Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos ketvirtokai, penktokai ir šeštokai ilgai prisimins birželio 1-ąją. Vykdomas skaitymo skatinimo projektas „Šeimyninė kelionė po lietuvišką mitologiją“, iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, jiems suteikė galimybę aplankyti Kaišiadorių rajone, Rumšiškėse, įsikūrusį Lietuvos liaudies buities muziejų. Vaikai keliavo po Šventąją girią ir sužinojo įdomių mitologinių sakmių.
Prie pat įėjimo gavome vėliavą, žemėlapį ir laišką. Laiškas buvo nuo Naminuko Aloyzo . Tai mitologinė būtybė, kitaip dar vadinama kauku. Kaukus puikiai pažinojo mūsų protėviai, kviesdavo juos prie stalo arba vydavo nuo jo šalin. Nejaugi gerokai primirštos šios būtybės niekur nedingo ir toliau glaudžiasi po mūsų namų stogu? Aloyzas vaikus kvietė paragauti pyrago ir naminukiškos arbatos. Tačiau kaip ir kur jį surasti? Garsiai ištarę burtažodį „Pulkun, broliukai, kelutį keliauti!“, patraukėme į Girią susitikti su paslaptinguoju kauku.
Nusileidę Vaiduoklių laiptais, perėjome Laumių tiltą. Pakėlę galvą, išvydome žinios nešėjo Juodojo varno ženklą. Prie Perkūno ąžuolų subolavo šviesus siluetas. Pribėgę arčiau, išsigandome pamatę žilą senutėlę su lazda rankoje. Ji šaukėsi pagalbos. Sakė esanti akla ir paklydusi, ieškanti kelio prie šventųjų akmenų. Senolė pasakojo, kad jai praregėti gali padėti tik stebuklingas vanduo. Vaikai tuoj pat suskubo bėgti prie upelio ir pakeleivei rieškučiose nešti vandenio, tačiau šioji jo atsisakė. Ji kartojo, kad jai gali padėti tik stebuklingas vanduo. Apkabinę senutę, patraukėme ieškoti šventųjų akmenų. Laimei, jie buvo netoliese. Viename akmenyje žiojėjo gili įduba, o joje – šiek tiek vandens. Privedėme senutę prie akmens, o ši, suvilgiusi akis vandeniu, sudejavo: „Kokia ryški šviesa!“ Apsidžiaugėme, kad mūsų pakeleivė praregėjo. Atsidėkodama senelė patarė kiekvienam apsiprausti stebuklingu vandeniu, nes tada pamatysi visokiausių dalykų, kurių paprasti žmonės nemato. Nieko nelaukę, šokome praustis šiuo nepaprastu vandenėliu. Senutė patarė ieškoti Juodojo varno ženklo ir eiti tuo keliu, kurį jis parodys. Padėkoję ir atsisveikinę, leidomės į kelią. Nužygiavę pakalne ir bekildami į kalnelį miško takeliu, sutikome Raganą. Keista, bet ji prašneko žemaitiškai. Linksmai nusikvatojusi paliepė mums eiti „nežinia kur ir atnešti nežinia ką“. Suglumome: kur eiti, ką atnešti… Šmaikštuolė vėl nusikvatojo ir paliepė stotis į didelį ratą ir kartoti burtažodį: „Čium čia, čium čia čia! Juodo varno juodas sparnas!“ Sukomės rateliu ir kartojome užburtąjį žodį, kol Ragana parodė, kur mums eiti ir atnešti „nežinia ką“. Keista, bet jokio takelio toje pusėje nebuvo. Pasileidę pulkeliu į mišką, netrukus vaikai džiaugsmingai sušuko: „Radom!“ Iš medžio iškėlę maišelį, jame suradome dėžutę, o joje – Naminuko Aloyzo laiškelį! Jis rašė, kad mums „ reikia užsidirbti duonos“. Nurodyta, kur ir kaip keliauti toliau.
