Straipsnio pavadinimas galbūt kai kam girdėtas. Tai Vidmanto Šmigelsko knygos pavadinimas, itin taikliai apibendrinęs mintis, užplūdusias šiek tiek paragavus emigranto duonos.
Pradėsiu nuo pradžių. Esu jaunas žmogus, turintis aukštąjį išsilavinimą, smalsumo vedinas išvykęs savo akimis pamatyti, kas gi tie emigrantai, kokiais aukso kalnais tautiečius vilioja Jungtinė Karalystė ir, žinoma, – pasitaikius progai – šiek tiek užsidirbti. Kryptis – neišskirtinė: bemaž kiekvienas turi giminaičių, pažįstamų, gyvenančių šioje šalyje, todėl pasinaudota proga aplankyti ir draugus.
Oro uoste susiradus įlaipinimo vartus buvo įdomu stebėti žmones: dauguma – jauni vyrai, keletas šeimų ir jų kūdikiai vėžimėliuose ar į ranką įsitvėrę ūgtelėję vaikai, jaunos poros, vidurinio amžiaus moterys… Publika labai įvairi. Iki skrydžio dar toli, todėl keleiviai skaito žurnalus, klauso muzikos. Visi laukiantieji susimąstę, šypsenų nematyti, žmonių daug, tačiau šurmulio nėra.
Atvykusi į Karalystės nedidelį miestelį susipažinau su būsimais kaimynais. Jie – ne naujokai, jau po kelerius metus gyvenantys svečioje šalyje, atvykę iš skirtingų valstybių – lietuviai, latviai, rumunai.
Pradžioje gavau pylos, nesusipratęs atvežti cigarečių, mat tai būtų buvęs puikus uždarbis ar dovana draugams.
Kadangi mane priglaudusiame būste lietuvių buvo gausiausia, tai labai daug tautiečių istorijų ir teko išgirsti. Taip, būtent lietuvaičiai negailėjo geresnio gyvenimo pamokų, dalinosi patirtimi, perteikė Lietuvoje nepasitaikančius pragyvenimo ypatumus. Jie nesivaržydami bėrė patarimus ir sėkmės istorijas apie tai, kiek ilgiausiai galima išgyventi neišleidžiant pinigų maistui ir gėrimams, iš kokių parduotuvių lengviausia vogti; kaip nemokamai naudotis viešuoju transportu ir kaip gauti didesnę pašalpą, jei turi vaikų.
Lietuviams lengviausia vogti ne vietinės kilmės žmonių parduotuvėse. Smulkių parduotuvėlių savininkai ant vagių rėkia baisiai, bet policijos nekviečia: patys jos bijo ar tiesiog nenori turėti su ja reikalų. Gal dėl to, kad tokios parduotuvėlės nėra turtingos, jose nėra ir video kamerų. Lietuviai visa tai jau yra perpratę: turkai ar indai yra kvaili, ir jie patys dėl to kalti.
Kai pasakiau, kad traukinio bilietas iš Londono į šį miestelį kainavo 30 svarų, manęs paklausė:
– Pirkai bilietą?
O paskui net keliese aiškino, kur ir kaip reikia pralįsti, kad traukiniais važinėtumeisi veltui.
Kai dalijamasi „žygdarbiais”, – kai kurie lietuviai, vis dėlto, tyli, nes patirties turi mažiau. Tačiau konsensusu pritariama nuomonei, jog vienišai trijų vaikų motinai Karalystė privalo suteikti nemokamą būstą… Kitaip – nebežmoniška…
Prasidėjo darbo paieška. Įdarbinimo agentūros nevaro lauk naujokų. Britė dėmesingai išklausė, pritariamai linksėjo, kai pasakojau, kad anksčiau fizinio darbo fabrikuose neteko dirbti, tad norėčiau kažko lengvesnio. Ji patikino, kad praneš tuoj pat, kai tik tokia vieta atsilaisvins, ir viskas bus gerai. Sakė, jog skambučio galiu tikėtis kitos savaitės pradžioje. Aš ir patikėjau. Čia kaip su tais mūsų telefoniniais sukčiai: kiek perspėtų, vis tiek patiki dėmesingu mandagumu. Konsultantė taip ir nepaskambino. Skambinau pats. Liepė tiesiog laukti. Kiek? Neaišku.
Antrojoje agentūroje mane priėmė lietuvė. Gal aplinkybės taip susiklostė, tačiau į darbą pakvietė jau kitą dieną. Mergina maloni, žinodama, kad Anglijoje aš esu pirmą kartą, viską paaiškino labai išsamiai. Beje, agentūros šefas – turkas. Jis nė kiek nekvailas: draudė mums bendrauti lietuviškai – jam nepatinka, jei nesupranta, apie ką kalbama.
Darbas fabrike nebuvo sudėtingas – vieną kartą parodė, ir viskas aišku. Pakuoju, atrenku, vėl pakuoju…Tempas intensyvus, žioplinėti nėra kada. Visą dieną ant kojų, visą dieną pasilenkęs.
Vakarop pavargusios kojos neša namo maudžiantį kūną. Maisto kainos man visai nesvarbu: valgyti nenoriu, tenoriu į lovą.
Po kelių dienų pastebiu, kad didžioji dalis bendradarbių „veteranų” nepersistengia. Dėl broko kalti, aišku, naujokai.
Niekada nė neįtariau, kad darbas gali būti toks bukinantis, monotoniškas. Per pertrauką niekas nebendrauja; visi skuba suspėti pavalgyti, parūkyti.
Čia visko yra, ko mums labiausiai trūksta Lietuvoje: pigūs drabužiai ir maistas, didesnis už mūsiškį uždarbis, dosni socialinė apsauga, išlaidų nereikalaujantis vaikų švietimas…
Paklausti apie pramogas, savęs realizaciją, tobulėjimą, mano kaimynai mane ramina: pramogų čia labai daug. Bet ir primena: joms neužtenka laiko, jei dirbti po 12 val. per dieną. Bet kada nors bus lengviau, o kai paaugs vaikai, galėsi ir tobulėti. Galų gale niekas neatmeta galimybės gauti geresnį darbą…
Sako, reikia penkerių metų, kad socialiai įsitvirtintum svetimoje šalyje – ilgų penkerių metų… Galvojau apie tai stebėdamas, kaip pigių skrydžių bendrovės lėktuvas skrodžia tankų pilkų debesų šydą. Galvoje –tūkstančiai minčių, dešimtys išgirstų gyvenimo istorijų. Prieš akis – mano bedarbė ateitis tėvynėje. Žinoma, niekas neatmeta galimybės gauti darbą…
Nusileidžiame niūriame, lietingame Vilniuje. Skubu į atvykimo salę. Veiduose – šypsenos. Nedrąsios, bet – vis dėlto…
Justinas Jasnas