Pastaruoju metu kelionė į Sankt Peterburgą nėra labai dažnas dalykas. O štai lapkričio 23 d. visas būrys Anykščių rajono Kavarsko miesto gyventojų kirto Rusijos sieną. Kartu su visais vyko ir Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas. Apie šios kelionės tikslą bei įspūdžius kalbėjomės su jos vadovu Kavarsko, Kurklių ir Užunevėžių parapijos klebonu dr. Nerijumi Vyšniausku.
– Kokių tikslų vedini keliavote į Sankt Peterburgą?
– Lapkričio 25 d. Sankt Peterburgo Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje pašventinau lietuvių literatūros klasikui, kunigui, poetui Jonui Mačiuliui-Maironiui skirtą atminimo lentą. Ta proga buvo aukojamos šv. Mišios. Aukojau jas kartu su Sankt Peterburgo kunigų seminarijos rektoriumi Konstantinu Perederijumi ir miesto dekanu.
– Manau, kad ir kitiems bus įdomu sužinoti, kodėl būtent Jūs dalyvavote šiame Maironiui skirtos atminimo lentos pašventinime ir ta proga iškilmingų šv. Mišių aukojime?
– Pernai birželio mėnesį Kavarske koncertavo Sankt Peterburgo lietuvių suburtas Baltijos šalių simfoninis orkestras „Baltosios naktys”. Jame groja rusai, estai ir lietuviai. Antrąkart „Baltųjų naktų” orkestras Kavarsko bažnyčioje koncertavo šių metų rugpjūtį: čia buvo minimas ir švenčiamas Sankt Peterburgo lietuvių klubo 10-metis. Koncertas sulaukė daug dėmesio. Po jo kartu su parapijos bendruomene vyko jaukus pasibuvimas. Būtent tada Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenė pakvietė mane ir Kavarsko bendruomenę atvykti į svečius. Tuomet ir buvau paprašytas pašventinti memorialinę lentą Maironiui.
Sankt Peterburgo lietuvių klubas, ruošdamasis 2018-ųjų Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejui, šią atminimo lentą jau buvo pagaminęs – tai tapo puiki proga iškilmingai ją pašventinti kaip tik šiais metais, kai minime Maironio 155-ąsias gimimo ir 85-ąsias mirties sukaktis.
– Kokį Jūs pats išgyvenote memorialinės lentos Maironiui šventinimo įspūdį?
– Tai buvo ne tik renginys, o visas tarptautinis kultūros reiškinys, įamžinęs mūsų tautos kunigo, poeto ir dainiaus atminimą. Labai džiaugiuosi, galėdamas pasitarnauti garsinant Lietuvos kraštą ir jos iškilius asmenis už mūsų valstybės ribų. Galime didžiuotis ir žavėtis tokiu Lietuvos Respublikos generalinio konsulato ir Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės drąsiu užmoju bei paties Sankt Peterburgo miesto valdžios demokratišku, geranorišku ir pagarbiu kaimyninės Lietuvos kultūrai bendradarbiavimo gestu. Visiems, prisidėjusiems prie šios idėjos sukūrimo, turime būti dėkingi už visokeriopą jos palaikymą ir pagalbą ją išpildant. Svarbu, jog net praėjus šventėms, liks atminties ženklai.
