Lietus grasino, bet neišvaikė
„Duokiškio baladėms”, pavadintoms „Eilėraščių, pasakų ir dainų naktigone“, rengtoms liepos 27 d., kaip reikiant grasino lietus: vienu metu žiūrovų suolai visai ištuštėjo, ir nebežinojai, kaip čia bus.
Betgi jei ne lietus, daugelį taip ir būtų pakerėjęs veiksmas scenoje. Kai kurie gal nė nebūtų užbėgę į bendruomenės namų parodų salytę, nepajautę tylaus parodos dėmesio kūrėjui, kelių mūzų globotam Broniui Gražiui. Jo gimimo 85-mečiui buvo skirtas visas renginys.
Nuotraukų parodai paskolino menininko žmona Nijolė Gražienė, sesuo Ona Molienė, dalis jų – iš pedagogės kraštotyrininkės šviesios atminties Irenos Janukėnienės Duokiškio muziejui dovanotų lobynų.
Nuotraukų kolekcijoje, poezijos knygų parodoje – aktoriaus, tapytojo ir poeto gyvenimas ir charakteris. Čia tvyro ir tas keistas didybės jausmas: juk iš tokio mažo kaimelio išeita… O kai Kazimiero Paunksnio parodoje atrandi B. Gražio portretą, nejučiomis imi skaičiuoti: knygnešys Juozapas Balbata, dailininkas, istorikas muziejininkas K. Paunksnis, aktorius, dailininkas, poetas B. Gražys, aktorius Ferdinandas Jakšys, etnografas Stepas Gimbutis… Šie žmonės neleido pamiršti kaimo istorijos, o iš jos ir gimė rašytojo, dramaturgo Sauliaus Šaltenio „Duokiškio baladės“…
Ėjai tarp nuotraukų, salytės gale – tarp užpalietės Alės Šulcienės darbų, klauseisi uteniškės Reginos Katinaitės-Lumpickienės įgarsintų knygos „Paraič nama“ tekstų ir parodos palikt nesinorėjo…
Jau devintos…
– Mes dar turime gimtinę, su besikeičiančiais žmonėmis, užvirtusiais šuliniais ir vis sekliau sruvenančiu upeliu… Ta gimtinė išjudina sielą, maloniai sutrikdo širdies ritmą, priverčia ją tai plakti stipriau, tai nuščiūti, tai iš viso, rodos, dingti iš kūno, užleidžiant vietą svaigiems prisiminimams… – parke girdėjai „Duokiškių baladžių“ vedėjos Laurynos Dalmotaitės balsą.Susirinkusiuosius sveikino Kamajų seniūnijos seniūnė Laimutė Vilimavičienė. Nuoširdžius šventės globėjo Ferdinando Jakšio sveikinimus kraštiečiams perdavė aktoriaus sesuo Žaneta Kibickienė. Kamajų Respublikos Prezidentas Vytautas Vilys buvo patenkintas duokiškėnų švente, jau devynerius metus organizuojama Duokiškio kultūros namų administratorės Giedrės Dagienės.
– Kiekvienas Kamajų seniūnijos miestelis turi ką nors labai savito. Štai čia – „Duokiškio baladės, – temainfo.lt sakė jis, iki šiol nepraleidęs nė vienų „Duokiškio baladžių“.
Stogastulpis – B. Gražiui
Su tautodailininku Vidmantu Zakarka vartėme B. Gražio poezijos knygą „Delnai“, ieškojome bene svarbiausio šiai dienai eilėraščio „Autobiografinis“.
„Kiek galėjau – tiek pasėjau./ Kiek pakėliau – tiek nešiau./ Mylimas buvau, mylėjau/ Ir pasaulio pamačiau…“ Šį posmą kūrėjas V. Zakarka ir išskaptavo ąžuoliniame stogastulpyje, skirtame B. Gražiui, visą gyvenimą jautusiam didžiulę meilę savo gimtam Nečionių kaimui, esančiam šalia Duokiškio.
– Skaičiau jo kūrybą – be šito negali, jei ketini dėlioti atminimo ženklus, – temainfo.lt sakė tautodailininkas V. Zakarka, stogastulpyje ir užfiksavęs B. Garažio mūzas.
Ąžuolo lapų pyne buvo papuoštas stogastulpis jį atidengiant „Duokiškio baladžių“ šventės pradžioje, o sutemus – nušviestas fakelų ugnimis.
Rokiškio rajono Alfonso Keliuočio viešosios bibliotekos projektas „Literatūrinis Rokiškio krašto kelias“ atminimo ženklais įprasmina kūrėjų vardus. Tautodailininko V. Zakarkos sukurtas stogastulpis – projekto dalis.
