„Buvo panašu, kad taip atsitiks…”

– Kai sužinojau, kad pasikorė Aidas Mikėnas, pagalvojau: „Buvo panašu, kad taip atsitiks…“ Vakar Povilo Matulionio progimnazijos mokytojų kambaryje kelios mokytojos nei iš šio, nei iš to sušneko apie jį. Viena sakė: „Kad tik jis ko nors sau nepasidarytų…“ Ir pabarbeno krumpliais į stalą. Buvo per vėlu – po kelių valandų žaibo greičiu ėmė sklisti žinia: nusižudė Aidas,  – pasakojo pedagogas.

– Žurnalistai manęs klausinėja, ar buvo kokių ženklų? Dieve, kokių gali būti ženklų? – temainfo.lt pakalbintas sakė Darbo partijos Kupiškio skyriaus pirmininkas Virginijus Andrijauskas.

A.Mikėnas rajone buvo žinomas žmogus. Nemažai metų dirbo Povilo Matulionio progimnazijos kūno kultūros mokytoju, nuo 2003-ųjų priklausė Darbo partijai; 2007-2011 metais dirbo Kupiškio rajono mero pavaduotoju; pastarąją kadenciją buvo rajono Tarybos narys. Nedaugelis ir bežinojo, kad jis teturi vos kelias pamokas Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, dirba Seimo nario Ričardo Sargūno padėjėju. Tačiau Aidą dažnokai galėjai sutikti renginiuose: jis sveikindavo partiečius kultūros renginiuose, teisėjaudavo paplūdimio tinklinio, ritinio varžybose. Aidas turėjo ir įgimtą, ir išpuoselėtą inteligentiškumą, vis dėlto gražią jo šypseną dažnokai ėmė keisti  piktokos replikos.

– Pedagogų pagerbimo šventėje Aidas užmynė man ant kojos. Nebuvo jokios grūsties, bet jis atsistojo prieš mane taip arti, jog gal ir nebebuvo kitos išeities – tik lipti. Neatsiprašė. „O gal norite, ponas Aidai, užlipti man ir ant galvos?“ – pusbalsiu paklausiau A.Mikėno. Jis atsigrįžo ir visai jam nebūdingu piktumu pasakė: „Tai jūs, žurnalistai, visiems lipate ant galvos!“ „Bet aš už tave balsavau“, – nusišypsojau. Jis nusisuko ir nieko nebepasakė. Paskui susitikome Kultūros centro kieme. „Ar supykai?“ – paklausiau Aido. „Ne, jokiu būdu. Pačiam kažkaip prasiveržė…“ – ir  jo veidą nušvietė graži šypsena,  – pasakojo kolega.

Aidas vėl ketino dalyvauti Savivaldybės tarybos rinkimuose. Sąraše buvo 14-as.

– Mes jam siūlėme balotiruotis į mero postą. Jis – ne ir ne. Partiečiai Aidą gana aukštai reitingavo, tačiau būti sąrašo viršuje jis atsisakė. Be Aido neapsieidavome ruošdami dokumentus, rinkimų programą. Jis puikiai išmanė savivaldos reikalus ir mokėjo juos strateguoti, – sakė V.Andrijauskas.

– A.Mikėnas rinko  parašus už Darbo partijos kandidatų sąrašą. Duris atidarė mano žmona. Ji linksmai šūktelėjo: „Šiandien jau vienam atsidaviau. Ar galiu dar kartą?“ Aidas nusijuokė: „Gali. Netgi reikia.“ Susėdom prie stalo. Nekaitėm net kavos, nes Aidas, sakė, skubąs. Išeidamas prie durų stabtelėjo ir tarė: „Žinai, aš labai pasiilgstu mūsų pasisėdėjimų. Pameni, susirinkdavom kelios šeimos; vakarodavom, pokštaudavom, kalbėdavom apie darbą…“ Pasiūliau Aidui – susiorganizuokim. Jis pažadėjo nukeliauti į savo sodą, įvertinti, ar galėtume ten rinktis Užgavėnių… – pasakojo kupiškėnas.

Anot gerai pažinojusiųjų Aidą,  beveik pusmetį jis su niekuo artimai nebebendravo. Jo situacija labai pasikeitė po 2011-ųjų, kai belikus keliems mėnesiams iki kadencijos pabaigos teko pasitraukti iš vicemero pareigų. Aidas skausmingai ir nesėkmingai ieškojo darbo.

V.Andrijauskui pirmajam paskambino Aido žmona, visą naktį nesulaukusi vyro.  Visi žinojo, kad Aidas gerai sugyvena su Benu, su Aurelijumi. Niekas nieko apie jį nebuvo girdėjęs. V.Andrijauskas apvažiavo pamarį, apžiūrėjo šeimos sodą…

– Pasiūliau kreiptis į policiją. Žinojau, kad paieška skelbiama tik trečią ar ketvirtą dieną po dingimo, tačiau Kupiškio policija labai dėmesingai įvertino žinią: tuoj pat buvo apžiūrėtas sodo namelis, patikrintas rūsys. Anot pareigūnų, tai, kad jis namuose paliko telefoną, raktus, nieko gero nežada… Garažas buvo užrakintas iš vidaus. Policijai pavyko į jį patekti… – pasakojo V.Andrijauskas.

Manoma, kad A.Mikėnas nusižudė sausio 27 d. Jo kūnas pašarvotas Kupiškio laidojimo namuose; paskutinei kelionei jis bus lydimas šeštadienį.

Liepos 10 d. A.Mikėnui būtų sukakę 44-eri. Našlaičiais liko du vaikai.

Rita Briedienė

Psichologinės pagalbos tarnybos