[gallery_box]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_1.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_2.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_3.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_4.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_5.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_6.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_7.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_8.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_9.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_10.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_11.jpg” descr=”” title=” „]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2014/10/danutes_mazeikienes_mane_pazadino_lietus_pristatymas_12.jpg” descr=”” title=” „]
[/gallery_box]
Raivydo Mažeikio nuotraukos
„Mane prakalbino lietus“ – antroji iškalbinga ir ilgai brandinta Panemunėlio krašto poetės Danutės Tumonytės-Mažeikienės knyga. Rudeniško vėjo talžomą ir saulės glostomą rugsėjo 7-ąją į Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos surengtas šios knygos sutiktuves susirinko pilna salė. Netilpo. Artimieji, bičiuliai, politinės minties ir likimo vingių bendražygiai, kolegos, literatai – ne tik iš Rokiškio, bet ir kaimyninio Kupiškio rajonų – kiekvienas turėjo kuo pasidalinti ir ko palinkėti. Žmonės prakalbo, uždainavo poetės žodžiais. Šįkart – ir be lietaus.
Poetę džiugino ne viena staigmena. Jos vaikystės patirties ir išgyvenimų eilėraštis „Mano vaikystės liepa“ tapo Rokiškio kultūros centro tremtinių choro „Vėtrungė“ daina. Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokytojos Laimos Bieliūnienės muzikos ir poetės eilių „Vaivorykštės juosta“ sintezė leido gimti, matyt, būsimam Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ himnui.
Čia koncertavo muzikos mokyklos auklėtinės Deimantė Kubiliūtė ir Miglė Deveikytė; visus uždainuoti išjudino liaudies instrumentų kapela „Jaunumėlis“. Stebuklingas L.Bieliūnienės lumzdelis ne vieną nukėlė į esamą ir nebesamą tėviškę…
Lietuva, tėvynė, savas sodžius – tai artima D.Tumonytės-Mažeikienės poezijai. Laisvės troškimas, meilė savai šaliai, prisikėlusiai iš vargo, pagarba mūsų protėviams – poetės kūrybos ašis. Čia atsiskleidžia ir Aukštaitijos grožis, ir tikėjimas dainos galia. Keliausiantieji Lietuvos partizanų apygardų keliais, minėsiantieji Baltijos kelio sukaktis ir kitas mūsų šaliai svarbias datas dar ne kartą išgirs šios poetės eiles.
– D.Tumonytės-Mažeikienės poezija yra taupi, svari, iškentėta. Tačiau joje nėra beviltiškumo, nėra netikrumo. Jos poezija – tai širdies kalba, – poetės kūrybą vertino jos krikštatėvis Antanas Gintautas Žilinskas.
Kaip teigė bibliotekos direktorės pavaduotoja literatė Daiva Vilkickienė, poetę vilioja tamsa ir naktis, bet išsaugoma ir šviesos viltis, o iš jos kūrybos sklinda saulėta aura.
Šviesių minčių, malonaus veido ir atviros širdies D.Tumonytė-Mažeikienė – įkvepiantis pavyzdys ne vienam jos amžininkui. Ji suspėja būti gera žmona, mama, suguldyti eiles popieriuje, skaitančią eiles ją galima sutikti klubo „Vaivorykštė“ bičiuliams, Bajorų kaimo Vidudienio damų klubo kūrybinėse popietėse, TS-LKD Literatų gildijos susibūrimuose, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sąskrydžiuose ar Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos renginiuose. Be to, D.Tumonytės-Mažeikienės poezija dažnai tampa dainomis.
Susitikime užsimezgė ir pokalbis.
Skaitytojas:
– Sakykite, kada pradėjote rašyti?
D.Tumonytė-Mažeikienė:
– Nuo mažų dienų poezija buvo mano pati geriausia sielos draugė, kurios niekada ir nepraradau. Ankstesniais laikais būdavo sunku rasti gerų poezijos knygų: būdavo rašoma apie šviesią ateitį ir komunizmą. Niekada negalvojau rašyti. Kurti skatino patirti išgyvenimai, skausmas, be to, radosi laisvesnio laiko. Pirmąjį eilėraštį parašiau 57-erių. Savo kūrybą atsinešiau į „Vaivorykštės“ literatų klubą, jame augau, tobulėjau.
