Alizavos pagrindinė mokykla maloniai stebina susitikimais su žymiais šalies žmonėmis: per pastarąjį pusmetį čia viešėjo TV laidų vedėjos Nomeda Marčėnaitė, Beata Nikolson, korespondentė Eglė Leonovienė, aktorė ir rašytoja Doloresa Kazragytė, satyrikas, vertėjas Jurgis Gimberis… Net norėtųsi, kad apie tokius susitikimus būtų skelbiama plačiau: juk svečių-žiūrovų Alizavos mokiniai iš savo mokyklos salės nevarytų? Tiesa, ji būna sausakimša.
Ir vėl staigmena: alizaviečius moksleivius aplankė publicistė, rašytoja, vaikų literatūros tyrinėtoja Gintarė Adomaitytė. Ji sakė net Vilnių siekia gandas apie labai įdomią Alizavos mokyklą.
Gimusi Kaune, 1980 m. baigusi Vilniaus universitetą, žurnalistinę karjerą G.Adomaitytė pradėjo Prienų rajono laikraštyje „Gyvenimas“ (tuometinis „Naujas gyvenimas“). Vyresniosios kartos žmonės ją gerai prisimena kaip talentingą „Lietuvos ryto“, „Šiaurės Atėnų“ žurnalistę. O paskui ji paliko žurnalistiką…
– Suvokiau ir dabar žinau, kiek daug šioje profesijoje romantikos, prasmės ir kilnumo. Tačiau atsistojo sumaišties laikais ant geltonų bulvarinių bėgių, tai niekaip nebegali nulipti. Tapo slogu, dusau, negalėjau pakęsti bulvarinės žurnalistikos, apkalbų, melo ir netiesos. Ir man užteko ryžto uždaryti redakcijos duris – tapau rašytoja, – pasakojo viešnia.
G.Adomaitytė yra parašiusi 17 knygų vaikams ir suaugusiesiems; šūsnį recenzijų, padedančių orientuotis literatūros pasaulyje; scenarijų televizijos ir vaidybiniams filmams. Ji – Lietuvos rašytojų sąjungos, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos narė.
2004 m. G.Adomaitytei buvo įteikta Lietuvos rašytojų ir Lietuvos žurnalistų sąjungų įsteigta Juozo Tumo-Vaižganto premija už knygą „Kelio dulkė, baltos rožės“ apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį; 2007 m. ji įvertinta Kultūros ministerijos premija už nuopelnus skaitymui.
Alizavos mokyklos biblioteka teturi dvi G.Adomaitytės knygas: „Paklydusią pasaką“ gavo „Metų knygos“ rinkimų akcijos metu, o „Vėjų miesto pasakas“ – Knygnešio dienos proga. Pirmąją knygą vyresniųjų klasių alizaviečiai moksleiviai buvo išrinkę metų knyga, o antrąją mokyklos laikraščio „Šratinukas“ kolektyvas skaitė Lietuvos vaikų radijui. Nebeliko kitos išeities, kaip tik kviesti pačią rašytoją mokyklon. Popietė su rašytoja prasidėjo kupiškėniškomis dainomis ir Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ skaitymais.
Gal tikrai, anot Vytauto V.Landsbergio, žmogus dalinasi savo sąžine, džiaugsmu, kūrybiškumu, patirtimi. Daugelį šių dalykų rašytoja G.Adomaitytė gavo iš savo šeimos. Rašytojos krauju teka knygnešystė: jos prosenelis Augustinas Baranauskas drąsiai ėmėsi lietuviškų knygų ir laikraščių platinimo; raišas Liepojos vargonininkas pats knygų nešti negalėjo, tačiau buvo puikus šios veiklos organizatorius. O jau kaip sako pati rašytoja, jos namuose visada buvo, yra ir bus knygų.
