Teatrališka, gražu, bet nepatogu
Rokiškyje vis labiau juntamos Lietuvos profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams” nuotaikos.
– Kaip jums atrodo, kiek festivalyje dalyvaus teatrų ir… kiek bus parodyta spektaklių? – Rokiškio kultūros centro renginyje, kvietusiame susipažinti su festivalio repertuaru, klausė l. e. Rokiškio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja, festivalio koordinatorė Birutė Bagdonienė.
Spėliota: nuo 10 iki 30.
– Iš tiesų spektaklių bus 22, nes kai kurie spektakliai bus vaidinami du kartus. Iš dalyvaujančių teatrų – 16-os – spektaklių yra 19 ir plius du, kurie yra tikrai numatyti, ir mes dar planuojame, kad vienas bus papildomas, bet iki galo dar nėra sutarta. Tai drąsiai galiu pasakyti –16 teatrų, o spektaklių – 19 ir plius du, kurie bus vaidinti du kartus, – skaičiavo koordinatorė ir, jei dar kartą būtų paklaususi, kiek gi bus tų spektaklių, atsakyti būtų buvę dar sunkiau.
Į „programos pristatymą” atvyko Rokiškio rajono tarybos narys Virginijus Lukošiūnas su žmona, Savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis vedėjas Petras Blaževičius, keletas žurnalistų.
Susirinkusieji išsibarstė pirmose aptemdytos Rokiškio kultūros centro mažosios salės eilėse, o prieš juos, prie stalelio, apšviesti prožektorių sėdėjo Centro direktorius Erikas Druskinas ir jo pavaduotoja, koordinatorė.
Teatrališka, gražu, net originalu. Tik nepatogu – per tamsu rašyti.
Programa plati ne tik spektakliais
Anot E.Druskino, kiekvieną savaitę bus pateikiamos naujienos. Festivalis žada daug siurprizų, jo programa bus plati ne tik spektakliais, bet ir keletu gražių parodų.
– Mes apskritai ketiname bendradarbiauti su Teatro, kino ir muzikos (Lietuvos teatro, muzikos ir kino, aut. past.) muziejumi, kuris yra įsikūręs Vilniuje, kad atsirastų ne vienkartinių, o ir daugiau parodų Kultūros centre, susijusių su teatrine tematika, su renginių tematika – tą, ką iš tiesų muziejus kaupia, visus gražius fondus. Šiemet bus viena paroda scenografės Sofijos Kanaverskytės, kuri keliauja per Lietuvą ir papuoš Kovo 11-ąją – tarsi pratęs teatro temą per šią datą: mes pamatysime gražias vėliavas su mūsų valdovais ir kitus scenografijos darbus; ves ir tam tikras laboratorijas mokytojams, specialistams, kurie norės pagilinti scenografijos žinias, pasikonsultuoti, gauti patarimų iš patyrusios scenografės, kuri kaip scenografė yra sukūrusi labai daug spektaklių; buvusi ilgametė pedagogė Klaipėdos teatro, apdovanota įvairiausiais apdovanojimais, išradusi įdomių technikų, susijusių su scenografija, su daile. Ir iš tiesų tai bus tokia graži pažintis, – kalbėjo Centro direktorius.
Festivalį puoš ir įžvalgos
Anot E.Druskino, laboratorijų temą pratęs režisierius Gytis Padegimas, šių metų festivalio komisijos pirmininkas.
– Režisieriaus įžvalgos papuoš patį festivalį, jo vertinimą, įvairius gražius momentus. Nuo to komisija bus tik įdomesnė, spalvingesnė, bus įdomesnės diskusijos, nes Gytis Padegimas iš tiesų gražiai moka analizuoti, labai domisi Lietuvos teatro istorija, yra vienas žinomiausių šios srities žinovų, puikus pedagogas. Gražios, spalvingos bus diskusijos ir, manau, kad ir kitus komisijos narius paskatins įdomiems ieškojimams, – su komisijos pirmininku pažindino E.Druskinas.
Kitus, sakė direktorius, vėliau „pristatinės”. Derinamos kandidatūros ir, jei kas paklaus, papasakos plačiau.