Duokiškyje, beje, yra dar vienas B. Zakarkos stogastuplis, 6,25 m aukščio statytas 2007 m. ir skirtas Duokiškio mokyklos 100-mečiui pažymėti. Tiesa, po metų mokyklą uždarė, bet drožėjo sukurtas ženklas žymi jos buvimą: gal gi ateis geresni laikai…
Teatrališkam B. Gražio bruožui pagerbti
Utenos rajono Daugailių pagrindinės mokyklos dešimtmečio pasakoriaus Emilio Strunkevičiaus skaitymas – ne kitaip, o teatrališkam B. Gražio bruožui pagerbti. Gausiai į šventę susirinkę duokiškėnai, jų svečiai iš Kamajų, Kalvių, Rokiškio, bene iš visos Lietuvos namo parvykę tituliniams Šv. Onos atlaidams – nuščiuvę klausėsi tarmės, kalbos, linksmų istorijų, perteiktų „Tramtatulio“ 2013 m. laureato ir 2015 bei 2017 metų diplomanto, Zitos Kelmickaitės laidos „Ryto suktinis“ dalyvio E. Strunkevičiaus. Kas nežino lietuvių liaudies pasakos apie du aludarius balandį ir žvirblį? Betgi uteniškių šnekta perskaitytas, tarmiškais žodžiais prisodrintas, puikaus pasakoriaus perpasakotas – tikras scenos perlas, beje, jau neblogai nugludintas: Emilio prosenelė Veronika Guogienė – giesmininkė, dainininkė, humoristė buvusi, močiutė Laima Dainienė darželinukus „Tramtatuliui“ ruošia ir savo dukrą Vaidą Strunkevičienę paragino ruošti Emilį pasakoriumi. Nuo trejų metukų vaikinukas koncertuoja, yra Zarasų rajono Vajasiškių etnografinės edukacinės programos dalyvis.
– Kažin ko ir neišmokysi. Tai prigimtis. Eividas, jaunesnis sūnus, sportininkas, į sceną nenori, – pasakojo Emilio mama.
Kokios gi baladės be saviškių?
Biržietė haiku kūrėja Rita Zubaitė-Venskūnienė į duokiškėnus irgi kreipėsi tarmiškai, beje, kaip pati pripažino, kalba jos – su kupiškėnišku atspalviu; iš šio krašto kilęs jos tėtis. Poetė skaitė kūrybą iš savo knygos „Basas poetas“, dar tebekvepiančios spaustuvės dažais. – Tai knyga apie meilę žmogui, kalbai, Tėvynei, apie liepą kiemo vidury, šienu kvepiantį rytą, tėvo tebelaukiantį dalgį, apie šiltas mamytės akis ir stebuklingas rankas, apie ieškančius kelio namo, – sakė renginio vedėja L. Dalmotaitė.Koncertavo etnomuzikologų Rimos Garsonienės ir Raimondo Garsono, Deivydo Pernavo ir Jono Ilčiuko kapelija „Muzikantai iš pa Utenas“, jau trečią kartą koncertuojanti „Duokiškio baladėse“. Šiame kolektyve – armonikos, smuikas, būgnelis, šiųmetė Duokiškio naujiena – cimbolai.– Pastarasis instrumentas pradeda naują gyvenimą: vyksta seminarai, jaunimas labai noriai mokosi juo groti, – pasakojo kapelos vadovė R. Garsonienė.„Muzikantai iš pa Utenas“ kviečia užsukti į savo svetainę www.uekc. Čia galima susipažinti su R. Garsono knygomis „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika. Peterburgo armonika“, „Utenos krašto muzikantai“, garso plokštelėmis.
– Kokios gi baladės be saviškių? – stebėjosi duokiškėnas skaitovas Alvidas Žukauskas.
Eiliuotai vardino jis ir senuosius, ir šiandienos Duokiškio gyventojus. Pateko į jo baladę prekybininkas, kunigas, mokytojai. Gražiai į ritmą sudėjo jis padėką „Duokiškio baladžių“ iniciatorei G. Dagienei, Giedrute vietos žmonių vadinamai.
Iš molio lipdyti mokė
Lietus neišblaškė. Jam nušniokštus sugrįžo ir skaitovai, dainininkai bei muzikantai, ir žiūrovai. Visame parke skambėjo „Baltų varnų“ ir „MON¥“ dainos.
Patiko visiems maklinėti prekybininkų ir bendruomenių kiemeliais po „Kaimynų kermošių“. Nebuvo tušti nei sporto aikštynas, nei Duokiškio sūpuoklės…
Kaip visada, taip ir šįkart šventės lankytojų dėmesio sulaukė Birutės Kairienės žirgai.
– Džiaugiamės išradingais Kaniūkų bendruomenės kiemelio svečiais, pirmą kartą pas mus viešinčia Baibių bendruomene, ištikimais bičiuliais kaimynais vilutiškiais, – vardino renginio vedėja.
Ir rėmėjams padėkota: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, Rokiškio rajono savivaldybei, Kamajų seniūnijai, Duokiškio bendruomenei ir parapijai, Nijolei ir Sigitui Prieveliams, Jolitai ir Gintarui Kiliams, Zojai ir Stasiui Jasiūnams, Gitanai ir Vaidui Kvedarams, Rimai ir Rimantui Vigėliams, Danutei ir Gediminui Vigėliams, Kęstučiui Sprogiui.
– Vakaro rūkui pakilus, vienišam arkliui sužvingus, savo svajingą dainą giedos lakštingalos, o parugėm ir gelstančiom klevų viršūnėm lai nubėga vasara… – atsisveikino šių metų „Duokiškio baladės“.
Lėšas projektui įgyvendinti skyrė Lietuvos žemės ūkio ministerija
Rita Briedienė
Emilijos Briedytės nuotraukos
Užsk. nr. A19-27