Skaitytojas:
– Kada skiriate laiko kūrybai? Ar tenka sudėti bluostą naktimis?
D.Tumonytė-Mažeikienė:
– Kažkada pats geriausias kūrybai laikas buvo naktis. Arba svečiuose, kai nesimiega. O dabar kūryba gimsta įvairiose vietose. Kartą ganykloje, pas raguotąsias, buvo gražus rytas, rasa… Visa tai sugulė į eiles. Nežinai, kada kokią minutę ateis poezija. Todėl su savimi kišenėje visuomet turiu pieštuką ir popieriaus, kad prireikus būtų galima užrašyti mintis.
Skaitytojas:
– Gal rašote pagal užsakymus, ar kurti sudėtinga?
- Tumonytė-Mažeikienė:
– Iš tiesų, poezija – tai ne malkas kapoti. Užsakymai kūrybos negimdo. Nebent eilės skirtos gerai pažįstamam žmogui, arba paliekama laiko susigyventi su mintimi ir kūrybinei paukštei apsireikšti. Štai eilės apie švietėją kunigą Joną Katelę išaugo į baladę. Atsirado ir Panemunėlio miesteliui skirtas himnas „Nemunėlio juosta“, gimė dainos, kurias atlieka įvairūs kolektyvai.
Skaitytojas:
– O kas Jūsų širdies poetai?
- Tumonytė-Mažeikienė:
– Mano širdies poetė yra mano mama. Iš didžiųjų lietuvių poetų mane žavėjo ir žavi Bernardas Brazdžionis, Maironis, Salomėja Nėris. Man smagu, jei ir mano poezija paliečia kitų širdis, jei iš skaitytojų ji sugrįžta geru žodžiu.
D.Tumonytės-Mažeikienės žodžiai keliauja iš širdies į širdį. Kiekvienam reikia jos gero, tyro žodžio. Ypatingai jo pasiilgstame rudenį, kurį taip myli poetė. Jos pirmoji knyga „Ilgesio žalvarnė“ poezijos skaitytojus pasiekė 2005 m.
Indrė Viktorija Užukukytė
Raivydo Mažeikio nuotraukos
***
Žodžiui reikia meilės
Žodžiai, mūsų žodžiai
Iš širdžių į širdis,
Varstyti vienatvės valandų tylių.
Ar ką nors prakalbins, pamyluos, sušildys,
Paberti ant žemės dulkinų kelių?
Ar mokės paguosti,
Ar turės ką duoti,
Paleisti pasaulin pusnuogiais vaikais?
Ar privers liūdėti, džiaugtis, uždainuoti,
Ar ištvers nekaukę alkanais vilkais?
Žodžiui reikia meilės,
Išminties ir laiko,
Jo viltingai laukia siela atvira.
Kai bedvasėj dykroj nebelieka saiko,
Žodžių jūroj žodžiui vietos nebėra…
***
Paklauskime savęs
Neklausk, ką tau Tėvynė turi duoti,
Savęs paklausk – o tu jai ką davei?
Ar neknietėjo, kaip andai, parduoti?
Ar širdimi jai meilę dainavai?
Laukų ramybė, žemė ši po kojom,
Kūrėjo nuo praamžių mums skirta.
Jei niekad nieko jai nepaaukojom,
Sakyk, ko mūsų meilė teverta?
Tėvynė juk vienintelė – kaip saulė,
Kaip motina, kaip tėvas, kaip širdis…
Kaip vienas Dievo duotas mums pasaulis
Ir jo nemeilė ar nepražudys?
Neklauskim, ką Tėvynė turi duoti,
Paklauskime savęs – ką aš daviau?..
***
Bobų vasara
Ak, tas
Bobų vasaros gražumas!
Tas purus lengvumas debesų!
Tas neišmatuojamas gilumas
Ir dangaus,
Ir tolumų visų…
Ir gailus
Žydėjimas jurginų,
Kai žinai, kad jau nebe ilgai…
Ir kvepėjimas
Bulvinių blynų,
Kai nušvinta sutemoj langai.
Ir ta bobų vasaros
Ramybė,
Susitaikymo dermė tyki,
Ta mažos
Žmogaus širdies stiprybė
Ašarą nuspalvinus aky…