Taps gražiu simboliu
Labai norima, kad festivalis jaustųsi ir pačiame mieste, todėl aikštė prie Kultūros centro pasipuoš didelėmis ir gražiomis instaliacijomis, nužymėsiančiomis festivalio kontūrus. Tai taps gražiu simboliu, akcentu meniniu, parodiniu ir primins miestelėnams, kad šioje erdvėje prasideda festivalis.
– Ir, aišku, su gyva muzika lauke, kad žiūrovai, svečiai atsineštų nuotaiką jau iš aikštės, pamiršę savo rūpesčius, visas savo nuotaikas ir kartu su mumis gyventų festivalyje. Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad Birutė tapo festivalio koordinatore, ir tai yra patyręs žmogus, kuris daugybę festivalių yra įgyvendinęs šiame Kultūros centre, – žodį koordinatorei suteikė E.Druskinas.
– Po tokio gražaus direktoriaus žodžio, aš iš tiesų galiu kalbėti tiktai faktais, – sakė ji.
Karštos ir nekarštos premjeros
– Iš įdomesnių dalykų, ką galiu pasakyti, festivalyje atsiranda festivalio svečias. Su direktoriumi gvildenome teatrų festivalio koncepciją ir nusprendėme, kad Rokiškio rajono žiūrovas yra lygiai toks pat profesionalas, ir norima suteikti jam teisę atsirinkti teatrus, kurie galėtų startuoti ir kitais metais. Šiuo metu yra atrinkti „Knygos teatras” ir Vilniaus kamerinis teatras. Festivalis po truputį irgi įneš savo naujovių. Ir kai mes iki galo išgvildensime festivalio koncepciją, jinai po truputį turėtų keistis, aišku, pasiliekant tuos geriausius dalykus. Bet jūs puikiai taipogi suprantate, kaip ir visi menai, taip ir teatro menas vystosi, atsiranda naujos formos, atsiranda nauji teatrai, ir norint neužsidaryti, mes privalome lygiai taip pat keistis. Viena iš didžiausių, galbūt, festivalio sensacijų tai bus, kad šiais metais festivalyje dalyvaus „Meno fortas” su savo spektakliu… „Bado knyga” („Bado meistras”, aut. past). Taipogi sulauksime dviejų, praktiškai karščiausių naujienų: įvyksiančios premjeros praktiškai mūsų festivalio metu – šokio teatras „Aura” atveža pas mus spektaklį „Godos”, kurio premjera vasario 17 d. įvyks Norvegijoje, o antras spektaklis įvyks pas mus; lygiai taip pat Klaipėdos jaunimo teatras „Voro vestuves” suvaidina vieną spektaklį Klaipėdoje, antras spektaklis vyksta pas mus, festivalyje. Jūs tikriausiai puikiai pamenate, kad festivalis visą laiką orientuojasi į premjerinius spektaklius, tai tokių spektaklių bus 11, – kalbėjo koordinatorė.
Direktorius E.Druskinas ją pataisė: bus 13 premjerų; dvi karštos, o kitos – nebe.
Klausimai-atsakymai
– Rusų dramos teatras norėjo atvežti savo naujausią premjerą, režisieriaus Jono Vaitkaus statytą, deja, Rokiškio salė neturi orkestro duobės. Ir todėl jie priversti vežti tą spektaklį, kurio dar nėra matę mūsų žiūrovai. O dabar nė nebežinau, ką dar jums išduoti. Gal jūs patys turite kokių klausimų ir norėtumėte man užduoti? – pasiūlė koordinatorė.
– Ar būtinai turime sėdėti tamsoje? – paklausė temainfo.lt.
Visoje salėje įsižiebė šviesa…
– Ar festivalio komisijos pirmininkas dalyvaus kiekviename spektaklyje? – klausėme.
– Be jokios abejonės! – lyg ir pyktelėjo koordinatorė.
E.Druskinas:
– Taip, jis dalyvaus visuose festivalio spektakliuose, išskyrus vieną ar du spektaklius, kai jis savo spektaklius rodys kituose miestuose.
– Ar jo dalyvavimas daug kainuos festivaliui?
E.D.: Su Gyčiu Padegimu jau esame suderinę ir jo viešnagę, ir… Tai nebus kažkokia problema.
B.Bagdonienė:
– Nebus didelė našta.
