Giedriaus Kujelio nuotrauka
Rokiškio rajono Bajorų kaime gyvenanti Anelė Čirūnaitė, šiemet per visą Lietuvą išgarsėjusi prakartėle ant degtuko, Kalėdoms iškepė imbierinių meduolių Rokiškio dvaro rūmus. Anelė su temainfo.lt skaitytojais pasidalino kūrybinės aistros įspūdžiais.
– Kaip kilo idėja tokiam kepiniui?
– Meduolinio dvaro idėja – visai ne mano: ją pasiūlė muziejininkas Giedrius Kujelis. O man tai – lyg koks nušvitimas – kaip faina! Kaip noriu pabandyti!
Kalėdoms kasmet kepu kokį nors meduolį ir žinau, kad tai padaryti ne visada lengva: kartais sienos nesiklijuoja, tai spalvinimas ima varvėti – gamindama kartais pykstu ir nervinuosi. Bet po Giedriaus pasiūlymo jau tą pačią dieną, per pietų pertrauką, važiavau fotografuoti dvaro, kad atkurčiau jį kuo tiksliau. Dabar dirbu vaikų darželyje auklėtojos padėjėja, tačiau pagal profesiją esu matininkė. Vaikščiodama aplink dvarą mąsčiau: „Turėčiau dabar lazerį, tai aš viską taip tikslai išsimatuočiau, būtų taip paprasta.“ Iš architektų, šiuo metu muziejuje vykdančių projektą, gavau pusrūsio brėžinį. Jis buvo be matmenų, tačiau brėžinio dėka pavyko išlaikyti proporcijas.
– Vadinasi, kepėte pagal projektą?
– Kepiau pagal Beatos Nicholson imbierinių sausainių receptą. Buvo šiek tiek keista, kad kepiniui naudojama soda. Bet viskas gerai, meduoliai gavosi labai skanūs. Pirmiausia išsikepiau keturias ar penkias sienas. Tada jas pastačiau, suklijavau. Nežinojau, kaip bus su stogu, nes jis nėra dvišlaitis: jame yra ir stogelių, ir visokių perėjimų. Stogo ir brėžinio neturėjau: žiūrėjau įvairius youtube vaizdelius, nufilmuotus iš paukščio skrydžio. Žodžiu, paišiau, paišiau, kepiau, kepiau…
Anelės Čirūnaitės nuotraukos
– Bajorų kaimo bendruomenė mėgsta rekordus: pasiekti kepurės su bumbulu, Kalėdų eglutės nertų virvelių rekordai. Kokių parametrų imbierinis Rokiškio dvaras?
– Skaičiavau, kiek užtruksiu: imbierinis Rokiškio dvaras iškeptas per 31 valandą 15 minučių. Ilgiausiai be pertraukos dirbau 12 valandų. Iš pradžių galvojau, kad meduolis nebus labai didelis. Paskui žiūriu – jis nebetelpa ant kočiojimo lentos. Taigi dvaro ilgis – apie 60 cm, plotis – apie 23 cm, priekinio fasado aukščiausia detalė – truputį daugiau nei 20 cm.
Svarsčiau, kaip jį nugabenti į Rokiškio krašto muziejų? Mano sužadėtinis Vytautas išpjovė pagrindą iš medžio drožlių plokštės. Užklojau jį kepimo popieriumi ir ant jo pastačiau savo dvarą.
– Neprireikė nė lašelio „Moment“ klijų?
– Mano dvaras yra visas valgomas. Sienas klijavau glajumi, vadinamu liukra, gaminamu iš kiaušinio baltymo ir cukraus pudros bei trupučiu citrinos rūgštelės. Iš glajaus gaminau ir papuošimus. Langams sutrupinau ir išlydžiau saldainių. Iš pradžių langus gaminau skirtingų spalvų: vieni buvo raudoni, kiti – žali. Nepatiko. Langus kaitinau, iš naujo tirpdžiau, ir visam dvarui sudėjau raudonus.
Anelės Čirūnaitės nuotraukos
– Ar turėjote padėjėjų?
– Džiaugiuosi, jog mano šeima ant manęs nepyko, nors kepdama ir statydama meduolį aš tiesiog pradingau. Kol kepiau dvarą, dukroms – šešiametei Dominyka ir trejų Dorotėjai – net buvo draudžiama užeiti į virtuvę: ant stalo išdėlioti brėžiniai ir meduolio detalės – baisu kažką sumaišyti ar sugadinti. Varydavau nuo kompiuterio, kai man reikėdavo prie jo prisėsti, pasitikslinti konstrukcijas.
Meduolį baigiau gaminti antrą valandą nakties. Nubėgau žadinti mamos (Anelės mama – žinomo lėlių teatro „ČIZ“ režisierė Nijolė Čirūnienė – aut. past.) – taip norėjosi jai parodyti savo kūrinį. Mama man jau buvo sakiusi: „Reikėjo nufotografuoti tavo degančias akis – su kokiu entuziazmu tu man pasakojai apie šią idėją.“ Pažadinta ji nesupyko: kartu apžiūrėjome gaminį ir dar truputį jį pakoregavome.
Anelės Čirūnaitės asmeninio archyvo nuotraukos
– Tie, kas jau spėjo pamatyti nuotraukas, sužavėti imbieriniu dvaru. O kaip pati jį vertini?
– Iššūkis buvo geras, aš tikrai labai patenkinta pačia idėja. Nors, aišku, dabar vis ką nors pamatau: ten truputį negerai, čia daryčiau kitaip… Vienas stogelis visai nepavykęs, nors atrodė, kad jį padaryti bus labai paprasta. Man jau labai norėjosi pabaigti šį projektą (juk yra ir kitų darbų). Be to, labai nekantravau: norėjau kuo greičiau meduolį parodyti muziejininkui Giedriui.
– Kur dabar meduolis-dvaras?
– Klausiau Giedriaus: „O kur mes jį statysim? Gal suvalgysim?” Sakė, bandys konservuoti – kažkaip išlaikyti. Bet aš iš praktikos žinau: iš saldainių padaryti langai pradeda tirpti – neišsilaikys ilgai.
Iš pradžių planavome mano gaminį statyti muziejaus menėje ar kitoje patalpoje, kad žmonės galėtų apžiūrėti. Dabar meduolis – ant Rokiškio muziejaus Kalėdinio pašto namelio palangės.
Giedriaus Kujelio nuotraukos
– Šiemetinės Rokiškio krašto muziejaus prakartėlių parodoje labai išgarsėjote savo nykštukinė prakartėle. Papasakokite ir apie ją.
– Darbe gavau prakartėlių parodos nuostatus ir nusprendžiau: turiu kažką padaryti. Žinojau: iš medžio neišdrošiu, molio lipdiniams neturiu molio degimo krosnies. Norėjosi, kad būtų kažkas paprasta, bet ir originalu. Nusprendžiau pastatyti prakartėlę ant degtuko. Mano miniatiūrinės figūrėlės lipdytos iš modelinio ir keptos orkaitėje. Muziejininkai, pamatę mano darbą, sakė: „Mums tikrai reikia visokių egzempliorių.“
Anelės Čirūnaitės nuotraukos
– Ačiū už sukurtą puikų įspūdį. Gražios Jums ir kūrybingos žiemos!
Kalbėjosi Rita Briedienė
Anelės Čirūnaitės nuotraukos