Iš visų mokymų labiausiai patiko olandiškasis
Kai vyksti į Europos Sąjungos lėšomis finansuojamus mokymus, niekada negali tvirtai žinoti, ką rasi nuvykęs į kitą šalį, kas tavęs laukia. Tai gali būti struktūruotas, intensyvus ir metodiškai labai stipriai parengtas norvegų projektas arba linksma, įdomi, bet šiek tiek chaotiška ispanų programa, o gal egzotiška, prabangi turkiška atmosfera. Projektus gali rengti įvairaus pobūdžio organizacijos, kiekviena veikla ruošiama skirtingai, programos rengiamos atsižvelgiant į darbo specifiką ir poreikį: darbas su jaunimu, neįgaliaisiais ar žmonėmis su specialiais poreikiais; darbas kaimo vietovėse, savanorystė, švietimas, sportas, menas, gamta, kultūra, socialinis verslas. Temų, kurias gvildena „Erasmus +“ programos, ratas labai platus, jį sunku aprėpti – temų gausa labai didelė.
Iš visų mokymų, kuriuose man teko dalyvauti, didžiausią įspūdį paliko Olandijos programa. Nors daugelis procesų įprasti – neformalaus ugdymo metodai, įvairūs žaidimai ir užduotys, refleksijos (tai dažnų „Erasmus+“ programų sudedamosios dalys), – tačiau pasiektas rezultatas buvo labai stiprus. Dalyviai prabilo atvirumu ir išdrįso kalbėtis įvairiausiomis temomis, nuoširdžiai dalinosi džiaugsmais bei išgyvenimais, atskleidė įvairiausias gyvenimo detales. Reikšminga tai, kad buvo suprasta jausmų ir išgyvenimų svarba, imta mokytis juos suprasti, su jais išbūti. Projektas kurstė mintis apie kertinius gyvenimo procesus, į kuriuos retai įsigiliname, tačiau patiriame ir išgyvename kasdien.
Man asmeniškai projektas sustiprino norą domėtis tema, kuri kirba jau seniai, gal net iš viso nepalieka ramybėje. Trumpai „sudėliosiu” jos šaknis.
Lengviausias pasirinkimas –bėgti
Šios temos problematika labai buitiška – užpuola keista būsena: nieko neskauda, nesijauti pavargęs, nesergi, tačiau negali pajudinti nė piršto. Ant kupros susikaupusi darbų našta erzina, bet, nepaisant to, užsiimi niekais. Blogą savo nuotaiką nejučia perduodi kitiems. Nežinodamas, kas sukėlė slogius jausmus, juos išlieji – dažniausiai kenčia artimieji. Tokiais momentais nieko nenori arba nori pabėgti. Pabėgimo krypčių yra įvairių – kompiuteris, televizorius, alkoholis…
Simptomai panašūs į depresiją, tačiau ne tokie ilgalaikiai, silpnesni, praeinantys per dieną arba kelias. Tačiau tokių nuotaikų pasikartojimas labai nemalonus.
Yra toks terminas „Emocinė sveikata”. Emociškai sveiki žmonės sugeba kontroliuoti savo elgesį bei staiga kilusias emocijas. Jie puikiai grumiasi su gyvenimo iššūkiais, lengvai užmezga ryšius su kitais žmonėmis, paprasčiau susitaiko su nesėkmėmis [šaltinis]
JAV psichoanalitikė, filosofijos mokslų daktarė, žurnalų „The Psychoanalytic Review”, „Psychoanalytic Psychology” bendraautorė Nensi Makviljams yra aprašiusi psichologinės sveikatos pagrindą, kurį sudaro gebėjimas mylėti, gebėjimas dirbti, gebėjimas žaisti, ryšio su savimi turėjimas, gyvybingumas, vertybės, gebėjimas priimti bei kiti panašūs bendražmogiški reikalai. [šaltinis]
Reikia pripažinti: profesorės išvardinti gebėjimai svarūs ir primena laimingo ir sėkmingo žmogaus gyvenimo receptą. Tačiau, jei emocinė sveikata garantuoja minėtus gebėjimus, kodėl ši tema nesulaukia deramo dėmesio? Daug stengiamės dėl fizinės sveikatos: mums svarbu sportuoti, teisingai maitintis, atsisakyti žalingų įpročių. Šias sveikuoliško būdo kategorijas girdime dažnai, jas propaguoja ir skatina nemaža žmonių dalis. O apie emocinę sveikatą, ypač apie jos puoselėjimą, kalbama retai.
