Lapkričio 26 d. Rudilių Jono Laužiko pagrindinė mokykla pakvietė į galerijos „Klasė Nr. 19″ atidarymą. Tai neįprastas renginys bendrojo lavinimo mokyklai, tačiau su visomis tokiam renginiui būdingomis detalėmis: į atidarymą įteikti kvietimai, svečius pasitiko klasikinė muzika; renginį pagerbė valdžios, meno ir spaudos atstovai. Visi, tiesa, labai vietiniai, tačiau dėl to aplinka darėsi dar labiau kamerinė ir jauki. Mokyklos direktorius ir dailininkas Algirdas Venckus nuotaiką prisodrino lengvu sarkazmu, todėl pirmoji galerijos paroda „Nuo Dūbliškių iki Ciuricho”, skirta profesoriaus J.Laužiko veiklai prisiminti, jau visada atmintyje išliks kaip nuotaikingas ir labai informatyvus čia praleistas laikas.
J.Laužikas – profesorius, nusipelnęs mokslo veikėjas, pirmasis Lietuvos pedagogikos mokslų daktaras, studijavęs Kauno, vėliau – Ciuricho, Vienos, Hamburgo universitetuose; dirbo Vilniaus universiteto docentu, prodekanu, Vilniaus pedagoginio universiteto dekanu.
– Tačiau jo pradžių pradžia buvo čia, vos 1,5 km nuo Rudilių. Jis, Lietuvos mokyklų steigimo pradininkas, gimė mūsų krašte, čia formavosi jo pedagoginės užuomazgos, – pasakojo direktorius A.Venckus.
Mokyklos mokinukių skaitytais tekstais prisimintos vaikiškos Jonuko pedagoginės išdaigos, direktoriaus apibūdinti eksponatai – aliuzijos į 
tikroviškus įvykus. Mažai likę profesoriaus asmeninių daiktų. Gal todėl, kad jo tiek daug keliauta, keltasi iš vietos į vietą? Net nuotraukų ne kažin kiek. Štai draugui
Kaziui užrašyta fotografija, pasirašyta Kopūstėno pravarde. Ne kieno – Laužikioko pokštas. Senos slidės – priminimas, koks aistringas slidininkas jis buvęs. 1980-aisiais mirė J.Laužikas, būdamas 73-ejų. Sako, slidinėjęs, peršalęs ir apsirgęs…
– Man neteko pažinti profesoriaus. Buvau tik jo laidotuvėse… – sakė direktorius.
Direktiriaus A.Venckaus, moksleivių, mokytojos Daivos Pečiukėnienės pasakojimus spalvino Kupiškio meno mokyklos fleitos mokytojos Irmos Baurienės moksleivių Ulos Vapšytės, Rugilės Naikauskaitės ir Mijos Vilkaitės atliekami Džiovanio Batisto Pergolezi, Ennio Morricone, 
Antono Diabelli ir Fransua Josefo
Goseko kūriniai fleitai.
Vėlų rudenį, ko gero, labiausia ir reikia tokių renginių.
O didžiojoje salėje laukė magas Valdemaras Šimkus. Irgi vietinis, nustebinęs tikro stebukladario amatu. Apie 1,5 val. kaip prikalti sėdėjo ir vaikai, ir suaugusieji. Tik aikčiojo, žinoma.
Galerijos atidarymo įspūdžiai buvo aptarti prie švediško stalo.
Rita Briedienė
Autorės nuotraukos