Antanas Kalvelis ir jo bičiuliškas padėjėjas Algis Dzikavičius
Lapkričio 6-osios pavakare Kupiškio kultūros centro antro aukšto fojė, aplink didžiulį stalą, sėdo režisieriai, šokių ir dainų kolektyvų vadovai, administracijos darbuotojai. Proga visiems kartu pasivaišinti kava ir pyragu buvo šiek tiek netikėta: šią įstaigą palieka ilgametis jos dailininkas Antanas Kalvelis. Kur išeina, spaudai nesako.
–Ateina laikas, kai reikia apsispęsti. Pailsėti pataria ir gydytojai. Tačiau, kol kojos neša, sugrįšiu aplankyti kolektyvo, – sakė jis.
Kupiškio kultūros centro direktorė Jolita Janušonienė dailininkui įteikė Kultūros ministerijos Padėkos raštą. Tiesa, ministras Šarūnas Birutis jį pasirašė spalio 4 d., Palėvenės teatrinės šventės proga, tačiau joje dalininkas negalėjo dalyvauti.
– Už realizuotos renginių scenografijos idėjos profesionalų darbą, asmeninį indėlį įgyvendinant kultūrinius projektus Kupiškio rajono Palėvenės architektūriniame ansamblyje ilgametes tradicijas puoselėjančio gyvosios kultūros ir profesionalaus meno sklaidos festivalio „Kultūros vasara” kontekste, – perskaitė raštą direktorė.
Dailininko akys apsiblausė ašaromis. Vis dėlto 17 metų atiduota Kultūros centrui. Atėjo jis čia pakviestas anuometinės direktorės Vandos Samulionienės; jautėsi ne taip ir drąsiai: aukštasis nebaigtas, kažin ar įtiks…
– Didžiausias mano mokytojas buvo tuometinės Kupiškio pieninės direktorius Alvydas Gvildys. „Daryk iš lėto, bet gerai”, – mokė jis. Šio principo laikiausi ir į Kultūros namus atėjęs: kurdamas spektaklių scenografijas, puošdamas sceną renginiams, – pasakojo dailininkas.
Darbas vijo darbą, jam atiduota kūryba, išmonė, laikas. Kiek tų darbų išliko? Daugelis – tik prisiminimuose, fragmentai – nuotraukose. Labiausia širdyje įsirėžė šiaudinės ugnies skulptūros. Pirmosios buvo darytos antrajam tarptautiniam folkloro festivaliui „Lingaudala“, lingavusiam Kupiškyje 2001 m. O 2004-aisiais A.Kalvelio keturios šiaudų skulptūros degė Vilniuje; jos buvo kurtos miuziklui „Tadas Blinda”.
Anot dailininko, per tuos 17 metų buvo visko. Tačiau išeidamas jis su savimi pasiima šviesiausius prisiminimus. Niekam A.Kalvelis nejaučia pagiežos, o apie savo padėjėją Algį Dzikavičių kalbėjo lyg apie brolį.
A.Kalvelis sakė dabar tapys. Nuo 5 klasės jis mokėsi Kauno Naujalio meno mokykloje. Paskui – du kursai Dailės instituto, meilė pikasiškam kubizmui, sovietų armija, Kupiškis…
Baltijos kelio 25-mečiui surengtoje Kupiškio etnografijos muziejaus parodoje kabojo A.Kalvelio studentiškų laikų paveikslas „Prieš raudonąjį marą”. Trys rankomis susikibę žmonės vaizduoja Latviją, Estiją ir Lietuvą. Tiesa, anuomet, kai tik nutapė, šis paveikslas vadinosi „Prieš karą”. Gal tapyba dabar taps gyvenimo duona?
Nelengva būti Kultūros centro dailininku.
– Nė nežinau, kaip suskaičiuoti savo darbo valandas. Įvertinus ir tą laiką, kai laužai galvą ieškodamas idėjos, tai galima sakyti, jog aš – visada darbe, – sakė dailininkas.
Jei jis taip stipriai nemylėtų kubizmo, ko gero, tapytų rožinę orchidėją, padovanotą bendradarbių. Ji žydės ir primins žmones, per šitiek metų labai artimais tapusius.
Šiaip ar taip, išlydėtuvės – nelabai linksma proga visiems susėsti prie vieno stalo.
Rita Briedienė
Autorės nuotr.