– Turiu vieną keistenybę – aš niekada nemeluoju, – prisipažinimu savo susitikimą su alizaviečiais pradėjo rašytoja. – Labai lengva ir gera taip gyventi – nėra naštos. Jeigu meluočiau, sakyčiau – pulkit skaityti Donelaitį! Tačiau aš – nemeluojanti, todėl jums sakau: tai labai nelengvas skaitymas. Šeštoje klasėje Donelaitį man sunku buvo skaityti, bus sunku ir jums. Ir nereikia manyti, jog esame blogi dėl to, kad jo nesuprantame. Pamenu, kaip mus mokytoja įvedė į
„Metų“ pasaulį, – ji mus prajuokino. Donelaitis nevartojo žodžio „niekas“. Pasakymas „į nieką pavirto“ yra pakeistas iš donelaitiškojo „į š… pavirto“. Ar galėjo taip rašyti toks didis žmogus? Mes kikenome, mums palengvėjo – viskas yra žemiška ir žmogiška. O paskui – 9-10 klasėse – aš mokiausi specialioje mokykloje, kur buvo labai daug lietuvių kalbos ir literatūros bei lotynų kalbos. Pastarąją mes kalėme taip, kad šalia jos Donelaitis labai palengvėjo. Tačiau gerai jį pažinti reikia studijų. Kartą aš patekau į Paveikslų galeriją, kur filmavosi Lietuvos kamerinis orkestras. Šiam reikėjo publikos. Ruošiausi egzaminui, skaičiau apie Donelaitį. Čia praleidau beveik visą dieną: filmuoja, vaidinu publiką; repetuoja, skaitau Albino Jovaišos „Senąją Lietuvos literatūrą“. Muzika, kurią girdėjau, man labai padėjo priartėti prie Donelaičio. Ir tik paskui – gerokai vėliau – supratau, kodėl. Kamerinis orkestras grojo Antonijų Vivaldi. Jis buvo Donelaičio amžininkas, irgi kunigas, gyvenęs Italijoje. Kur – Venecija, kur – Tolminkiemis! Tačiau juos jungė tas pats laikas. Ir tai labai svarbu. „Metų laikai“ – muzikoje ir mano skaitomi būriški laikai man tapo labai sėkmingu sutapimu! Ir dabar drąsiai sakau: į poeziją galima ateiti per muziką, į muziką – per šokį… Meno rūšys susipina, ir mes jose susitinkame, – kalbėjo vaikams rašytoja.
Pasak G.Adomaitytės, Donelaitis ir Vivaldis – paguoda visiems nepripažintiesiems: pirmojo raštai skaitytoją pasiekė jau po mirties, atrojo muzika iš žmonijos atminties buvo išsitrynusi apie 300 metų.
– Ar jūs laiminga? – moksleivių susitikimas su G.Adomaityte ėmė panašėti į interviu.
– Nedaug kas gyvena taip, kaip aš. Laimingas mano gyvenimas. Mano vyras Marijus dirba Ignalinos rajono Vidiškių gimnazijos šokių mokytoju. Į darbą jam – 5 km mišku. Rudenį jis man visada parneša grybų. Mūsų gyvenimo svajonė ir buvo gyventi gamtoje. Mes tai turime. Svarbu pasirinkti tai, ko tau iš tiesų reikia: nebūti vartotoju, netapti reklamos vergu.
Supratau gyvenime dar vieną dalyką – būtina teisingai įvertinti. Kartą parašiau scenarijų apie grafienę, kuri labai norėjo į Veneciją. Apleistame dvarelyje lieka žąsigonė – nelabai laiminga, nelabai protinga; žąsis – jos geriausia draugė. Po daugelio metų skaitau recenziją: scenarijaus žąsis vadinama gulbe ir aiškinama, kaip tai banalu. Nebegalėjau ginčytis su recenzente, nes jos rašinį aptikau per vėlai. Tačiau supratau labai svarbų dalyką – ką bevertintum, prieš tai būtina gerai įsitikinti; negali rašyti tol, kol neskiri gulbės nuo žąsies.
– Ar Jūs pati lankėtės Venecijoje?
– Nebuvau. Bet jau gegužę turėčiau ją aplankyti. Gal dėl to šiandien net kelis kartus užsiminiau apie Veneciją.
– Kas Jūsų autoritetas?
– Johanesas Bramsas. Jis kūrė simfonijas. Norėčiau rašyti taip, kaip jis: labai žmoniškai, labai suprantamai. Kai jo klausausi, rodos, jis kalbasi su manimi.
Gyvenime labai svarbūs man buvo ir mano tėvai. Aš galėjau kliautis jais abiem, buvau suprasta ir mylima. Ir dar labai svarbus žmogus man yra mano vyras Marijus. Man pasisekė.
– Kokią dabar rašote knygą?
– Rašau „Upeivius“. Tai šiek tiek mistiška knyga. Veiksmas vyksta prie Neries, Žirmūnuose, kur aš gyvenu, ir Anykščiuose. Tiesa, ji jau parašyta. Iki rugsėjo knygą dar skaitinėsiu, šlifuosiu. Ji – suaugusiesiems.
– Kas Jus sieja su Anykščiais?
– Niekada Anykščiuose neturėjau giminių, bet man šiame mieste labai gera. Kas ten per šventovė, kas ten per miškai, oras?! Kodėl ten tiek daug rašytojų? Dabar – irgi. Valdas Papievis iš Anykščių kilęs, Jurga Žąsinaitė, Rimantas Vanagas… Aš nežinau, tai – kažkokia mistika, stebuklas. Ten reikia būti, kvėpuoti tuo oru. Ir dar: Anykščiuose labai stipriai pulsuoja kultūrinis gyvenimas. Ignalinoje aš pasigendu spektaklių, koncertų, o Anykščiai jais labai džiugina.