J. Mačiulis-Maironis – lietuvių tautos dainius, atgimimo šauklys ir vienas iškiliausių Lietuvos dvasininkų yra mums – ir man asmeniškai – labai brangus ir sektinas pavyzdys. Jis nešė ne tik Lietuvai, bet ir Peterburgo kraštui šviesą, mokslą, kultūrą, aktyviai žadino, ypač lietuvius, kuo aukštesnio išsimokslinimo nepaliaujamą siekį savo tėvynės ir tautiečių labui. 1917 m. rugsėjo 4 d. Maironis pranešime-konferencijoje „Mokslo reikalingumas ir jame lavinimas“ ypač iškeldamas mokslo vertę kalbėjo: „Mokslas – tai didžiausias turtas: markės ir rublio vertė krinta, bet mokslo auga. Mokslas – tai didžiausia galybė, kuri valdo pasaulį ne tik materialųjį, bet ir dvasioms duoda pakraipą, mokslas vadovauja minioms, kurios yra lyg medžiaga.“ Mat jis „į mokslą žiūrėjo ne mažiau rimtai, kaip į širdies lavinimą.“
Gal todėl, kad pats esu iš tų, kurie savo gyvenime nesitenkino vien tik tuo, kas lengvai gaunama, bet siekiau aukštojo mokslo išsilavinimo (studijavau Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete, 2007 m. baigiau bažnytinės teisės studijas įgydamas teologijos licenciato (magistro) laipsnį; 2007–2009 m. Romos Popiežiškajame saleziečių universitete baigiau lotynų kalbos kompozicijos studijas (šiame šimtmetyje čia jas dar yra baigęs Lietuvos vyskupas Vladas Michelevičius), o 2016 m. baigiau dogminės teologijos doktorantūros studijas įgydamas daktaro laipsnį), suprantu aukštojo mokslo svorį ir kainą, jo naudą, vertę ir svarbą ne tik asmeninei žmogaus kaip kunigo kultūrai, bet ir kaip indėlį Lietuvos bei Bažnyčios labui.
Galima sakyti, neatsitiktinai ir ne tik simboliškai mano gyvenime Maironis yra artimas ir įsimintinas tam tikra prasme:
penkerius metus studijavau Kauno kunigų seminarijoje, kurios rektoriumi prelatu 1909–1932 metais buvo J. Mačiulis-Maironis;
dirbau vikaru aštuonerius metus Kauno arkikatedroje bazilikoje, prie kurios fasado (1937 m.) įrengtas Maironio antkapis paminklas-mauzoliejus, pro jį tekdavo praeiti kasdien po kelis kartus;
šalia Kauno kunigų seminarijos, Rotušės aikštėje, prie Maironio literatūros muziejaus namo (1970 m.) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1910–1932 m. gyveno Maironis“;
taip pat prie Kauno kunigų seminarijos, Rotušės aikštėje, pastatytas paminklas Maironiui (1977 m.), studijų ir vikaravimo laikais jį matydavau kasdien;
septynerius metus dirbau Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje lotynų, italų kalbų ir tikybos mokytoju. Šios gimnazijos auklėtiniai – beje, kaip tik tos pačios Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės kvietimu – vyko į Sankt Peterburge surengtą tarptautinę konferenciją (2007 m.), skirtą J. Mačiuliui-Maironiui atminti.