E.D.: Išlaidos, susijusios su teatrų priėmimu… Mes stengsimės tradicijas išlaikyti ir teatrus priimti. Šis festivalis bus tam tikra atspirtis skelbiant artėjančius jubiliejinius Kultūros centro metus. Festivalio dovanos ir simboliai bus susiję su Kultūros centro 70 metų jubiliejumi. Mes kviesime ir festivalio dalyvius, ir žiūrovus pradėti skaičiuoti tą laiką. Nes rudenį Kultūros centras pradės įvesti savo 70-metį ir skelbti jubiliejinius metus. Ir kitas teatro festivalis jau bus Kultūros centro jubiliejiniais metais. Mes norime tą laiką skaičiuoti ir fiksuoti.
– Kultūros centras neturi Liaudies teatro vadovo, todėl pernai festivalis į komisiją kvietė Kupiškio rajono Skapiškio teatro režisierę Vitą Vadoklytę. Ar režisierius Gytis Padegimas ir užpildys šią spragą?
E.D.: Šiuo atveju mes jokių žmonių neskaičiuojam, kad kažkas kažką turi atstoti. Praėjusiais metais buvo sprendimas kviesti vieną ar kitą režisierių. Nebūtinai komisijoje turi būti Liaudies teatro režisierius ar kažkoks kitas atstovas. Ir taip faktiškai turės režisierių: ir aš būsiu komisijoje, tradiciškai atstovaudamas Kultūros centrui. Pats esu profesionalus režisierius, rašęs savo diplominius darbus ir besidomintis scenografija – man irgi įdomi šita sritis: esu lyginęs profesionalių ir mėgėjų teatrų scenas ir įtakas vienų kitoms, srovėms, formoms, išraiškoms, meninėms priemonėms. Tai įdomi tema, ir mes bandysim festivalio metu atkreipti dėmesį, kokios vis dėlto yra tendencijos. Ir ne tik režisūrinės ar aktorinės, bet ir scenografijos tendencijos: kaip vystosi teatro erdvė ir kokios gairės imamos iš istorinių perspektyvų, kas naujai atrandama iš kitų teatro rūšių, kaip tai lemia pačius režisierių sprendimus, va, o aktoriams – vaidybines erdves.
B.B.: Aš gal tiktai papildysiu direktorių. Kaip ir mes kalbėjome prieš tai, būtent norime, kad festivalis eitų kartu su laiku ir nestovėtų vietoje. Gyčio Padegimo atsiradimas yra sustiprinimas ir komisijos, ir festivalio. Ir kad festivalis įgautų tą naują veidą, kuris būtų tikrai įdomus ne tik rokiškėnams, bet ir, sakykim, Lietuvos žiūrovui, nebekalbant apie Panevėžio regioną.
– Gal galite konkrečiau pasakyti, ką reiškia naujas veidas?
E.D.: Festivalio metu mes kviesime mąstyti ir pasisakyti žiūrovus. Jie galės rašyti ir atsiliepimus, ir pasiūlymus, galų gale, – savo kažkokias išvadas. Mes norėtume iš tiesų visa tai paanalizuoti. Nes mes norime kviesti atrasti ir norime kviesti kurti, ir nebijoti kalbėti. Mes kartais labai bijome diskutuoti, bijome bendrauti. Bet iš diskusijų gimsta įdomūs atradimai. Nebūtinai tie pasiūlymai gali būti įgyvendinti šio festivalio metu ar apskritai tomis dienomis. Galbūt kai kurie pasiūlymai gali būti įgyvendinti po metų, ar po dviejų. Viskam reikia subręsti. Bet reikia ieškoti ir įdomių pasiūlymų, ir įdomių atradimų. Kodėl mes galvojame apie festivalio svečius? Tai yra vienas iš rimčiausių festivalių. Nekalbu apie didžiųjų miestų festivalius, bet regionuose – tai vienas iš tokių didžiausių festivalių. Norisi, kad galėtų pasirodyti ir kiti teatrai. Šiuo atveju – Klaipėdos jaunimo teatras. Jis irgi tapo profesionaliu teatru su jaunais žmonėmis. Bet ir jie kažkada startavo. Ir šiandien jau dalyvauja kaip aktyvūs dalyviai festivalio. Ir norisi, kad ir kiti teatrai, kurie šiandien kuriasi, kurie siūlo kitus žanrus… Nes kaip, pavyzdžiui, „Knygos teatras” yra pakankamai unikalus žanras, Lietuvoje nelabai