Iš viso to kyla pasvarstymas: ar žmogus gali būti laimingas vien sveikai maitindamasis, sportuodamas arba nevartodamas svaigalų? Juk dažnai, emocinės sveikatos trūkumas priverčia žmones įsisukti į priklausomybių verpetą.
„Didžiųjų klausymų“ metodas
Dabar grįžkime prie jau minėtos „Erasmus+” programos finansuojamo olandiško projekto. Jo tema „Didieji klausimai“ („Big questions”) apjungia neformalaus ugdymo principus ir svarbių gyvenimo klausimų metodą. Apie pastarąjį pasakojo viena šio projekto vadovių Florence Fabbricotti.
„Didžiųjų klausymų“ metodas gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose 2013 m. Jis buvo naudojamas darbui su jaunimu mokyklose. Iniciatyva buvo tokia sėkminga, jog 2016 m. pelnė apdovanojimą kaip geriausias įrankis dirbant su vaikais asmeninio jų tobulėjimo srityje. Jau 2015 m. šis metodas atkeliavo į Olandiją. Tais pačiais metai buvo įkurtas „Plačios ateities Nyderlandų institutas“ (Open Future Institute NL), pritaikęs „Didžiųjų klausymų“ programą. Čia ji buvo taikoma dirbti ne tik su vaikais, bet ir su žmonėmis įkalinimo įstaigose. Rezultatai buvo puikūs – dalyviai įsitraukdavo, atsiverdavo, dalindavosi savo atradimais.
„Open Future Institute NL”, pasinaudojęs „Erasmus+” fondais, parengė projektą, kurio tikslas – supažindinti kitas Europos šalis su „Didžiųjų klausimų“ metodu. Projektą sudaro dvi pagrindinės dalys – mainai bei mokymai. Mainų metu „Didžiųjų klausymų“ metodas išbandomas praktiškai. Įvairių šalių dalyviai pasineria į procesą, kuriame vyksta sudėtingų gyvenimo klausimų narpliojimas. Čia į pagalbą pasitelkiami neformalaus ugdymo principai. Vėliau seka mokymai: tie patys dalyviai gilinasi į „Didžiųjų klausymų“ metodikos teoriją. Taigi pradžioje susipažinęs su idėjos pagrindais, proceso eiga, uždaviniais bei tikslais, toliau gali savarankiškai taikyti šią metodiką savo veikloje.
Pirma stadija – mainai – jau įvyko. Olandijoje, visai netoli Groningeno miesto, į turizmo sodybą susirinko 32 dalyviai iš keturių skirtingų šalių. Čia praleista 10 dienų.
Beje, antra šio projekto dalis – mokymai –įvyko Lietuvoje, Panevėžio rajone.
Pirma diena – tinklas
Pirma mainų diena – susipažinimas. Procesas prasidėjo paslaptingai. Projekto dalyviai susirinko sodybos terasoje, buvo įteiktas vokas su keista užduotimi. Miške gyvena labai pavojingas voras, jo privalu saugotis. Toliau mistiškai aprašytas užduoties tikslas: rasti voro tinklą ir visiems žaidėjams pro jį pralįsti. Voras puola tada, kai dalyviai, išėję už terasos ribų, ima kalbėtis ar leisti kokius garsus. Radus tinklą, būtina žinoti: prie jo gijų negalima prisiliesti, be to, vienodu būdu per tinklą lysti gali ne daugiau kaip trys žmonės. Suklydusiam žaidėjui būtina grįžti atgal į terasą ir viską pradėti iš naujo. Užduočiai atlikti buvo skirta valanda.
Svarbiausia – atrasti tinklą. Efektyviausiai paieška vyksta visiems išsiskirsčius po teritoriją. Tačiau yra taisyklė – miške negalima šaukti, šnekėtis. Bet kaip rasti tuos, kurie surado tinklą? Buvo sutarta po 10 min. visiems grįžti į terasą. Tinklo paieškos užtruko, medžiai jį gerai maskavo. Praėjus sutartam laikui paaiškėjo, kad tinklo nieks nerado. Paieška tapo sėkminga tik tuomet, kai teritoriją buvo pasistyta į ribas, kurias šukavo ekspromtu suformuotos komandos.
Tinklas – iš siūlų vertikaliai supintas raizginys. Visi sugūžėjo prie voratinklio. Bėda, kad prie tinklo negalima kalbėti, teko visiem vėl grįžta į terasą. Virė diskusijos, buvo sunku susitarti, kas pro kurią tinklo dalį gali lįsti. Laikas seko. Lįsti pro apačią ar per viršų, įveiksi mažas angas ar prireiks didesnių, nori patogiau, o gal gali sudėtingiau – vienodai gali tik trys. Kiekvienas matavosi savo galimybes. Galiausiai buvo nuspręsta: reikia bandyti; tartis nebėra kada.
