Birželio sukilimas Obelių apylinkėse

Birželio sukilimas lyg galingas sprogimas sudrebino visą Lietuvą. Tai buvo entuziastingas, visuotinis ir spontaniškas lietuvių tautos bandymas nusikratyti sovietine okupacija ir atgauti Nepriklausomybę. Nors šis sukilimas buvo vienas ryškiausių ir dramatiškiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų Lietuvoje, iki šiol lieka nepakankamai ištirtas ir tebetyrinėjamas Lietuvos istorikų. Tokią situaciją lėmė daugybė priežasčių. Pats sukilimas truko tik apie savaitę, jis sutapo su Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžia ir buvo užgožtas vėlesnių ilgalaikių procesų ir žiaurių įvykių (nacistinės ir sovietinės okupacijų, holokausto, pokario trėmimų ir partizaninio karo ir t. t.). Vėlesni ir gerokai ilgiau trukę istoriniai įvykiai tautos istorinėje atmintyje nustelbė ir išblukino prisiminimus apie šį herojišką, bet trumpą naujausios mūsų istorijos puslapį. Pagarba Birželio sukilimui buvo palaikoma tik į Vakarus pasitraukusių sukilimo dalyvių pastangomis. Lietuvoje sąlygos tyrinėti Birželio sukilimo istoriją atsirado tik atkūrus Nepriklausomybę. Gana gerai yra išnagrinėti sukilėlių veiksmai Kaune, Lietuvos laikinosios vyriausybės paskelbimas ir jos veikla pirmosiomis karo ir nacių okupacijos savaitėmis, svarbiausių sukilimo organizatorių ir vadų likimai. Vienas mažiausiai tirtų sukilimo aspektų yra sukilėlių veiksmai Lietuvos provincijoje – apskrityse ir valsčiuose. Profesionalūs istorikai faktiškai nesidomėjo šiuo klausimu, palikdami jį rajonuose gyvenančių istorijos mokytojų, kraštotyrininkų ir kitų savo krašto istorija besidominčių entuziastų studijoms. Kaip teigiamą išimtį būtų galima nurodyti dr. Valentino Brandišausko parengtą dokumentų rinkinį, Valdo Striužo monografiją, atskirus „Versmės“ leidyklos išleistus valsčių istorijos tomus, reguliariai „Trimito“ žurnale publikuojamus straipsnius Birželio sukilimo tema[1]. 2011 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido stambią kolektyvinę monografiją, skirtą Birželio sukilimui visoje Lietuvoje. Šioje knygoje nagrinėjami sukilėlių veiksmai ne tik stambiausiuose Lietuvos miestuose, bet ir provincijoje, taip pat ir Rokiškio apskrityje bei Obelių valsčiuje[2]. Vis dėlto negalima būtų teigti, kad Lietuvos istorikai ir kraštotyrininkai yra nuodugniai išnagrinėję visus Birželio sukilimo istorijos aspektus. Sistemingi ir nuoseklūs šios temos tyrimai leistų atsakyti į keletą labai svarbių klausimų, į kuriuos atsakymų iki šiol neturime. Pirmiausia susidarytume konkretų ir visapusišką vaizdą apie sukilimo eigą visoje Lietuvoje. Gal išryškėtų kai kurie regioniniai skirtumai ir specifiniai bruožai, nes sukilimo masiškumas ir intensyvumas bei trukmė įvairiose apskrityse ir valsčiuose buvo skirtingas. Kita vertus, labiau atsiskleistų ir visai Lietuvai būdingi dėsningumai, patvirtinantys mūsų nuojautas ir supratimą apie sukilimo visuotinį ir masinį pobūdį. Be to, galėtume sužinoti bent apytikrį sukilimo dalyvių skaičių ir jų patirtus nuostolius,  taip pat sukilėlių pasiektus laimėjimus (užimtus miestelius, atkurtas vietinės valdžios įstaigas, įvykdytas diversijas, Raudonosios armijos daliniams ir sovietinių pareigūnų būriams padarytus nuostolius (nukautus, sužeistus ir paimtus į nelaisvę raudonarmiečius ir sovietinius aktyvistus). Verti dėmesio ir kiti mažai tyrinėti Birželio sukilimo aspektai: antisovietinio lietuvių pogrindžio kūrimasis ir veikla iki nacių ir sovietų karo, vietinių pasipriešinimo grupių ryšiai su pogrindžio vadovybės centrais Vilniuje, Kaune ir kituose didesniuose miestuose.