puoselėjamas, nors teatro istorijos perspektyvoje tai iš esmės atstoja saloninį teatrą, apie kurį mes esame pakankamai pamiršę, ir skaitovų žanrus, galbūt, dabar daugiau žinome, bet visai nekalbam apie tokį teatrą. Todėl ir norisi festivalio žmonėms pristatyti ir „Knygos teatrą” kaip tokį žanrą. Kad ateitų, aplankytų ne tik kokius Anykščius, bet aplankytų ir mus, kad rokiškėnai galėtų susipažinti su tokiu žanru. Tas pats Vilniaus kamerinis teatras, kuris pasiūlys tokį detektyvinį spektaklį, kuris iš esmės Lietuvoje – tas žanras – nėra labai puoselėjamas. Galbūt kur nors Anglijoje, kur visi gyvena Agatos Kristi ar ten įvairių kitų detektyvų šiuo atveju nuotaikomis; ten iš tiesų įprasta kurti panašius spektaklius; ypač mažesniuose teatruose. Tai mes norime ir festivalyje pasiūlyti tokių savitų žanrų. Natūralu, kad didieji teatrai pasiūlys ir komedijų, ir socialinių dramų pakankamai nemažai, ir spektaklių vaikams, ir su lėlėmis. Šiuo atveju, kad šalia tų tradicinių formų mums – ir rokiškėnams, ir svečiams – būtų ir tos tokios mažiau matomos teatro formos ir teatro žanrai.
B.B.: Ir būtent dialogo pagalba, aš manau, išsigrynins ir pati festivalio koncepcija, koks jis turėtų būti, ko, kiek mes, organizatoriai, norėtume, ko norėtų žiūrovas. Nes ypatingai, kaip ir minėjau, šiais laikais juk viskas kinta, ir labai sparčiai kinta.
E.D.: Natūralu, kad mes turime girdėti žiūrovų lūkesčius. Visų pirmą tai darome dėl jų festivalį. Viso festivalio metu, mes iš tiesų žiūrovui suteiksim pakankamai daug galimybių susipažinti ir, galų gale, išreikšti savo nuomonę, ir vėliau mes visa tai kaupsime, ir kažkuriuo momentu pateiksime į viešumą; festivalio programą mes pradėsime lipdyti jau faktiškai po šito festivalio. Su teatrais irgi apie tai diskutuojame. Teatrai turės galimybę pakankamai plačiai save pristatyti – to, ko nėra buvę Rokiškyje. Tai šiuo atveju bus numatytos tam tikros erdvės su kompiuteriais, su ekranais, kur teatrai galės pristatyti ir savo repertuarinius spektaklius, informaciją tam tikrą, kad žiūrovai, galų gale, galėtų susipažinti, kokie šiandien teatrai Lietuvoje yra, pastudijuoti jų repertuarus. Ir ne tik Rokiškyje matyti, bet, galų gale, kažkada nuvažiuoti. Kad būtų abipusiai naudingas dialogas ir mums, ir teatrams – abipusė nauda ir pažintis žiūrovui.
B.B.: Festivalis jau gyvuoja 32 metus. Ir kaip kiekvienas žmogus 30-metis , manoma, kad yra suaugęs, subrendęs ir savo vertybes perkainoja. Tai, aš manau, kad laikas ir pačiam festivaliui irgi truputėlį perkainuoti kažką tai: kažko atsisakyti, kažką atrasti ir judėti į priekį.
– Iki šiandien dienos jau būdavo išleistas festivalio katalogas. Ar planuojate jį leisti šiemet?
B.B.: Katalogas niekada nebūdavo išleistas iki šios dienos. Katalogas visada būdavo atnešamas į festivalį!
– Ar bus katalogas šiemet?
E.D.: Taip, žinoma. Katalogas jau yra ruošiamas. Ir jis…
B.B.: Rengiamas.
E.D.: Mes ruošiame ir tam tikrų festivalio suvenyrų, kuriuos lygiai taip pat žiūrovai galės įsigyti ir turėti festivalio atributikos; išsinešti festivalio atributikos. Mes nenorime, kad būtų tradiciškai apsiribota tik programėle. Nes pasaulis keičiasi, iš tiesų, reikia ir naujų dalykų, reikia simbolių, nes mes jų turime. Jei žiūrovas nori turėti galbūt raktų pakabuką ar kokį mažą suvenyrą, tai mes žiūrovui pasistengsime suteikti tokią galimybę – įsigyti festivalio atributiką ir laukti kito festivalio su naujais siurprizais.
