo, rūšiuodavo, pakuodavo.
Senasis popierius buvęs labai brangus, todėl didikai, tokie kaip Biržų pilyje gyvenę Radvilos, patys statėsi malūnus ir gamino popierių. Kiekvienas malūnas turėjo savo vandenženklį; Radvilų buvo erelis!
Mokiniai ir patys gamino popierių. Su trinkutėmis sėmė masę, sausino, vartė, klojo ant gelumbės. Kiekvienas išsinešė savo darbelį, gavęs nurodymus, kaip jį išdžiovinti.
Išvyka buvo neeilinė. Mokiniai, netradicinėje aplinkoje sužinoję, pamatę ir asmeniškai patyrę mūsų protėvių skaitymo džiaugsmus ir vargus, labiau brangins knygą.
Danutė Miknevičienė
Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė
[gallery_box]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_1.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_2.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_3.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_4.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_5.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_6.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_7.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_8.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_9.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/03/lietuviska_knyga_2017_10.jpg” descr=”” title=””]
[/gallery_box]