Į Etikos tarybą – dėl neetiško elgesio
Rokiškio rajono savivaldybės tarybos narys Stasys Meliūnas Savivaldybės tarybos Etikos komisijai parengė skundą „Dėl Rokiškio rajono savivaldybės tarybos nario Stasio Mekšėno neetiško elgesio, pažeidžiančio rajono Savivaldybės tarybos nario elgesio principus ir Valstybės politiko elgesio kodekso reikalavimus”.
Incidentas įvyko liepos 28-osios posėdžiui besibaigiant, kai jau niekas nė negalėjo numatyti, kokiu keistu scenarijumi susidėlios paskutinis posėdžio klausimas „Savivaldybės tarybos narių paklausimai ir pasisakymai”, kokia sena skaudi istorija bus paliesta ir prikelta iš užmaršties…
Priešistorė irgi ne šiaip sau: pareikštas nepasitikėjimas rajono savivaldybės vicemeru Egidijumi Vilimu. Minėtame posėdyje šis planuotas svarstyti klausimas buvo atidėtas: po Savivaldybės centralizuoto vidaus audito skyriaus ataskaitos paaiškėjo daug naujų dalykų, todėl Tarybos opozicija sustabdė interpeliacijos svarstymą – teikiamo sprendimo projektą žadama papildyti.
Bet ir atidėjus klausimo svarstymą vicemerui E. Vilimui buvo leista pasisakyti. Tai paskatino posėdžio pabaigoje S. Meliūną eiti į tribūną. Jam išsakytos mero Antano Vagonio replikos ir klausimas apie banditus, Tarybos nario A. Mekšėno kalba dar kartą pademonstravo, kokiose nevienodose pozicijose yra Rokiškio rajono tarybos valdančioji dauguma ir mažumos opozicija.
Dalis tarybos narių, Savivaldybės administracijos specialistų „netikėtai” pareiškė demonstratyvų nenorą klausytis buvusio rajono policijos komisariato viršininko, Tarybos nario S. Meliūno atsakymo – slėpė jis banditų veiklą ar ne, – išėjo iš salės.
– Gerbiamas Stasy, gal tuomet užtenka. Dvylika valandų dvylika minučių. Posėdis baigtas, – S. Meliūno atsakymą nutraukė rajono meras A. Vagonis ir paniekinamai mostelėjo ranka.
„Jau darosi šlykštu Tarybos posėdžiuose”
Kilo iš vietų ir kiti, sutrikdyti ir suabejoję, ar kada nors beverta lipti į tribūną. Besiskirstantiesiems Tarybos narys Virginijus Lukošiūnas į mikrofoną kalbėjo:
– Paskutiniu metu jau darosi šlykštu Tarybos posėdžiuose. Mere, imkitės priemonių vadovauti, kad tokių asmeniškumų nebūtų. Mes galim diskutuoti Tarybos klausimais, mes galim vos ne ant „trijų raidžių” pasiųsti, bet tai nereiškia, kad mes negalim po to nueiti alaus išgerti ir apie panas pakalbėti. Baikim su asmeniškumais.
Situaciją išprovokavęs meras nieko neatsakė. Jis vis dar kaip koks politikos naujokas noriai pabrėžia savo – posėdžio vedėjo – galias, vis dar besimėgaujantis dviprasmiškais posakiais, familiarus. Posėdžio metu į Vyriausybės atstovę jis kreipiasi vardu: „Kristina, paaiškinkit. Kristina, ateikit į tribūną.” Ir Vyriausybės atstovė supranta, kad sakoma jai. Toks betarpiškumas kuria visai nereikalingą jų tarpusavio asmeniškumo įspūdį, ir nekuria pasitikėjimo atstovavimu Vyriausybei.
Į tribūną išėjęs S. Meliūnas iš pradžių bandė išsakyti nuomonę dėl posėdžio vedimo tvarkos – taikomų dvigubų standartų.
