Menu savo vaikystės kiemą… Tai buvo draugų susirinkimo vieta. Šalia namo nebuvo nei žaidimų aikštelės, nei kitos specialiai vaikams skirtos vietos. Vienintelis „atrakcionas”, kuriuo rūpindavosi suaugusieji, – smėlio dėžė. Patys spręsdavome, ką veiksime. Ir tai nebuvo problema. Mums viskas aplinkui tapdavo žaidimų aikštelėmis. Nubrėžus kelias linijas asfaltas virsdavo sportinio „kvadrato“ aikšte. Pievutėje futbolo vartų virpstus atstodavo kelios plytos; krūmai ir medžiai tapdavo bunkeriais ir būstinėmis.
Išaugome savo kiemus…
Vaikystės prisiminimus pažadino sausio 16 d. kupiškėnų „ŠamanoMenųCentre” surengtas pokalbis apie taktinį urbanizmą. Jo iniciatorė – į savo gimtąjį miestą pasisvečiuoti atvykusi Vilniaus universiteto sociologijos doktorantė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė.
Anot viešnios, žmonės įprato, kad jų miesto gerove rūpinasi savivaldybė ir jai priklausančios įstaigos. Valdžia rūpinasi miesto tvarka, šaligatvių, visuomeninių pastatų, kelių remontu; savivaldybės įstaigos ir jų padaliniai organizuoja renginius, šventes, vykdo visuomenines veiklas. Valdžia atsakinga už visą viešąjį sektorių.
Ir nors aplinkai gražinti ir jai gyvinti atliekama nemažai darbų, neapleidžia jausmas, kad mieste kažko trūksta. Žmonės čia niūrūs, pilki ir viskuo nepatenkinti; nuolat skundžiamasi: nėra pramogų, renginių, vietų susirinkti, išgerti kavos.
Taktinio urbanizmo idėja siūlo situaciją keisti patiems – savivaldybės darbą palengvinti savo iniciatyvomis. Juk tik pats miesto pilietis žino, ko labiausiai jam reikia.
Penktadienio pokalbio metu apšnekėjome viso pasaulio piliečių iniciatyvų pavyzdžius.
Štai Amerikoje prieš kiekvienas futbolo varžybas šios sporto šakos fanai renkasi mašinų stovėjimo aikštelėse, iš bagažinių traukia grilius, kepa mėsą, bendrauja. Ar tai ne puikus pakaitalas greito maisto restoranams?
Visoje Europoje populiarėja šokiai gatvėje. Žmonės be didelio pasiruošimo, be konkrečios šventės ar progos išeina iš namų ir šoka miesto aikštėse, parkuose, kiemuose. Tiesiog būna kartu ir gerai leidžia laiką. Tai lengvina kultūroms specialistų darbą: nebereikia organizuoti ilgų ir nuobodžių miesto švenčių.
Kalbėjome ir apie pavyzdžius, kai žmonės patys ima renovuoti savo gyvenamą aplinką: įveisia ir prižiūri parkus, susitvarko ir įsirengia miesto zonas, susikuria sau jaukią aplinką. Tai daro be didelių investicijų, projektų ar savivaldybės kišimosi.
Juk tai taip paprasta. Prisiminkime vaikystę, kai neturėjome nieko, o visko užteko. Kai už savo pramogas buvome atsakingi patys. Ar tai pernelyg neįprasta suaugusiam žmogui?
Baigiantis pokalbiui Šamano erdvėje sutarėme: netrukus vėl rinksimės su konkretesnėmis idėjomis.
Paulius Briedis
Autoriaus nuotraukos