Labai reikalingi tyrimai apie sukilimo dalyvių motyvaciją, socialinę kilmę, profesiją, amžių, dalyvavimą Nepriklausomos Lietuvos laikų organizacijų (Šaulių sąjungos, Jaunalietuvių) ir partijų veikloje. Atsakymai į šiuos klausimus leistų paaiškinti, kokie žmonės ir dėl kokių priežasčių įsitraukė į antisovietinio pasipriešinimo organizacijas ir tapo sukilėliais.

Rokiškio apskritis 1940–1941 m. smarkiai nukentėjo nuo sovietinio teroro. 1941 m. birželio trėmimų metu, Lietuvos savitarpinės pagalbos žinių biuro duomenimis, iš Rokiškio apskrities į Sovietų Sąjungos gilumą buvo ištremta 824 žmonės (411 vyrų ir 413 moterų)[3]. Pagal Lietuvos SSR NKGB dokumentus, iki 1941 m. birželio 19 d. iš Rokiškio apskrities buvo ištremtos 225 šeimos su 811 žmonių[4]. Masinis nekaltų žmonių trėmimas į Sibirą sukėlė Lietuvos gyventojams ne tik baimės, bet ir neapykantos jausmus komunistiniam režimui, jo pareigūnams ir šalininkams. Drąsesni ir patriotiškai nusiteikę vyrai nesiruošė be kovos pasiduoti likimui ir dar iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradėjo ruoštis ginkluotam pasipriešinimui. LSSR valstybės saugumo liaudies komisaras P. Gladkovas savo 1941 m. birželio 21 d. įsakyme Nr. 45 pažymėjo, kad dalis neištremtų „priešiškų elementų“ perėjo į nelegalią padėtį ir sudarė ginkluotas „banditų gaujas“ (būsimus 1941 m. birželio sukilimo dalyvius – past. A. B.), kurios jau pradėjo veikti Marijampolės, Rokiškio, Šiaulių ir Utenos apskričių miškuose. P. Gladkovas įsakė apskričių saugumo skyriams ir trims pulko dydžio SSRS pasienio kariuomenės daliniams (105, 106 ir 107 pasienio būriams), dislokuotiems Lietuvoje, skubiai likviduoti lietuvių partizanų būrius[5]. Prasidėjus karui, iš Lietuvos besitraukiantys raudonarmiečiai, enkavėdistai ir komunistai daugelyje Lietuvos vietovių žudė kalinius ir jiems įtartinus civilius gyventojus. Po keliolika žmonių buvo nužudyta beveik visose Lietuvos apskrityse. Besitraukiantys bolševikai pirmomis karo dienomis Lietuvoje nužudė apie 1 100 žmonių (neįskaitant kovose žuvusių lietuvių sukilėlių). Rokiškio apskrityje 1941 m. birželio 24–29 dienomis sovietai nužudė 47 gyventojus (daugiau nužudyta tik Šiaulių, Telšių, Kauno ir Ukmergės apskrityse)[6]. Birželio 24 d. laikinasis karo lauko teismas Rokiškyje pasmerkė mirti 23 kalinamus rokiškėnus ir paskelbė, kad mirties bausmė jiems bus vykdoma viešai miesto aikštėje. Tik dėl artėjančios vokiečių kariuomenės išsigandę bolševikai savo ketinimų nesuspėjo įgyvendinti. Vis dėlto Rokiškio mieste pirmomis karo dienomis jie nužudė Antaną Černiauską, Petrą Raukštą, Lionginą Šapkauską, Antaną Biržį. Kitą dieną (birželio 26 d.) enkavėdistai savo būstinėje nužudė Rokiškio parapijos altaristą kunigą Benediktą Šveikauską. Pasitraukus bolševikams, kunigo lavonas buvo surastas kraujo klane[7]. Birželio 24 d. Papartynės miške bolševikai nukankino 5 kitus lietuvius (tarp jų Obelių valsčiaus Lašų kaimo gyventojus Joną Bimbą, Joną Pranckūną ir Pranciškų Pumputį). Be aukščiau paminėtų, sovietiniai pareigūnai nužudė dar du Lašų apylinkių gyventojus – Vincą Kazanavičių iš Margėnų kaimo ir Antaną Garuolį. J. Pranckūnas ir V. Kazanavičius buvo palaidoti Kriaunų kapinėse, P. Pumputis ir A. Garuolis – Petrašiūnų kaimo kapinėse, o J. Bimba – Ragelių kapinėse[8]. Kiti Rokiškio kalėjime laikomi kaliniai, pasinaudoję sąmyšiu, kuris kilo dėl sproginėjančio šaudmenų sandėlio, iš kalėjimo pabėgo. Pabėgėlis Lionginas Vaitkevičius vietinių rusų buvo sugautas ir Steponių miške žiauriai nukankintas[9]. Juodupės valsčiuje vietiniai komunistai vykdomojo komiteto kieme 1941 m. birželio 25–26 d. žiauriai nukankino 13 vietinių gyventojų. Jų lavonai buvo nuvežti į mišką ir užkasti žvyrduobėje[10].