Ir tikrai: interpeliacijos klausimas atidėtas, o vicemerui E. Vilimui leista kalbėti daugiau nei 20 min. S. Meliūnui, bandžiusiam įrodyti Savivaldybės vadovų abuojumą dėl galimo Rokiškio rajono Kūno kultūros ir sporto centro kai kurių trenerių piktnaudžiavimo darbo laiku, pasisakymui papildomo laiko meras suteikė nedaug.
– Aš žinau, Stasy, jūs įsismaginote. Bet yra reglamentas ir pasisakymams – 7 minutės. Aš tik vieną minutę pridedu iš senos draugystės, – nutraukdamas kalbantįjį šmaikštavo A. Vagonis.
O netrukus Rokiškio rajono vadovas vėl replikavo:
– Meskite visus darbus ir bėkite Stasiui (S. Meliūnui, aut. past.) padėti!
Kam gi iš tiesų reikia pagalbos?
Prieš keletą mėnesių buvo išplatintas anoniminis laiškas, neva, eidamas komisariato vadovo pareigas S. Meliūnas įsigijo komisariato automobilį. Kalbėdamas iš tribūnos jis sakė: nesvarbu – anonimas ar neanonimas – jis gali atsakyti visiems. Automobilį nuomojo Vidaus reikalų ministerijos autoūkis; nuomininkui mašina ir buvo grąžinta. S. Meliūnas ją įsigijo niekaip nebepriklausančią Vidaus reikalų sistemai už rinkos kainą, nustatytą verslininkų-automobilio savininkų. Būta anonimų ir tuokart: atliktas tarnybinis patikrinimas, pažeidimų nenustatyta.
– Ačiū, labai aiškiai atsakėte. Aš dabar tada norėčiau paklausti, gerbiamas Stasy, klausimą, kadangi… taip pat pasinaudodamas proga. Komiteto metu, kuomet jūs pristatinėjote savo klausimą, gerbiamas mūsų tarybos narys Stasys Mekšėnas jūsų paklausė, ar tiesiog jums buvo pateikti tokie įtarimai, kad Jūs jo prašėte slėpti nusikalstamą veiką mūsų banditų. Todėl aš noriu, kad jūs viešai atsakytumėte, ar jūs elgėtės taip, ar ne? Tiesiog taip ar ne – be jokių pasiaiškinimų, – sukomandavo meras A. Vagonis.
Bravūriška. Bet kitokio charakterio žmogui labai aišku: vienintelis žodelis „ne” šiuo atveju nieko nereikštų – tokį klausimą uždavus nederėtų nurodinėti, kaip į jį atsakyti.
– Žinoma, ne. Tai visiškai absurdiški klausimai… – lėtai dėstė žodžius S. Meliūnas.
Meras neleido jam tęsti, S. Meliūno atsakymas jo nedomino, užtat suteikė galimybę pasireikšti tarybos nariui S. Mekšėnui. Šis visiems gerai pažįstamu oratorišku balsu dėstė:
– Galiu prieš visus atsistot Savivaldybės žmones, mūsų miesto, mūsų krašto žmones. Rajono tarybos nariai, oficialiai tai pareiškiu: gerbiamas Stasys Meliūnas, kai buvo mano vaikai subadyti, sužaloti ir gelbėjosi iš mirties, pas mane atvažiavo – į mano šeimą – ir prašė, kad tas būtų neviešinama. Skambinau daug kartų telefonu, kad nebūtų paskleista, „Gimtajam Rokišky” praėjo trys straipsniai.
Pats sau prieštaraudamas S. Mekšėnas vis dėlto teigė, jog komisaras norėjo išlikti švarus ir paslėpti visus blogus dalykus.