Klausydami Naminuko nurodymų, pasukome į miestelį. Akmenimis grįstoje aikštėje iš tolo sveikino gaisrininko Florijono skulptūra. Aplink aikštę spietėsi visokiausios senovinės krautuvės ir 
krautuvėlės. Sustoję prie vieno namo sušukome burtažodį „Duok duonos!“ Tačiau niekas durų neatidarė. Prie kito namo – irgi tas pats. Pagaliau kažkuris iš mūsiškių surado „Pradžios mokyklą“. Čia paprašę duonos išgirdome: „Bėkit per devynis kluonus, rasit bobą maliavotą, gausit duonos pikliavotos!“ Tai pasakiusi moteris padavė į rankšluostį įvyniotą kvapnios duonos kepalėlį bei patarė ieškoti stebuklingo šaltinio, nes vieną duoną valgyti sprangu. Parodžiusi kelią, moteris palinkėjo sėkmės. Beskubėdami miško takeliu, tolumoje išvydome jauną merginą, kuri grojo kanklėmis ir dainavo. Šalia kūrenosi lauželis. Sustojome pasiklausyti gražiosios dainininkės. Baigusi dainuoti, ši prašneko. Pasisakė esanti Vaidilutė ir sauganti amžinąją ugnį. Jau seniai čia sėdinti ir dainuojanti, bet niekas iki šiolei dar nėra jos pamatęs. Paklausė, kaip mums pavyko ją surasti. Vaikai papasakojo apie kelyje sutiktą aklą senutę, kuri patarusi visiems apsiprausti stebuklingu vandeniu. „Tai bus deivė Gabija, – nusišypsojo jaunoji dainininkė. – Ši deivė dažnai pasiverčia elgeta. Taip ji tikrina žmonių gerumą.“
Vaidilutė pasekė sakmę, kaip iš Pragaro į Žemę buvo atgabenta ugnis. Iš pradžių Perkūnas pasiuntęs gandrą, tačiau šis grįžo tik su juodais dryžiais šonuose. Tada siuntęs varną. Šis sugrįžo visas juodas, tačiau ugnies neparnešė. Tada išsiuntęs vikriąją kregždutę. Ji, nors ir sužeista krūtinėle, nors ir su iškirpta uodegėle, bet ugnį parnešė. Vaidilutė dar pasakojo, kaip reikia ugnį paklot ir užklot. Jeigu jos nepakloji ir neužkloji, tada ji supyksta ir išeina. O išėjusi ugnis, žinoma, sukelia gaisrą. Mes pasisakėme beturintys duonos, bet ieškantys vandens. Tada jaunoji mergina pasiėmė didelį medinį samtį ir parodė dangtį, kurį atidarius galima prieiti prie stebuklingojo šaltinio. Atsilaužę duonytės, turėjome garsiai ištarti savo palinkėjimą draugams ir užgerti nepaprastu vandeniu. Šitaip mūsų linkėjimai būtinai išsipildys. Tada jaunoji draugė papasakojo apie Miškinį. Kiekvienas turėjome susirasti ir apkabinti po medį ir bandyti su juo pasišnekėti. Pajutome, kaip pakilo vėjas. Tai ir esąs Miškinis. Jis pabunda, kai pradeda šnekėti su medžiais. Paklausėme Vaidilutės, kaip surasti kelią pas Naminuką. Ji patarė nunešti jam dovanų – valgomų augalų. Apsidairę greitai suradome kiškio kopūstų, dilgėlių, jaunų eglaičių ūglių, liepų lapų. Vaidilutė palydėjo ir, parodžiusi kelią, pasiliko saugoti ugnies.
Žygiavome dulkėtu keliu, į akis skaisčiai švietė saulė. Staiga pamatėme atskubantį keistą žmogelį su didelėmis ausimis. Linksmai pasisveikinęs naujas pažįstamas pasisakė besantis Naminukas Aloyzas. Pagaliau suradome! Jis buvo labai mielas ir linksmas. Papasakojęs apie kaukų-naminukų gerus darbus žmonėms, pasisiūlė pamokyti žaidimų. Linksmai žaidėme Naminuko žaidimus „A-ūū-ū! Kur tu?“, „Bimbals“, „Labas! Kaip gyveni?“ Tada linksmasis nykštukas pakvietė į savo trobelę. Pro žalią rūtų darželį suėjome į kvapnią kamarą. Ant stalo puikavosi meduolis, gardžiai kvepėjo mėtų arbata. Nurijome seilę, nes šeimininkas pirmiausia liepė suvalgyti atsineštąsias dovanas – dilgėles. Pasirodo, jos labai skanios, tik reikia žinoti, kaip su jomis elgtis.
Besiklausydami Aloyzo pasakojimų apie tai, kaip prisijaukinti aitvarus, kaip šie tarnauja žmogui, sušveitėme visas vaišes. Tik spėjome nusifotografuoti, ir į kiemą įūžė mašina. Iš jos išlipo mūsų ekskursijos po Liaudies buities muziejų gidė.
Sekė dar viena ilga, bet labai įdomi kelionė po lietuviškos buities muziejų, pažintis su keturių Lietuvos etnografinių regionų – Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos – senovinių kaimų trobesiais ir namų apyvokos daiktais. Ir ne tik! Dar sužinojome daug pikantiškų dalykų apie laumes. Pamatėme jaują, kur jos būriuojasi, žmones vilioja. Sužinojome, kaip suprasti, ar tarp būrio žmonių nesisukioja velniūkštis, kaip prisimatuoti piemens botagą, kaip pūsti kerdžiaus ragą ir dar daugybę visokiausių įdomių dalykėlių!
Kartu su vaikais keliavusi Danutė Miknevičienė,
Alizavos pagrindinės mokyklos bibliotekininkė
[gallery_box]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_1.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_2.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_3.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_4.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_5.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_6.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_7.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_8.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_9.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_10.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_11.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_12.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_13.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_15.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_16.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_17.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_18.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_19.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_20.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_21.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_22.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_23.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_24.jpg” descr=”” title=””]
[gallery_image path=”https://temainfo.lt/wp-content/uploads/2016/06/2016_rumsiskes_alizava_25.jpg” descr=”” title=””]
[/gallery_box]