Todėl, džiaugiuosi, kad galėjau pats asmeniškai prisidėti prie Maironio atminimo lentos pašventinimo jo garbės įamžinimui netgi kaimyninės Rusijos šalyje. Toks memorialinės lentos pašventinimas, pirmiausiai rodo, kad ši šalis nėra abejinga kitataučių skleidžiamai kultūrai šiame krašte, bet pagarbiai į tai atsižvelgia. Taip pat tai yra gyvas liudijimas, kad Sankt Peterburge gyvenanti lietuvių bendruomenė yra be galo patriotiška, neabejinga savo tautos atminimo išsaugojimo rytojui. Iš Maironio, iš Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės ir iš viso šito iškilmingo įvykio mes galėtume pasimokyti atsidavimo, didvyriškumo ir meilės savo šaliai. Jei susimąstytume, kas yra atminimo lenta ir, ką reiškia jos pašventinimas, galėtume pajausti, jog tai – gyvas atminties ryšys su tuo asmeniu, kurio atminimui ji skirta. Tai yra tarsi nebylus, bet labai iškalbingas liudijimas ir raginantis kreipimasis į čia susirinkusiuosius, į būsimas kartas ir į turistus, kad susimąstytų apie savo santykį ne tik su tais, kurių atminimui statome paminklus, bet ir su savo artimu, su Tėvyne. Neužmirškime, Lietuvos valstybė buvo statoma, kuriama, vėliau – po daugelio negandų – atkurta ant mūsų protėvių išsaugotų tautiškumo pamatų: gimtos kalbos, istorinės atminties ir tradicinės kultūros. Visa tai yra mūsų Tautos gyvastis ir savastis. Žvelgiant į pasaulio tautų istoriją, nesunku pastebėti, jog tautos išlikimui būtina sąlyga – istorinė atmintis, savos kultūros saugojimas. Visuomenė esti marga, daugialypė savo įvairumu, tačiau yra tam tikras bendras bruožas – tautinė sąmonė, palaikoma istorinės atminties. Atsisukę atgal, pastebime, kad laikas bėga ne dienom, ne metais, bet dešimtmečiais. Keičiasi laikai ir kartos. Pro tiltus užmaršties negrįžta žmonių likimai, laiko nunešti. Tačiau yra tokių, kurių nuopelnus derėtų išsaugoti kaip galima labiau autentiškai.
– Kodėl būtent čia buvo atidengta atminimo lenta Maironiui?
– 1888 m. baigęs Kauno kunigų seminariją J. Mačiulis-Maironis iki 1892 m. tęsė mokslus Sankt Peterburgo imperatoriškoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Tai aukštoji Katalikų Bažnyčios mokykla, veikusi 1831–1918 m. Maironio laikais čia taip pat buvo kunigų seminarija. 1894–1909 m. jis buvo šios Dvasinės akademijos profesorius. Maironis lietuviškai aukodavo šv. Mišias Šv. Kotrynos bažnyčioje ir joje sakydavo pamokslus. Keli jų originalai saugomi muziejuje. Maironis kartu su akademijos auklėtiniais dažnai ateidavo melstis į Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, kuri tebeveikia ir dabar. Būtent joje mūsų vizito metu vyko iškilmės ir aš pašventinau Maironio įamžinimui skirtą atminimo lentą.
– Ką savito turi Rusijos katalikų šventos Mišios?
– Reikia pažymėti tai, kad šiose Mišiose dalyvavo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato darbuotojai, lietuvių bendruomenė „Sankt Peterburgo nacionalinė regioninė lietuvių kultūrinė autonomija“, vadovaujama prof. dr. Gintauto Želvio, svečiai iš Lietuvos. O katalikų šv. Mišios yra tokio paties rito ir apeigų visame pasaulyje. Skiriasi tik kalba.
– Ar konsulato darbuotojai parodė dėmesį Kavarsko, Kurklių, Užunevėžių ir Anykščių piligrimams?
– Po šv. Mišių ir po memorialinės lentos J. Mačiuliui-Maironiui pašventinimo vyko Lietuvos nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklos choro koncertas. Renginio dalyviai galėjo susipažinti su Sankt Peterburgo fotomenininko Arūno Janausko paroda „Maironio 
Peterburgas”. Vyko jaukus ir šiltas pasibuvimas. Manau, kad kiekvienas turėjo galimybę bendrauti vienas su kitu. Išskirtinis konsulato dėmesys kelionės dalyviams buvo jau tai, kad mes turėjome galimybę iškilmingai dalyvauti tokiame unikaliame, istoriniame renginyje Sankt Peterburge. Savaime suprantama, kad pastaruoju metu kelionės į Sankt Peterburgą nėra labai dažnas, lengvas ir paprastas dalykas. Mūsų piligriminė grupė buvo tikrai gausi. Tad galiu tik pasidžiaugti, jog kelionė buvo puikiai organizuota, suderinta ir tikrai ne be generalinio konsulato darbuotojų geranoriškos pagalbos, Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenės tarpininkavimo, bei Rusijos Federacijos ambasados. Esame labai dėkingi Lietuvos Respublikos generaliniam konsului Dainiui Numgaudžiui ir Rusijos Federacijos ambasadai Vilniuje už sklandų bendradarbiavimą!