– Atvažiuoja policijos komisariato mašina prie Kultūros centro. Penkios mašinos nusikalstamo pasaulio! Kada įvyksta tas incidentas: prieina akivaizdžiai prie policijos mašinos, nuplėšia anteną ir numeta. Sėda į mašinas ir visi išvažiuoja po to, kai buvo sudaužyti ir palikti gulėti mano sūnai kraujyje. Deja, šitas žmogus šiandien drįsta skleisti melą. Tai yra gėda. Aš reiškiu tavimi nepasitikėjimą, nes tu negarbingas esi žmogus ir nesąžiningas! Kada praėjus tiek nepriklausomybės metų – o jų buvo praėję 12 – nesusitvarkė su gaujų siautėjimu mūsų Rokiškio mieste, man reikėjo važiuoti pas generalinį komisarą. Ir po to, kad atvažiuotų spec. tarnybos, išimtų ginklus, išimtų viską – jūs to nesugebėjote padaryti. Ir dar šiandieną melą tą skleidžiat, – kalbėjo S. Mekšėnas žmogui, kuriam į klausimą apie banditus tebuvo leista atsakyti taip arba ne.
O meras dar nesibaigus posėdžiuijau ragino tarybos narius, administracijos darbuotojus eiti iš salės.
– Parašau, eikite. Jūs – laisvi žmonės, – priminė meras.
– Administracija, irgi galit eiti pietauti, nu, Dieve mano, – nesiliovė jis.
– Metėte kaltinimus ir išeinat? – nustebo S. Meliūnas.
Nedaug jis bespėjo pasakyti, tačiau anų žiaurių įvykių atomazga tapo aiški: policija tuokart surado visus nusikaltėlius, tačiau Mekšėnai atsiėmė pareiškimą – A. Vagonio vadinamieji „mūsų banditai” nesėdo į teisiamųjų suolą…
Meras dar kartą nutildė S. Meliūną. Gana. Posėdis baigtas.
Po posėdžio S. Meliūnas klausė S. Mekšėno, kodėl šis taip pasielgė: juk jie patys atsiėmė pareiškimą. S. Mekšėnas atsakė:
– Aš su tavim visai nenoriu kalbėti.
Anot S. Meliūno, taip elgiasi surežisuoto scenarijaus personažas, atlikęs savo vaidmenį ir nebeturintis įgaliojimo kalbėti.
Tam, kas pamelavo vieną kartą…
Savo rašte Etikos komisijai S. Meliūnas kelia klausimą, kodėl S. Mekšėnas anksčiau nereiškė jam jokių pretenzijų. To paties ir mes teiravomės S. Mekšėno.
– Visada noriu, kad žmonės norėtų daugiau gėrio, paprastumo… – ėmė vardinti jis.
– Bet gi jūs pats kaltinant S. Meliūną?
– Aš nekaltinu…
– Kodėl kalbate apie melo skleidimą, o nutylite atsiimtą pareiškimą?
– Aš neatsiėmiau…
– Bet gi savo šeimos reikalus jūs žinote?
– Tam, kas pamelavo vieną kartą, tam teks meluoti dešimt kartų.
– Ką tuo norite paakyti?
– Kartoju: kas pamelavo vieną kartą, tam teks meluoti dešimt kartų!
– Turite omenyje save, savo šeimą? Gal banditai jums grasino?
– Aš sakau: kas pamelavo vieną kartą, tam teks meluoti dešimt kartų!
– Kodėl jūs tai kartojate ir nepaaiškinate, ką norite tuo pasakyti?
– Aš esu laisvas žmogus!
– Jūsų laisvė garantavo laisvę banditams.
Ir pokalbis vėl grįžo į biblinę tiesą apie tai, kas būna pamelavus vieną kartą.
S. Meliūnas: „Niekas neatsiima kaltinimų iš mielaširdingumo”
– Kaip vertinate mero klausimo apie banditus situaciją? – teiravomės rajono Tarybos nario S. Meliūno.