Karo pradžioje per Rokiškį Daugpilio kryptimi traukėsi sovietų armijos daliniai. Juos dažnai apšaudydavo lietuvių sukilėlių būriai ir grupės (save jie tuomet vadino partizanais), aktyviai veikusios beveik visuose Rokiškio apskrities valsčiuose ir savo veiksmais palengvinusios vokiečių kariuomenės žygį per Lietuvą. Ji be kovos Rokiškį užėmė 1941 m. birželio 27 dieną.

Obelių sukilėliai ėmė organizuotis dar likus kelioms savaitėms iki nacių ir sovietų karo. Vienas iš antisovietinio pogrindžio organizatorių buvo Matas Kurklietis. Birželio pradžioje susirinkusiems pogrindininkams jis pranešė, kad greit prasidės karas ir jiems reikėsią kovoti su sovietais už Nepriklausomą Lietuvą. Sukilėliai turėsią vykdyti įvairias diversijas: sprogdinti tiltus, ardyti geležinkelį, pjauti telefono ir telegrafo stulpus, apšaudyti Raudonosios armijos (toliau – RA) kareivius. Iki karo likus savaitei Kuprių kaime įvyko dar vienas slaptas rezistentų pasitarimas. M. Kurklietis pranešė, kad ginklus jis gausiąs iš sovietų kariuomenėje tarnaujančių lietuvių[11].

Obelių sukilėliai aktyviai pradėjo veikti antrą karo dieną – birželio 23 d. Apylinkėse buvo išplatinti antisovietiniai atsišaukimai ir iškeltos trispalvės. Obelių sukilėliams vadovavo Matas Kurklietis (žuvo 1947 m. partizanų būryje). Į būrį įstojo apie 50–70 vyrų[12]. Sukilėliams ginklų iš pradžių labai trūko. Buvęs policininkas Jurgis Bulovas nutarė nueiti į Obelių geležinkelio stotį, nes vagonuose galėjo būti palikta RA ginklų. Sukilėliai nuėjo į geležinkelio stotį ir ten iš tikrųjų rado ginklų. Yra žinių, kad Obeliuose sukilėliai įsitvirtino šalia bažnyčios esančiose kapinėse ir iš ten apšaudė besitraukiančius raudonarmiečius ir sovietinius aktyvistus. Sovietai esą buvo suėmę Obelių kleboną Leoną Virkutį ir norėjo jį sušaudyti, tačiau šiam pavyko pabėgti[13]. Dar vienas sukilėlių būrys buvo suorganizuotas Obelių geležinkelio stotyje. Būriui vadovavo buvęs policijos vachmistras Jonas Vaitkus (po karo apsigyveno JAV). Šiame sukilėlių būryje buvo apie 30 narių. Abiejų būrių nariai stojo į kovą su besitraukiančiais raudonarmiečiais, milicininkais ir partiniais aktyvistais[14]. Milicininkai ir sovietiniai pareigūnai ėmė gaudyti sovietų valdžiai priešiškus asmenis. Sovietiniai pareigūnai (tarp jų buvo ir Obelių milicijos viršininkas Jonas Maračinskas) ir aktyvistai iš Obelių spruko birželio 25 d. Pakeliui į Latviją juos apšaudė lietuvių sukilėliai. Štai kaip šiuos įvykius aprašė vienas sovietinis pareigūnas: „Šaudė iš Rakališkio kaimo (kairė) ir miško (dešinėj pusėj), taip pat iš kapinių, kurios, rodos, prie plento ant kalnelio, iš Pakriaunių kaimo. Greitai susilaukėm raudonarmiečių 3 autobusų: dviejuose buvo po priešlėktuvinį kulkosvaidį su 4 vamzdžiais, o trečiame – patrankėlė. Mes sustabdėm juos. Jie atidengė ugnį į abi puses ir mes kartu su jais dviračiais pravažiavom apšaudomą vietą. Mes buvom 3: du rusai ir aš. Ant kelio grioviuose matėsi užmuštų vyrų, moterų ir vaikų lavonų, riogsojo sudaužyti vežimai […]“[15].

