Aleksandravėlė – bene gražiausias Rokiškio krašto kampelis. Jo apylinkėse išsibarstę 17 ežerų ežerėlių. Abipus dulkėto kelio, vedančio į kaimą, – kalvoti peizažai, apibarstyti pušynais, o akys vis ieško beržų: ką tas kraštas turėjo tokio ypatingo, kad būtent čia gimė ir užaugo poetinė Pauliaus Širvio siela?
Žiūri į nuotraukas, pakabintas ant Aleksandravėlės bendruomenės namų sienos, ir negali atsistebėti tikrumu: sėdi Paulius ant tvoros, dvi mergas per pečius apkabinęs, ir šypsosi. Ta šypsena tokia pažįstama… Gal senutės, kurios kitose nuotraukose Aleksandravėlės mokinukams pasakoja apie poetą, ir buvo anos gražios kaimo panos? Ekspedicijos metu surinktais pasakojimais apie P.Širvį ir padarytomis nuotraukomis Aleksandravėlės jaunimas jau galės didžiuotis visada. Tada ir šiandien – toks stiprus déjà vu: tu tikrai jau eisi čia buvęs…
Tai įspūdžiai iš rugpjūčio 24 d. Aleksandravėlės kaimo kraštiečių susitikimo: sakytum pačiam pasaulio pakrašty žmonės švenčia, rungtyniauja, šoka, juokiasi… Čia labai nuošalu – pats pasienis.
Vienu metu kažkas buvo užlūžę žmonių sieloj… Bet tai buvo seniau – gal prieš dešimtmetį, iki susikuriant Aleksandravėlės bendruomenei. Kai jai ėmė vadovauti Dovilė Pučinskienė, kaimas tapo neįtikėtinu traukos centru: Pauliaus Širvio poezija čia vėl tapo tokia pat gyva, kaip praėjusio šimtmečio aštuntąjį dešimtmetį, kuomet Paulių dainavo ir vyrai, ir moterys kaimynų ir giminių susiėjimuose, Aukštaitijoje ir Žemaitijoje… Pasiklausyti jo eilių čia jau du kartus iš aplinkinių vietovių, net rajonų, važiavo žmonės. Šiemet jie rinkosi rugpjūčio 18 d.
Bene svarbiausia tai, kad čia, Aleksandravėlėje, jie gali jas skaityti patys. Ir nė kiek nekeista, kad žmonėms labai to reikia: šį tą dar jiems leista stebėti iš pašalės, o čia poeto žodžiais tu gali išsakyti savo paties jausmą.
Va, čia, ant XVII a. dvaro pamatų, susirenka žmonės pabūti. Čia pat 1865 m. buvo įkurta pradinė mokykla, o gerokai vėliau joje mokėsi P. Širvys. Mokyklos neliko visai neseniai. Mažėja Aleksandravėlėje žmonių, tačiau bendruomenės pulsą dar jauti labai stiprų: šventėmis ir talkomis, istoriniu paveldu ir nūdienos projektais saugomas kaimo gyvenimas.
Aleksandravėlei užteko energijos ir pinigų atstatyti medinę P.Širvio stelą. Bene prieš 30 metų ją sukūrė šviesios atminties vienas žymiausių medžio drožėjų vilnietis Ipolitas Užkurnis. Kaip žmonės ją besaugojo – net atsiprašydami gandrų juos vaikė, paminklo viršūnėje neleido sukti lizdo, – tačiau stela trešo, sviro, kol ėmė kelti grėsmę žmonių saugumui. Meistras iš Panemunėlio Vidmantas Zakarka ją restauravo. Ir štai: gera pabūti skvere, pajusti vidinį virptelėjimą nuo minties, jog kažkada čia būta ir P. Širvio.
Susirinkę kraštiečiai pagerbė poetinės stelos pastatymo į savo vietą įvykį. Pasidžiaugė ir projekto „Aleksandravėlė keičiasi“ pabaiga. Yra kuo džiaugtis: sutvarkytas P.Širvio skveras, išvalytas kaimo tvenkinys. Šis gerokai buvo užėjęs mauru.
– Atrodė kaip pieva. Pernai, turbūt, suklydusios, ant tos „pievos“ nutūpė dvi gervės. Niekas negalėjo jų pasiekti: žmonės nuo kranto žiūrėjo tylūs, kaip grimsta paukščiai į tą žalią maurą… – „TEmai“ pasakojo bendruomenės pirmininkė D.Pučinskienė.
O štai kraštiečių susiėjimo proga, aleksandraviečiai tvenkinyje jau rengė žvejų varžybas. Net 12 žvejų stojo pakrantėn. Valandą meškerioję, jie pagavo 8 kg 820 g žuvies. Viskas gerai: tvenkinys vis dar gyvas.
Didžiausią – 200 g – žuvį pagavo Edgaras Rimas, 120 g – Orestas Streikus, 80 g – Deividas Zoluba. Daugiausia primeškeriojo Romualdas Araminas, pagavęs 1 kg 680 g žuvų, Sigita Streikuvienė – 1 kg 400 g bei Arūnas Pitrėnas – 980 g.
Savo projektą Aleksandravėlė teikė pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Tiesioginės paramos departamento priemonę „Parama vietos bendruomenėms ir vietos veiklos grupėms“.
O vakarop prie bendruomenės namų, kupolingų medžių paunksmėje, šoko žmonės, dainavo, vaišinosi vištienos troškiniu. Bendruomenės pirmininkė D.Pučinskienė kaimą gerokai išjudino šokių pamokomis: trepsėjo Aleksandravėlė „Oira Oira“ ir „Minijoną“…
Penktus metus iš eilės renkamasi į kraštiečių šventes-susitikimus. Gal ir ne visi Aleksandravėlės žmonės tokie draugiški, kaip svečiui gali pasirodyti, gal ir susipyksta jie kartais. Bet kaip sakė bendruomenės pirmininkė, kuo daugiau tręšia, tuo geriau augi…
Rita Aukščionytė
Emilijos Briedytės nuotr.