Grįžus prie tinklo –siurprizas: ne visi dalyviai buvo parbėgę į terasą. Kažkas nusprendė nesivarginti, tačiau pasilikę pamatė netoliese kiurksojusį stalą, kuris puikiai pasitarnavo lipant per gijų viršų. Vienas kitiems padėdami, bendraudami be žodžių, visi įveikė tinklą. Užduotis atlikta, dalyviai grįžo į pagrindinį paskaitų kambarį, kur vyko užduoties aptarimas.
Ši diena ir buvo skirta komandai formuoti. Užsiėmimų tikslas – padėti grupei geriau susipažinti, sukurti komandinę nuotaiką. Siekiama, kad visi susirinkusieji gerai jaustųsi tarpusavyje, galbūt, netgi pastebėtų, kas komandoje imasi lyderio vaidmens, o kam sunkiau dirbti komandoje, kas yra geresnis planuotojas, o kas – vykdytojas. Tokia buvo visos šios dienos paskirtis. Toliau sekė keletas paprastesnių užduočių, stiprinančių susikalbėjimą grupėje.
Antra diena – didžiųjų klausimų gvildenimas
Antrą dieną prasidėjo didžiųjų klausimų gvildenimas. Vienam klausimui – viena diena. Užduotį ruošė vienos šalies atstovai. Pirma dienos pusė buvo atiduota į dalyvių rankas. Antrą dienos dalį perimdavo projekto vadovai.
Pirmasis klausimas „Pasirinkimas” („Choice”) teko 12 žmonių lietuvių grupei. Tik vienas žodis, o interpretacijų – daugybė. Lietuviai turėjo tarpusavyje išsiaiškinti pasirinkimų, kuriuos darome savo gyvenimuose, svarbą; įsigilinti į sunkumus, iššūkius, keblumus, kurie kyla, kai tenka rinktis. Vėliau remiantis savo apmąstymais sukurti užduotį kitiems projekto dalyviams.
Bediskutuodami „Pasirinkimo” tema lietuviai skilo į dvi kryptis. Viena jų – „Drąsa” – tikino, jog pasirinkimas reikalauja drąsos: visada galima išvengti sunkių sprendimų – tiesiog laukti, ką atneš gyvenimas, arba priešingai – galima būti bebaimiu, viską gyvenime išbandyti, tačiau, pasirinkus neprotingai, stipriai nudegti.
Kita kryptis „Įtaka”. Tai bandymas įrodyti, kiek mano pasirinkimai priklausomi nuo kitų įtakos? Be to, –irgi svarbu! – kokią įtaką kitiems žmonėms daro mano pasirinkimas? Drąsa ir įtaka – pagrindiniai iššūkiai, kuriuos iškėlė lietuvių komanda, nagrinėdama pasirinkimo problemą.
Pirmam didžiojo klausimo gvildenimui lietuviai paruošė du žaidimus-užduotis. Pirmo tikslas – iš žmonių pastatyti bokštą, kuris į žemę remųsi tik keturiomis kojomis ir trimis rankomis.
Statant bokštą buvo galima pasirinkti tai, kas keitė priešininkų arba savos komandos užduoties sąlygas. Ši užduotis nėra nauja, ji vadinasi „Monstriukai“ ir reikalauja tik šiek tiek fizinių jėgų ir daug kūrybiškumo. Tačiau šį kartą ji buvo paruošta taip, jog net ir suteikti pasirinkimai negalėjo komandų išgelbėti. Stovint tik keturiomis kojomis ant žemės užduoties įgyvendinti nepavyko – buvo per didelis dalyvių skaičius. Reikėjo drąsos vien bandymui sulipdyti tokį monstrą. Užduoties užmanymas buvo tikslingas, provokuojantis tolimesnę diskusiją.
Rasti vieningą sprendimą labai sunku
Antra užduotis, tik iš pirmo žvilgsnio buvusi labai paprasta, sukėlė didelių sunkumų. Jos pagrindinis elementas – Abigailės istorija. Tai išgalvotas pasakojimas apie merginą ir jos kelionę pas mylimąjį: mergina susiduria su lavina situacijų, į kurias ją įpainioja kiti žmonės.