– Tai dar tik kalbos ar jau užsakyti suvenyrai? Kokie jie bus?
B.B.: Mes tikrai apie viską galvojame! Ir apie kiekvieną detalę, smulkmeną…
E.D.: Iš tiesų yra ruošiami ir raktų pakabukai, ir knygelės – mažos smulkmenėlės, kurios žmogui gali būti ir naudingos, ne tik, kad…
B.B.: Jo. Ir iki galo… nes yra kurie gamina. Tai yra derinami dalykai, bet iki festivalio pradžios mes tikrai turėsim.
– Šiek tiek papasakokite apie rėmėjus. Ar bendrovė „Rokiškio sūris” neatsisako savo didžiojo prizo už vaikų spektaklį.
E.D.: „Rokiškio sūris” išlieka mūsų vienas didžiausių rėmėjų. Natūralu, kad didžiausias rėmėjas yra rajono Savivaldybė, kuri iš tiesų puoselėja tradicijas ir stengiasi saugoti festivalį ir kitas svarbias rajonui šventes. Rajono Savivaldybė turi didžiausią indėlį.
– Kokia suma prisideda Savivaldybė?
B.B.: Betgi kaip reikia tai žinot!
E.D.: Tikslinsime sumas ir pateiksime žiūrovui ataskaitą, kai jau bus festivalis įvykęs.
– Bus piniginiai prizai. Jau turėtumėte žinoti kiekvieno indėlį.
E.D.: Prizai išlieka. Lygiai taip pat jie yra garantuoti. Bus prizai piniginiai ir pagrindinių vaidmenų atlikėjams, ir teatrams premijos yra lygiai taip pat numatytos. Ir „Rokiškio sūris” išlieka didžiausiu rėmėju, o su kitais rėmėjais po truputėlį vyksta kalba. Natūralu, kad buvo įvairių nuotaikų, įvairių kažkokių dalykų, ir manau, kad visi atras iš naujo savo vietą. Ir tikrai atsiranda naujų gražių dalykų. Kažkas jau yra ir atsakymus davęs, kai kas truputėlį dar nori pagalvoti, su kažkuo dar kalbėsimės. Tai natūralu, nes visi, galų gale, gyvena, ir iki festivalio šioje vietoje bus tam tikrų poslinkių ir atradimų, bet mes nesibaiminame dėl festivalio ateities, tikrai nebankrutuosim, ir Kultūros centras iš esmės pats prisiima nemažai įsipareigojimų ir prisideda prie festivalio įgyvendinimo. Mes matome šiuo atveju tiktai gražius momentus, ir festivalis, manome, kad įvyks įdomus, savitas, šiek tiek kitoks negu įprastai: su tam tikrom rubrikom, parodom, instaliacijom.
B.B.: Aš irgi labai norėčiau pasidžiaugti. Kaip ir mūsų rėmėjai vertina bendravimą su teatrais, tiek ir patys teatrai labai vertina. Tai vat, derindama repertuarą, kiekvieną kartą sulaukdavau, kad: būtinai perduokit geriausius linkėjimus mūsų rėmėjams. Ir to pasimatymo yra laukiama iš abiejų pusių: ir teatrai laukia, ir rėmėjai laukia. Ir aš, manau, šita graži tradicija, kuri gyvuoja jau – vedėjas patvirtins – nuo… Kai kurie rėmėjai yra nuo pirmojo festivalio. Yra užsimezgusi tikrai labai graži ir tvirta draugystė, ir iš tikrųjų ja galima džiaugtis.
