Susitikimas su žurnaliste Inga Liutkevičiene
Taip galima įvardinti paskutiniąją balandžio savaitę Kupiškio viešojoje bibliotekoje. Sodri, spalvinga renginiais, labai tikra ir natūrali, gal todėl, kad ir pastato vidus, toks apnuogintas besiruošiant remontui, čia grįžta į pradžią, į maldos namų atmosferą.
O buvo balandžio pabaiga visoje Lietuvoje sklidina nacionalinės bibliotekų savaitės renginių. Kupiškyje vyko netradiciniai skaitymai netradicinėse erdvėse, mokyklose per pertraukas, susitikimai su knygų rašytojais, bibliotekoje buvo galima sužinoti ir išbandyti viską, kas svarbu žmogui, klydinėjančiam tarp kasdienių poreikių ir interneto galimybių, tarkim, elektroninės bankinininkystės, elektroninio pajamų deklaravimo, darbo paieškos, elektroninio skaitymo. Vyko ir keli nekasdieniški susitikimai literatūros ir kultūros paveldo temomis.
Televizijos režisierė Galina Dauguvietytė. Kas jos nežino, negirdėjęs, nematęs, nesistebėjęs provokuojančia laikysena ir bravūriškomis kalbomis? Žurnalistė Inga Liutkevičienė pristatė savo parašytą jau ketvirtą knygą apie ilgametę pažintį ir draugystę su visiems žinoma televizinio serijalo „Petraičių šeimoje“ sumanytoja ir viena iš kūrėjų. Pilnutėlė salė klausėsi, noriai pirko knygas, laukė autografų, diskutavo ir spėliojo, kiek tiesos, kiek nutylėjimų pasakyta ar dar bus aprašyta… Išsikalbėjus paaiškėjo, kad ir Kupiškyje esama Galinos patrakusios jaunystės metų pažįstamų ir liudininkų. Gal ir nieko keisto, artimi kaimynai esam, prieš pusantrų metų po Galinos tėvo garsaus režisieriaus Boriso Dauguviečio sodintu klevu, Dauguvietynėje, Biržų rajone, atgulus Galinos ir jos draugo Jurijaus pelenams.
Kitos dienos bibliotekos renginio svečias, irgi kaimynas iš Biržų, evangelikų liuteronų kunigas Juozas Mišeikis kiek neįprastai atrodė buvusioje žydų sinagogoje,
Bibliotekoje viešėjo liuteronų kunigas Juozas Mišeikis
kalbėdamas apie reformaciją katalikams. Tiesa, keli iš jų prisipažino turintys liuteroniškų šaknų senelių giminėje, bet žinojimo ir suvokimo apie šią konfesiją ne tiek daug turį. Ir iš kur turėti, jeigu parapijų, išlikusių bažnyčių – tik menki likučiai to, kas buvo iki antrojo Pasaulinio karo.
Beveik ketvirtis milijono, daugiausia Mažojoje Lietuvoje, liuteronų tikėjimo piliečių buvo iki sovietinės okupacijos ir karo, po jo beliko penki kunigai. Kas buvo ištremtas, kas nužudytas, kas spėjo pasitraukti į Vokietiją. Bažnyčios paverstos sandėliais, dirbtuvėmis arba nugriautos, kaip padaryta Biržuose. Dabar pastatai atkurti, kur tai įmanoma, tik tikinčiųjų belikę apie 20 tūkstančių, veikia 60 parapijų.
Šiemet minima Reformacijos Lietuvoje 500 metų sukaktis, ta proga prisimenami istorijos faktai, už kuriuos reikėtų dėkoti būtent tikėjimo reformatoriams, Martynui Liuteriui, laisvųjų menų ir šventosios teologijos magistrui, 1517 m. prie Vitenbergo katedros pakabinusiam savo garsiąsias 95 tezes. Apie naują religijos kryptį tada nemanyta, tik kviesta diskutuoti ir daryti tai iš meilės tiesai ir noro ją išsiaiškinti.
Kunigo J.Mišeikio teigimu, reformacija Lietuvą pasiekė anksčiau nei kitus Europos kraštus ir subrandino vertingų tautos švietimo bei kultūros vaisių. Kas davė Lietuvoje pradžią raštui, kultūrai, kas mokė lietuvius skaityti? Mažvydas, Donelaitis, Kulvietis, Rapolionis… Tai liuteronų kunigai.
Kupiškio viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus (kairėje)
Pirmoji reformacijos banga atnešė į Lietuvą liuteronybę, antroji – kalvinizmą, ši banga buvo itin galinga, visoje Lietuvoje XVI a. viduryje kūrėsi reformatų parapijos, ypač gausiai prie Biržų, Panevėžio, Kėdainių.
Svečias užsiminė apie mitus, kurie sklinda neįsigilinus į liuteronybės esmę. Kodėl tokia kukli bažnyčių puošyba, nėra meno kūrinių, skulptūrų, kodėl negarbinama Marija ir kiti šventieji, panaikintos šventos mišios, nėra asmeninių išpažinčių, nenešiojami liturginiai rūbai?..
Pasak kunigo J. Mišeikio, yra istoriškai susiklosčiusios kai kurios tradicijos. Asmeninės išpažintys sunyko XIX a. pirmoje pusėje, bet išliko bendroji išpažintis, komuniją sudaro Kristaus kūnas ir kraujas, tikintieji per eucharistijos šventimą gauna vyno. Kadaise buvo ir kunigų celibatas. Liturginiai rūbai į bažnyčias sugrįžo nuo 2007 m. Bažnyčių puošyba neribojama, gali būti paveikslų, bet tradiciškai laikomąsi santūrumo. Kunigai gali tuoktis, kunigės gali būti ir moterys. Kai kurios liuteronų bažnyčios pagal vidaus apdailą ne itin skiriasi nuo katalikų maldos namų, beje, Vilniaus Vokiečių gatvėje esančią liuteronų bažnyčią (taip pat ir kai kurias sinagogas) projektavo mūsų garsusis kraštietis architektas Laurynas Stuoka Gucevičius.
O daugiau tokių kultūrinių įdomybių sužinoti galima nuvykus į Biržus, ten taikiai sugyvena net penkios religinės konfesijos, laikomos ekumeninės mišios, bendraujama ir bendradarbiaujama. Šįkart už mielą ekskursiją į praeitį didžiausios padėkos verti Kupiškio bibliotekininkai.
Matas Žebrokas
Autoriaus nuotraukos