– Ką Sankt Peterburgui reiškia Maironio vardas?
– Įdomu tai, kad studijuodamas Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje jis, Jonas Mačiulis, parašė eilėraštį „Ne taip senovės tėvai gyveno“ ir pirmąkart pasirašė Maironio slapyvardžiu (1891 m.). Netrukus (1895 m.) pasirodė įžymusis, galima drąsiai sakyti, garsiausias Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“, publikuotas 1905 m. Peterburge. Peterburge kartu su A. Smilga jis įsteigė „Lietuvių laikraštį“, kuris ėjo 1904–1906 m., ir į jį rašė. Mokslų Akademijos bibliotekoje saugomos ir keturios Maironio knygos, viena jų – „Jaunoji Lietuva“ (1907 m.).
Kiekvienas šiame mieste paliktas lietuvybės ženklas skatina vietos žmones domėtis jų prasme ir reikšme. Maironio vardas Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenei svarbus kaip ir kiekvienam lietuviui. Jis žadina patriotizmą, o tai telkia žmones. Sankt Peterburgo lietuviai stengiasi įamžinti kiekvieną Lietuvai nusipelniusį, savo pėdsaką šiame Rusijos mieste palikusį lietuvį. Kartu su Lietuvos konsulatu Sankt Peterburgo lietuvių bendruomenė ruošiasi Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimui. Renginių programoje numatyta rusų ir lietuvių kalbomis išleisti knygą apie šiame mieste studijavusius ir dirbusius Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarus. XIX a. Sankt Peterburge gyveno, dirbo ir mokėsi 11 iš 20 Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų. Nuspręsta surengti parodų, įrengti memorialinę lentą Maironiui. Jos derinimo darbai buvo pradėti prieš aštuonerius metus. Lūkesčiai išsipildė. Atminimo lenta iškilmingai pašventinta ir kabės ant imperatoriškosios Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinės akademijos pastato sienos. Tai trečias Lietuvą menantis viešas atminimo ženklas Sankt Peterburge: 1922 m. buvo atidengta lenta M. K. Čiurlioniui, šiemet Sankt Peterburgo Švč. Jėzaus širdies bažnyčioje pašventinta lenta palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Šios bažnyčios statybos organizatoriumi ir parapijos klebonu jis buvo 1910–1929 m.
– Kokį įspūdį Jums paliko Sankt Peterburgas?
– Greta dvasinės kelionės programos Kavarsko, Kurklių, Užunevėžių ir Anykščių piligrimai susipažino su miestu. Salos, upės, kanalai šį miestą leidžia vadinti šiaurės Venecija ir tiltų muziejumi – pastarųjų mieste net 342, o 21 – pakeliamas. Mus lydėjo gidė prof. hab. dr. Dalia Todošienė. Kartu su ja aplankėme Rusijos etnografijos muziejų, kuriame saugoma daugiau nei 4 000 tapybos darbų, Ermitažą, skaičiuojantį 1 000 kambarių, beveik 2 000 langų ir 2,6 mln. meno kūrinių, kasmet sulaukiantį 3 mln. lankytojų. Petergofas, apjuostas įspūdingais parkais, sodais ir fontanais, Lomonosovo porceliano fabrikas ir muziejus, Karinis jūrų muziejus, Šv. Kotrynos katalikų bazilika ir daug kitų įspūdingų vietų liks mūsų atmintyje po kelionės į Sankt Peterburgą.
– Ar nebadauja šiandienos Sankt Peterburgas?