Vedėjas P.Blaževičius:
– Aš noriu čia įkišti savo trigrašį labai trumpai tam, kad… Man labai negera, kada imama kartais mūsų visuomenei žaisti dalykais, kuriais neturėtų būti žaidžiama. Aš turiu omenyje pirmiausia Lietuvos kultūros sostinės konkursą, kada mums jau ruošiant ir teikiant dokumentus reikėjo gauti rėmėjų raštus, kuriuose turėjo būti nurodytos konkrečios sumos ir kada buvo sutarta tarpusavyje, dalis žmonių nusprendė tokių raštų mums neteikti. Jūs įsivaizduojate, kokiame ceitnote buvome mes, kurie dirbom, ruošėm, idėjas kartu su kraštiečiais Vilniuj grynino? Paskui teikiam šituos dokumentus: arba iš mūsų gerų pažįstamų gražiai prisiprašėm, arba kažką padarę taip, kad tie dokumentai praeitų per komisiją. Kodėl aš apie tai užsiminiau? Todėl, kad prieš teatrų festivalį man irgi teko girdėt, kai ką sakant: „O ką gi, imkime ir perkelkime mes šitą festivalį į Kupiškį. Mes gal ir neberemsim.” Man atrodo, kad kiekvienas žmogus, kalbėdamas apie rimtą kultūrinį reiškinį, turėtų pasverti savo žodžius. Rokiškėnai turbūt nesuprastų, jeigu kažkas pradėtų daryti tokius dalykus. Nors aš netikiu ir netikėsiu, kad jie galėtų įvykti, kad kažkas sugebėtų perkelti festivalį, kaip ten, sakysim, perkėlė miuziklą – ar ne? – į Kupiškį. Ir visi tada važiuojam žiūrėt tų spektaklių į Kupiškį! Nejuokaukim. Tai yra per rimtas kultūrinis renginys, kuris susiklostė per šitiek metų. Atėjo vadovauti šitai įstaigai direktorius režisierius profesionalas. Ir nepasitikėti ar netikėti tuo, kas bus, aišku, turim teisę, bet šiuo atveju, man atrodo, kad reikėtų suprast, kad visų pirmą reikėtų leisti geranoriškai gražiai paruošti tą renginį, kurio taip laukiam, o jau sulaukus dalyvauti tose pasiūlytose diskusijose ir išsakyti savo mintis, ką norėtų pamatyti sekančiais metais. Taip turėtų būti su visais didžiausiais renginiais, be gąsdinimų, be kažkokių ėjimų vieniems į vieną šoną, kitiems – į kitą, o tiesiog vieningai, gražiai. Mes šiais metais irgi pradėjome rimtus kitus darbus: ruošimas Europos kultūros sostinei dokumentų, ir jau ruošiamasi pačiai Lietuvos kultūros sostinei. Kad mes visa tai sėkmingai įgyvendintume! Nes jeigu mes tarpusavyje pradėsime karus, pradėsime plėšytis, tai pamatysime vaidus tokius, kokie yra kai kuriose savivaldybėse. Aš to labai nenorėčiau matyt. Ir žiniasklaidą labai pašyčiau padėt, kad to nebūtų.
– O kas sakė, kad festivalį gali perkelti į Kupiškį?
P.B.: Jeigu leisite, gal pavardės pačios aš neminėsiu.
– Gal iš piršto nereikia laužt ir pačios informacijos?
– Aš noriu kažkodėl galvoti, kad žmogus bandė pajuokauti. Bet gal tas juokas nepavyko.
– Ar tai nebuvo kalba apie valstybines šventes?
P.B.: Ne. Buvo apie festivalį.
E.D.: Nėra čia ko bijoti.
P.B.: Jei nėra ko bijoti, tai – Irmantas Tarvydis. Rokiškio verslo klubo prezidentas. Mano labai gerbiamas žmogus. Aš galbūt nesupratau jumoro, juodojo jumoro, baltojo – ar kaip jį pavadint. Paprasčiausiai tokiais dalykais nejuokaujama.
B.B.: Aš irgi norėčiau pasakyti, kad mes kai kada labai bandome savinti; ir kad mes esame tokie labai galingi, ar labai reikšmingi. Juk lietuvių tautos tradicijas išsaugojo ne konkretus žmogus, o visa tauta. Tai aš irgi norėčiau kviesti pozityviau žiūrėti į viską ir branginti tai, ką mes turime. Nes būtent šitas festivalis, kaip ir vedėjas sakė, yra rokiškėnų festivalis. Jis čia gimęs ir užaugęs, ir subrendęs. Ir jisai tapęs reiškiniu visoje Lietuvoje, ir būtent jis yra ir pačių teatralų vertinamas. Jei mes pradėsime vidines rietenas – į vieną pusę tąsymą, į kitą pusę tąsymą, – aš nemanau, kad mes turime moralinę teisę tai daryti. Nes prie festivalio dirbo ne vienas žmogus, ne du žmonės…
– Kas rengė festivalio projektą?