Raudonarmiečiai Degučių kaime sulaikė kelis sukilėlius ir juos sušaudė [16]. Anot liudininkų sukilėliai apšaudė besitraukiančius bolševikus ir pačiame miestelyje netoli bažnyčios. Šio apšaudymo metu esą buvo nukauti 6 sovietų kareiviai, 1 milicininkas ir 2 civiliai asmenys[17]. Kitą dieną (birželio 26 d.) sovietiniai milicininkai ir aktyvistai (apie 500 žmonių) sunkvežimiais sugrįžo į Obelius.  Partizanai iš Obelių buvo priversti trumpai pasitraukti, palikdami kelis nušautus raudonarmiečius ir civilius gyventojus, tačiau po trijų valandų prie miestelio atvyko vokiečių motorizuoti daliniai ir sovietai spruko į Rokiškį, o iš ten – į Latviją[18]. Pagal liudininkų parodymus, apytikriai 1941 m. birželio 26–27 d. į Obelių geležinkelio stotį atvažiavo trys vokiečių tanketės. Kai Raudonosios armijos karininkai paskambino į geležinkelio stotį, viršininkas Juozas Stelmokas atsakė, kad Obeliuose vokiečių nėra. Tuomet į Obelius iš Rokiškio žvalgybai buvo atsiųstas garvežys su 17 raudonarmiečių. Apie telefoninį pokalbį Stelmokas pranešė vokiečių kareiviams ir šie surengė rusams pasalą. Garvežiui atvažiavius į Obelius, vokiečiai atidengė ugnį ir visus raudonarmiečius sunaikino. Žuvusiųjų lavonai vėliau buvo palaidoti netoli geležinkelio stoties[19].

1941 m. birželio 26 d. Pasubatės kaime (pagal kitus šaltinius Pakriaunių kaime), prie pat Latvijos sienos, sovietiniai aktyvistai sulaikė du lietuvių partizanus ir juos sušaudė.

Bolševikai irgi patyrė nuostolių. Tą pačią dieną mirtinai buvo sužeistas pasienietis Aprosimas Kozlovas iš Juodupės valsčiaus Armonių kaimo. Buvusio milicijos įgaliotinio A. Barausko liudijimu, šiame susišaudyme su lietuvių sukilėliais buvo nušauti trys milicininkai: Lukenskis, Ivanovas ir dar vienas nežinomas [20].  Obelių sukilėlių štabas ir policija buvo įsikūrusi Stasio Pupelio namuose. Pasibaigus ginkluotiems susidūrimams su besitraukiančiais bolševikais, partizanai sulaikė pasilikusius komunistus, komjaunuolius ir sovietinius aktyvistus. Suimtieji buvo tardomi štabe ir kalinami Šero vaistinės rūsyje. Dauguma sulaikytųjų vėliau buvo perduoti Rokiškio policijai. Kai kurie suimtieji komunistai ir sovietiniai aktyvistai (Firsas Andrijanovas, Filimonas Fedotovas, Vladas Andriūnas) vėliau buvo sušaudyti Rokiškyje ir Kupiškyje. Vokiečių kareiviams Rokiškyje buvo perduota ir apie 20 Obelių sukilėlių suimtų raudonarmiečių[21]. Buvusio būrio nario Jurgio Mineco teigimu, paskutinėmis 1941 m. birželio dienomis (apie 28–30 d.) būrio vadas M. Kurklietis sukvietė savo bendražygius, padėkojo jiems už nuveiktus darbus, surinko sukilėlių ginklus ir perdavė juos atsikūrusiai valsčiaus policijai[22]. 1941 m. birželio–liepos sandūroje valsčiuje buvo atkurta lietuviška valdžia. Valsčiaus viršaičiu tapo Jurgis Skeirys, valsčiaus policijos nuovados viršininku – Valentinas Liorentas, vėliau jį pakeitė Pranas Dikaitis[23]. 1941 m. vasaros viduryje Obelių sukilėlių būrys buvo reorganizuotas į pagalbinės policijos būrį, pavaldų valsčiaus policijos viršininkui. Dalis buvusių sukilėlių tapo pagalbiniais policininkais. Jie neturėjo nuolatinės tarnybos, bet policijos viršininko buvo sukviečiami atlikti konkrečias užduotis. Kai kurie pagalbiniai policininkai (liaudiškai vadinti baltaraiščiais) dalyvavo Obelių valsčiaus žydų areštuose ir saugojo Antanašės žydų stovyklą 1941 m. vasarą ir rudenį[24].

1941 m. rudenį Obelių kapinėse buvo pastatytas paminklas kovose su sovietais žuvusiems sukilėliams. Paminklo atidengimo dieną buvo surengtas mitingas, jame kalbėjo buvęs sukilėlių būrio vadas M. Kurklietis, kunigas L. Virkutis ir kiti vietos bendruomenės atstovai. Paminklo projektą policijos viršininko ir kunigo užsakymu sukūrė ir jo statybai vadovavo Gurijus Kateščenka[25].