Perskaitę Abigailės istoriją dalyviai privalėjo įvertinti istorijos personažus (įskaitant ir pačią Abigailę) nuo blogiausio iki geriausio ir sudaryti jų sąrašą. Šios istorijos įvykiai labai dviprasmiški, personažai pasielgė netinkamai. Kai reikia išrinkti blogiausią ir geriausią veikėjus, įsipainioja dalyvių vertybės, jausmai ir įsitikinimai – prasideda ginčai.
Dalyviai buvo suskirstyti į keturias grupes. Jos turėjo susitarti dėl vieno galutinio sąrašo. Vėliau grupių skaičius buvo sumažintas: tą pačią užduotį atliko dvi didesnės komandos. Galiausiai visi dalyviai suėjo ir privalėjo rasti kompromisą, kuriuo būtų sukurtas vienas vienintelis blogiukų sąrašas.
Ir ši užduotis dalyviams pasirodė neįveikiama: jie susiginčijo ir galiausiai pareiškė: galutinio sąrašo – esant tiek skirtingų nuomonių! – sudaryti tiesiog neįmanoma.
Kitą dienos dalį lietuvių komandos vairą perėmė stovyklos vadovai. Jie, suskirstyti poromis, irgi pradėjo nuo užduoties. Šį kartą dalyviai buvo įmesti į pasirinkimų voratinklį. Tarp medžių buvo išdėlioti lapai su klausimais ir dviem galimais atsakymais; nuo jų skirtingomis kryptimis buvo nutiestos virvės. Pasirinkus vieną iš dviejų atsakymų buvo galima keliauti virve kito klausimo link. Labai svarbi taisyklė – poroje esantys dalyviai privalėjo sutarti dėl vieningo atsakymo.
Klausimai buvo įvairūs. Kas skaniau – sūrūs ar saldūs užkandžiai? Kur riktumeisi gyventi – prie jūros ar kalnų? Kas tau svarbiau pasaulyje –sveikata ar taika? Kai diskutuoji su mažai pažįstamu žmogumi, rasti vieningą sprendimą labai sunku.
Praeityje padarytų pasirinkimų svarba
Po kiekvienos užduoties vyko aptarimas(refleksija): apie tai, ką dalyviai suprato, sužinojo, atrado atlikdami užduotis.
Lietuvių užduoties tikslas – paklausti, ar vertėjo stengtis vykdyti užduotį, net jeigu ji buvo neįmanoma? Ar visada drąsa atsiperka? Bei aptarti, jau minėtus, drąsos ir įtakos klausimus.
Dažnai sprendimus darome automatiškai, nesvarstydami, todėl nė nepastebėjome, kaip atsidūrėme gyvenimo taške, kuriame dabar ir esame. Tačiau ši diena mums padėjo rimtai pamąstyti apie praeityje padarytų savo pasirinkimų svarbą.
Įdomiausios užduotys
Toliau projektas vyko tokiu pat principu: kasdien – vis kitas klausimas, žaidimai, užduotys ir daug diskusijų. Nenorėdamas pernelyg išsiplėsti paminėsiu keletą labiausiai įstrigusių užduočių.
Lenkų komandai teko tema „Kryptis“ („Direction”). Veiksmas, vyko poromis: vienam buvo užrištos akys, kitas turėjo lapą su nurodymais. Didelėje teritorijoje buvo išdėstyti punktai, kuriuose nematantysis privalėjo atlikti pavedimus, pavyzdžiui, matančiajam diktuojant kryptį sudėlioti figūrą iš LEGO kaladėlių, pereiti kėdžių labirintą, rasti voką smėlyje.
Žygis užrištomis akimis iššaukė lyderystės temas: smagiau būti vedamam ar vesti kitą, kaip jautiesi, kai nematai, nežinai, kur eini, o ką jauti, kai esi atsakingas už kitą? Kilo svarbūs atsakomybės klausimai.
Kitą „Krypties“ dieną daug emocijų sukėlė užduotis „Gyvenimo upė”. Ją atliko kiekvienas asmeniškai. Tikslas – nupiešti savo gyvenimą: atmintyje perbėgti svarbiausius praeities įvykius ir kiekvieną jų iliustruoti popieriaus lape. Vėliau šią pieštą gyvenimo istoriją pateikti pasirinktam grupės žmogui.
Bėgdami per savo prisiminimus susiduriame su netikėtais praeities vaiduokliais. Praslenka pirmi vaikystės prisiminimais, į paviršių ima kilti skaudžios gyvenimo patirtys, daugybė tave formavusių įvykių. Tai stiprus jausmų kokteilis, kuris net ima kunkuliuoti, kai jį reikia perpasakoti kitam.