– Meras ir jo šalininkai yra pažinę mano silpną vietą: visiškai iš piršto išlaužti dalykai mane veikia, išmuša iš vėžių. Jie žino: jaučiuosi gniuždomas, kai užminama ant žmogiškumo ribos. O šiuo atveju taip ir pasielgta; taip siekta nukreipti dėmesį nuo pagrindinio klausimo – pareikšto politinio neapsitikėjimo E. Vilimu. Savo tikslui pasinaudota perbėgėliu iš opozicijos. Tikslas didelis – išmušti mane iš vėžių, sukelti nepasitikėjimą manimi pačiu ir pamokyti kitus: pabandykite dar kas nors eiti į tribūną demonstruoti demokratijos principų! Man tai primena nedraugiškos valstybės dabartinius arba praeities KGB metodus: paveikti žmogų žodžiais, užkabinti dalį įvykio tiesos ir „išvartyti” jį iki nusikaltimo, įvelti į pasiteisinimus, įrodinėjimus, primenant tokių pat, kaip ir jie, taisyklę, girdi, teisinasi tik kalti. Neetiškas paties mero elgesys smukdo žmonių pasitikėjimą rajono Taryba. Ko ji beverta, kai meras tesugeba suvokti vienkartinį tikslą. Įgavęs platesnius įgaliojimus, viešumo galimybę A. Vagonis rinkėjams leido pamatyti, koks jis yra iš tiesų.
Situacija negalėjo nesugluminti, nepaveikti, bet aš vadovaujuosi žmoniškais principais. S. Mekšėno man mesti žodžiai yra klasikinis veidmainystės pavyzdys. Tai žmogus, sugebėjęs įgyti mano pasitikėjimą: aš jį pakviečiau į Policijos komisariato visuomeninę tarybą. Įdomu tai, kad jis visada mane gyrė, apie mano darbą teigiamai atsiliepė ir po įvykio su jo vaikais. Kodėl tuometinė teigiama nuomonė staiga tapo neigiama? Esu tėvas. Aš išgyvenu dėl ano įvykio, bet aš dar turiu atsakomybę už visus rajono žmones.
– Kaip toli tuomet buvo pasistūmėjęs tyrimas?
– Dirbome karštomis pėdomis. Buvom pakėlę net kelias operatyvines grupes, nusikaltėlių ieškojome padidintu intensyvumu. Jau buvome nustatę, kas po incidento iškvietė pastiprinimą, kas turėjo kastetą, kas – beisbolo lazdą. Vilniaus, Panevėžio pareigūnai mūsų teiravosi, ar reikia pagalbos. Ir mes neslėpėm – reikės, kuomet pradėsim teikti kaltinimus, organizuoti suėmimus. Dirbome išsijuosę savo jėgomis. Ir staigia sužinau: atsiima pareiškimus.
Įstatymas numato šalių susitaikymą. Anksčiau toks apsisprendimas buvo galimas tik už smulkius nusižengimus, kuris laikas – ir už apysunkį sužalojimą.
Nusikaltėliai liko nenubausti. Iš savo ilgametės patirties žinau: netinkamą veiką padaręs žmogus nebaudžiamas įgauna pagreitį taip elgtis ir toliau. Mes tai sakėm ir Stasiui Mekšėnui. Beje, jo sūnų policijoje nemačiau. Mačiau tik jų tėvą.
– Ar neteko aiškintis, kodėl buvo atsiimtas pareiškimas?
– Tokių įgaliojimų neturėjome. Pareiškimas paprastai atsiimamas baudžiamos bylos iškėlimo stadijoje, kol dar nepateikti kaltinimai, nepradėti sulaikymai. Iš praktikos žinau, kad žymaus sužalojimo atveju nukentėjusysis retai atsiima kaltinimus iš mielaširdingumo, – sakė S. Meliūnas.
– O Etikos komisijos nesvarstomas mero elgesys neįgauna pagreičio?
– Atsakymą į šį klausimą aš dar svarstysiu.
Rita Briedienė
temainfo.lt archyvo nuotraukos