– Miestui, vienam gražiausių pasaulyje ir labiausiai lankomų turistų, badas, manau, negresia. Visur pavyzdinė tvarka ir švara, rūpestis turistais. Sankt Peterburgas – lyg atskiras pasaulis, kuris svetingai ir šiltai pasitinka visus lankytojus, yra beveik nepralenkiamas meno srityje! Sakoma, jog „tai vienas europietiškiausių Rusijos miestų, nenusileidžiantis nei architektūra, nei kultūra, nei literatūra didžiosioms Europos sostinėms“. Neatsitiktinai Sankt Peterburgas dar kitaip vadinamas Rusijos „langu į Europą“. Patys įsitikinome, jog čia taip gausu įspūdžių. Tiek daug visko, ką norėjosi pamatyti, ir jeigu ne gidės puikiai mums organizuota kelionės programa, net nežinotume, nuo ko pradėti. Netgi apskaičiuota: norint apeiti šimtus Ermitažo kambarių ir bent minutei stabtelint prie kiekvieno eksponato reikėtų kelerių metų. Iš tikrųjų turistų dėmesį patraukia puiki Sankt Peterburgo architektūra – taip gausu išsaugoto grožio, kultūros, meno, mokslo ir muzikos paveldo – tiesiog alsuoja didybe išsidėstę Caro rūmai ir didingi visuomeniniai pastatai.
– Peterburge teko gyventi 1,5 metų ir po ilgokos pertraukos lankytis jame bene 2010-aisiais. Stebino atsiradęs vietos nedėmesingumas svečiams: į muziejus, parodas nerusakalbiams bilietai daug brangesni negu vietiniams, kavinėse – nenoras atiduoti grąžos… Kokį Jūs pažinote peterburgiečio charakterį?
– Nieko panašaus mums neteko patirti. Dėl bilietų, pigesnių rusakalbiams, galime tik pasimokyti iš jų – tautiečiams jų kultūros objektai turi būti pigesni. Mes galėtume tokią praktiką turėti ir Lietuvoje. O dėl kavinių, manau, kad ši praktika egzistuoja visose šalyse, kurios gausiai lankomos turistų. Iš studijų patirties Romoje, galiu pasakyti, kad italai turistams irgi ne visada atiduoda grąžos tiek, kiek priklauso. Kelionės metu mums susidarė įspūdis, kad Sankt Peterburgas vertina sielos šilumą ir nuoširdumą.
– Kokią įžvelgiate lietuvių ir Sankt Peterburgo lietuvių bendravimo vertę?
– Žmonės yra jungtis tarp praeities atminimų ir būsimų kartų galimo bendravimo. Kultūriniai mainai jungia ištisas kartas, tautiečius, vienija žmones. Tokį bendravimą būtina tęsti. Ši išvyka pateikė daug idėjų, kaip išsaugoti tautiškumą, papročius ir tradicijas. Tikiuosi, jog Sankt Peterburgo lietuviai dar nekartą lankysis Kavarske, ir vis daugiau lietuvių turės galimybę pažinti neįtikėtinai gražų Sankt Peterburgą – vieną gražiausių pasaulio miestų, galintį pasigirti viskuo, ko reikia nepamirštamai kelionei: neeiline miesto istorija, prabangia architektūra, išskirtiniais meno darbais ir nuoširdžiu, čia gyvenančios lietuvių bendruomenės ir Sankt Peterburgo gyventojų svetingumu.
– Dėkui Jums už pasakojimą, už tokį didžiulį dėmesį Maironiui ir už toleranciją bendrystei.
Kalbėjosi Rita Briedienė
www.kavarskobaznycia.lt nuotraukos
[gallery_box]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_sankt_peterburgas_1.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_sankt_peterburgas_2.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_sankt_peterburgas_3.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_sankt_peterburgas_4.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_sankt_peterburgas_6.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_sankt_peterburgas_7.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_sankt_peterburgas_8.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2017/12/2017_sankt_peterburgas_9.jpg” descr=”” title=””]
[/gallery_box]