Italų komanda ruošėsi temai „Drąsa“ („Courage”). Viena įdomiausių šios grupės užduočių buvo gan paprasta – lapelyje užrašyti paslaptį, kurios niekam nenorėtum atskleisti. Buvo patikinta: jos tikrai niekas neperskaitys. Išpažintis, net jei ji – tik lapui popieriaus, sukėlė sunkumų. Aptariant užduotį buvo dalinamasi įspūdžiais. Kai kurie prisipažino: nuolatos puldinėjo įvairios mintys – o kaip bus, jei kas perskaitys; juk turbūt prašo parašyti ne be reikalo, gal siūlys paslaptimi pasidalinti? Ar išdrįsi? Vien pamąstymai apie dalykus, kurių nenorime atskleisti kitiems, sukelia įtampą. Didžiausias atradimas buvo supranti, kiek daug mumyse slypi dalykų, kurių bijome.
Pažintis su Olandija
Viena diena buvo skirta geriau pažinti šalį, kurioje apsistojome. Vykome į Groningeną, studentišką Olandijos miestą. Ir čia nebuvome palikti be užduoties. Žaidimas vadinosi „Grobio medžioklė“ („Scavenger hunt”). Žaidėjai pasiskirstė komandomis ir gavo užduočių sąrašą: „Kulminacinė scena iš filmo „Rokis Babao“, „Nesuprantu, kaip aš čia tilpau“, „Gamtos gynėjų protesto akcija“ ir t.t. Šis sąrašas – tai užuominos nuotraukoms. Dalyviai mieste turėjo pasidaryti kuo daugiau nuotraukų pagal nurodytas temas. Laimi daugiausiai ir įdomiausiai nusifotografavusi komanda. Vakare vyko nuotraukų peržiūra, jauko buvo iki ašarų.
Paskutinis didysis klausimas
Paskutinis didysis klausimas teko olandams. Likusi tema „Ryšys” („Connection”) jau buvo gerokai apšnekėta. Per visą projekto laiką tarp dalyvių užsimezgė tvirta pažintis. Bendra veikla, tokios stiprios ir kiekvieną asmeniškai liečiančios pakalbių temos, naktinėjimai iki paryčių labai neblogai leido pažinti vieniems kitus.
Olandų komanda buvo paruošusi krūvą įvairių iššūkių. Pasitikėjimo pratimai, komandinės užduotys, bendras darbas… Visos užduotėlės buvo nesunkiai įveiktos. Dirbti išvien buvo paprasta, nes jau spėjo užsimegzti stiprus tarpusavio ryšys. Vienintelis dalykas, kuris neramino, – laikas jau eina į pabaigą, bus liūdna skirtis…
Projektas buvo lyg didelis jausmų vulkanas, išsiliejęs ir palietęs visus. Pasiekus tokią atvirumo stadiją kalbėtis buvo galima apie viską. Virė pokalbiai apie vaikystę, mokslus, rutiną, santykius, šeimą, draugus, bendruomenę bei save patį. Atsivėrimai, atskleidžiantys silpnybes, apibūdinantys nuoskaudas bei nusivylimus, pasakojimai apie gyvenimo pasiekimus, sukrėtimus, iššūkius – čia netrūko ne tik džiaugsmo bei nuoširdumo valandėlių, bet ir ašarų, skaudžių pasidalinimų. Visa tai vedė svarbų atradimų – savęs pažinimo link. Įsivardinti baimes, apgalvoti gyvenimo pasirinkimus, išsigryninti gyvenimo krytis ir geriau suprasti šalia esantį – tokios buvo olandiško projekto pamokos.
Populiariausi sveiko žmogaus kriterijai – sportiškas, sveikai besimaitinantis, neturintis žalingų įpročių, gerai atrodantis. Tačiau kaip pavadinti tą, kuris drąsiai grumiasi su gyvenimo iššūkiais, priima teisingus sprendimus, žino savo gyvenimo tikslą ir palaiko puikius santykius su šalia esančiaisiais? Tai vidinės žmogaus būsenos, kurias mokė pažinti „Didžiųjų klausimų“ projektas. Be abejonės, fizinė sveikata labai svarbu, tačiau tuomet, kai viduje ramu, išore pasirūpinti kur kas lengviau.
Projekte įgytos žinios liudija: yra puikių įrankių emocinei sveikatai gerinti. „Didžiųjų klausymų“ metodas patvirtino emocinės sveikatos svarbą, o reikšmingiausia tai, kad jis parodė būdus, kaip ugdyti vidinę žmogaus stiprybę. Tai ir paskatino norą – nesiliauti domėtis šia tema.
Paulius Briedis
Autoriaus nuotraukos