– Koks Jūsų moto?
– Gyvenimas tik prasideda. Aš tikrai gyvenu jausmu, kad rytoj ar poryt įvyks kažkas netikėto, nepaprasto.
– Kokia yra sėkmės formulė?
– Šito nežinau. Tačiau man labai svarbu principas – būti savimi. Man buvo 25-eri, kai mama pasakė: „Tu prarandi save.“ Pagalvojau: prarasti save – labai ne kas.
– Kokios buvo Jūsų mėgstamiausios pamokos?
– Tokios buvo dvi: lietuvių kalba ir literatūra bei kūno kultūra. Nebuvau silpna: galėjau ir toli, ir greitai nubėgi. Turėjau daug medalių. Buvau irkluotoja, patekau į profesionalų sportą. Tai tęsėsi iki studijų.
Iki šiol sapnuose diskutuoju su matematikos mokytoja. Ir tikrai labai keista: Pranas Mašiotas, matematikos mokytojas, savo mokinius skatindavo rašyti. Neįmanomas dalykas, kad mus, literatūrinę klasę, matematikos mokytoja būtų to skatinusi…
– Kuriam laikraščiui labiausiai patiko rašyti?
– Man ir dabar patinka rašyti savaitraščiui „Šiaurės Atėnai“. Man ten visada buvo labai gera, nuo pat pradžių. Kūrėm jį keletas žmonių, dirbo Saulius Šaltenis, Arvydas Juozaitis… Etatinių darbuotojų beveik neliko, tačiau esame draugai, bičiuliai, rašantys šiam laikraščiui. Jis man visada bus labai labai prie širdies.
– Kokia Jūsų knyga Jums pačiai patinka labiausiai?
– „Laumžirgių namai“. Vis prisimenu patį rašymo laiką: buvo vasara, aš – jau apsisprendusi tapti rašytoja. Sieloje buvo ramu, jaučiausi puikiai.
– Kaip ateina įkvėpimas?
– Įkvėpimas ateina iš natūros, kultūros, iš širdingų pokalbių. Rašau tiktai naktį. Esu kiemsargių draugė: kai šie pradeda darbą, aš baigiu savąjį.
– Ar pakankamas rašytojų dėmesys vaikų literatūrai?
– Turime puikių klasikų – Violetą Palčinskaitę, Vytautę Žilinskaitę, Kazį Sają… Kaip puikiai į Vaikų literatūrą atėjo Nomeda Marčėnaitė. Neseniai vyko Nacionalinis vaikų literatūros konkursas, kurį rengia fondas „Švieskime vaikus“. Jo įkūrėjai – kultūros mecenatas Ramūnas Karbauskis ir dainų autorius bei atlikėjas Andrius Mamontovas. Šio konkurso komisijoje dirbau ir aš. Tie, kurie laimėjo pirmąsias vietas, man patiko be galo, be galo, be galo… Konkursas padėjo atrasti naujų vardų, o tai irgi nepaprastai džiugina.
– Ką šiuo metu skaitote?
– Mėgstu skaityti prisiminimų knygas. Paskutinė perskaityta – Liūnės Janušytės „Korektūros klaida“. Gyveno ji Paryžiuje, visai netoli tos vietos, kur ir režisierius Juozas Miltinis. Labai patiko Dinos Rubinos – pasaulio žmogaus – „Petruškos sindromas“. Tai romanas apie lėles ir lėlininkus, žmogaus ir lėlės konfliktą.
– Už kurią „Metų knygą“ balsavote šiemet?
– Nebalsavau. Labai norėjau, kad į penketuką patektų Neringos Vaitkutės „Vaivorykštės arkos“. Nepateko tos knygos, už kurias aš būčiau balsavusi.
– Kur Jums labiausia patinka būti?
– Pasaulis yra sukūręs tokį platų paveikslų, muzikos ir literatūros lobyną, kad tame pasaulyje ir norisi būti, – atsakinėjo vaikams rašytoja atvirai ir nuoširdžiai.
O paskui pakvipo vasara, mėlynėmis, avietėmis, čiobreliais. Mokiniai sklaidė naujausią rašytojos knygą – Edukologijos leidyklos dažais kvepiantį „Čiobrelių dvarą“; grožėjosi žaismingomis iliustracijomis ir eilutėje laukė, kol autorė įrašys palaiminimą skaityti.
Dabar jau mokykla turi tris rašytojos G.Adomaitytės knygas.
Danutė Miknevičienė
Rita Briedienė