E.D.: Kultūros tarybai festivalio projektą rengė ir Nida (Nida Lungienė, aut. past.). Natūralu, kad prisideda ir kiti darbuotojai. Bet jinai šiuo atveju buvo rašiusi. Projektas yra laimėjęs…
B.B.: Gavęs finansavimą.
E.D.: Taip, gavęs 5 tūkst. eurų. Tai yra tikrai nebloga situacija. Kartu su Savivaldybės ir su mūsų finansavimu mes tikrai neblogai jaučiamės…
B.B.: Ir tikrai manome, kad rėmėjai, kurie rėmė festivalį, ir kurie rems festivalį – tikimės, kad atsiras ir naujų, nes aš tikrai esu ne naujokė šitam darbe ir pamenu, kaip festivalis išgyveno po nepriklausomybės, tai buvo žmonių, kurie nešė savo pagamintas juostas, rankšluosčius pintus. Ir iš tikrųjų, kaip ir vedėjas sakė, negalime mes taip mėtytis ir tąsytis.
– Tai kas gi mėtosi ir tąsosi?
B.B.: Labai dažnai yra neatsakingai pasakomos frazės, kaip ir vedėjas pasakė. Perkelti, kažkur kažką padaryti. Visuomenėje jos sklando. Dėl to aš ir kviesčiau žymiai atsakingiau kalbėti ir pozityviau kalbėti.
P.B.: Aš dar vieną trumpą žodelį pasakysiu. Kada keitėsi kultūros centro vadovai, niekas iki šiol Blaževičiaus nepaprašė interviu. Jeigu iki tol, įvykdavo kažkoks menkniekis, visada būdavau reikalingas. Dabar manęs nereikėjo ir aš suprantu, kodėl: yra žurnalistams temos, kurias labai linksma gvildenti.
– Girdėjome jūsų nuomonę Nidos Lungienės kabinete, ir ta nuomonė buvo aiški: nė klausimų nekilo.
P.B.: Tai buvo vienintelis išskirtinis atvejis. Ketinau pats rašyti, bet paskui persigalvojau. Aš pasitikiu dabartiniais Kultūros centro vadovais. Buvusi vadovė – koks ten buvo įvykis, palikime jį ramybėje – atsisakė kandidatuoti ir grįžti į savo darbo vietą. Atėjo naujas žmogus, neprisidėjęs prie to, kad ji čia nebedirba. Tai leiskime dirbti, leiskime jam rodyti savas idėjas, suteikime jam pagalbą, diskutuokime su juo, bet jokiu būdu nedarykime taip, kaip prasidėjo. Atsiprašau, kalbėsiu aukščiausiu lygiu; nuo Tarybos posėdžio užblokavimo skirti butą. Gydytojams galima! Ir taip einama tolyn į visus kitus lygius!
– Gal grįžkime prie festivalio temos?
P.B.: Norisi, kad suprastume. Kultūra – ne karšta bulvė, kuria galima žaisti. Ypač tokias atvejais, kai yra didieji mūsų renginiai. Atleiskit, bet pas mane truputėlį prisikaupę ir aš labai gerai išnaudojau progą pasakyti, ką aš galvoju.
Įsivyravo trumpa pauzė. Paskui sušnekta apie informacinius rėmėjus, kurie dar nėra iki galo išgryninti, vėl grįžta apie pozityvą ir negatyvą, apie galimybes daryti vertimus, apie tai, kad teatras gali pritraukti turistų, ir gal net pasitarnauti pabėgėliams, apie ADVENTURĄ.
Virginijus Lukošiūnas:
– Grįžkim prie žemiškų dalykų: kokios bus bilietų platinimo formos; ar brangūs bilietai?
Paraiškas galima teikti internetu. Nuo vasario pabaigos bilietais bus prekiaujama laisvai.
Kvietimai bus dalinami regionų partneriams, laisvų vietų palikta komisijai. Bilietų kainos nuo 3 iki 12 Eur.
Rita Briedienė
Autorės nuotr.