Tik sovietmečiu matėme jo nykimą
Adomynės dvare visais laikais – nuo pat pirmų jo šeimininkų – buvo kuriamas ir puoselėjamas grožis. Tik sovietmečiu matėme jo nykimą. Atkūrus nepriklausomybę dvaras buvo restauruotas, tvarkomas parkas, išvalytas tvenkinys. Gražiai sutvarkytame kraštovaizdyje trūko funkcionalių medžio ir metalo skulptūrų, kurios labai reikalingos ne tik Adomynės gyventojams, bet ir dažnai ją lankantiems turistams. Norėdami toliau tvarkyti dvaro kraštovaizdį krašto muziejininkai surengė plenerą.
Kaip temainfo.lt pasakoja Adomynės bendruomenės pirmininkė Virginija Pakalniškienė, pleneras susietas su šiame krašte gyvenusių žinomų liaudies meistrų Jono Dagio ir Petro Buzo gyvenimu ir kūryba.
Jo meniškai sielai buvo ankšta
P. Buzas gimė Kupiškio rajono Juodžiūnų kaime. Jo meniškai sielai gimtajame kaime buvo ankšta. Tėvas, matydamas, kad sūnus prie žemės nelinksta, prieš mirtį pareiškė savo valią: „Nors Petras ir yra vyriausias sūnus, jam namų nepaliksiu, nes notūras ne artojo.” Petrui tai buvusi tikra laimė. Broliai jam surentė pirkelę ir kalvę – Petras buvo linkęs ir į kalvystę.
Šimonių apylinkių kapinėse – nemažai P. Buzo kaltų saulučių. Žmonės kalbėjo, kad saulutes Petras kaldavęs pasižiūrėjęs į žmonos austus raštus, mat ją labai mylėjęs, o ši buvusi naginga audėja. Jo saulutės išsiskiria gyvumu, dinamiškumu. Jos lengvos, grakštus darbų ažūras.
Pradėjo nuo „besmegenių”
J. Dagys buvo talentingas žmogus, žinojęs ne vieno amato paslaptis. Kilęs jis iš Punkiškių kaimo. Skulptoryste užsiėmė nuo piemenavimo laikų. Pradėjęs nuo „besmegenių” drožimo, kuriais bernai erzindavo mergas, vėliau ėmėsi skaptuoti ir „šventuosius”. Jis ne tik drožė skulptūras iš medžio, bet užsiėmė ir metalo darbais – kalė apkaustus skrynioms, smaigalius antkapiniams paminklams. J. Dagys yra laikomas P. Buzo mokiniu. Gal taip ir buvo, bet lygindami jų darbus matome, kad mokinys savo mokytojo nekartojo, o atrado savo stilių. Pavyzdžiui, kryžmai jis naudojo daug plonesnį geležį, o ir ornamentas jo – grynai augalinis: iš centro į keturias puses skleidžiasi grakšti, darniai išlenkta šakelė su mažais lapeliais.
Pleneras truko keturias dienas
Liepos 29–rugpjūčio 2 dienomis liaudies menininkai Adomynėje kalbino medį, geležį ir akmenį, demonstravo adomyniečiams ir svečiams savo darbo subtilumus, kol su savanorių pagalba iškilo koplytstulpis, suoliukai pasipuošė vietinių legendų simbolika, dvaro parke jaukiai įsikūrė mažosios skulptūrėlės, o gyvenvietės centrą papuošė paminklinis akmuo, įamžinantis 2019-uosius Adomynėje – Panevėžio apskrities mažojoje kultūros sostinėje.
Drožėjas Edvardas Bielokopitovas
Medžio drožėjas E. Bielokopitovas atvyko net iš Radviliškio rajono Baisogalos miestelio. Jis ėmėsi sunkiausios užduoties – plenero dienomis sukurti koplytstulpį, skirtą seniesiems Adomynės krašto meistrams.
Koplytstulpyje dominuoja tik trys elementai: žalčiai, saulė ir perlai. Nuo pagonybės laikų žalčiai yra laimės ir sėkmės simbolis. Jų Adomynėje pastaruoju metu ypač daug! Iš senovinės verpstės menininkas paėmė saulutės motyvą, kuris ir simbolizuoja šviesą bei šilumą. O senuosius menininkus E. Bielokopitovas pavaizdavo kaip perlus – juk jie tokie ir buvo Lietuvos istorijoje.
Kalvis Gintautas Vaitonis
Kupiškėnas kalvis G. Vaitonis, sekdamas P. Buzo kūrybos motyvais, koplytstulpiui papuošti nukaldino nuostabią saulutę.
J. Dagio kaltų kryžių motyvais G. Vaitonis papuošė ir akmentašio Vytauto Jasinsko Adomynei sukurtą akmeninį paminklinį akmenį.
Tautodailininkas Vidmantas Zakarka
Tautodailininkas V. Zakarka iš Rokiškio rajono Panemunėlio miestelio savo kurtame suole įamžino Adomynės dvaro lobį – jis tikrai buvo rastas prie dvaro pamatų 2004 m. – dabar kiekvienas prisėdęs galės prie jo prisiliesti! Menininkas darbavosi taip spėriai, kad per vieną dieną jo rankose gimė dar ir linksmuolis baravykas, šelmiškai rodantis liežuvį jo ieškantiesiems, ir didžiulis nunešiotas senoviškas batas, skirtas gėlių vazonui įstatyti.
Medžio meistras Gintaras Varnas
Tikrą Adomynės istorijos puslapį įamžinti pasirinko kitas rokiškėnas G. Varnas. Jį sužavėjo dvarininkaitės Malvinos Žurauskytės ir kunigo Liudviko Jucevičiaus meilės istorija. Jis sukūrė turbūt kol kas vienintelį paminklą jų meilei: suoliukas su įsimylėjusių jaunuolių veidais ir abiejų rankomis švelniai saugoma širdimi žavi elegancija ir skleidžia gerus jausmus. Bažnyčia ir dvaras, kanonai ir polėkis – juos skyrė ir sujungė, kaip ir dabar suoliukas jungia šiuos du kultūros paveldo objektus. Čia galės sėdėti romantiškai nusiteikę žmonės, fotografuotis jaunavedžių poros. Meno kūrinys pastatytas dvaro kieme. O kitoje tvenkinio pusėje, prie pat vandens, šelmiškai įsitaisė didžiulis žaltys.
Meistras iš Miežiškių Eduardas Titas
Meistras iš Panevėžio rajono Miežiškių miestelio E. Titas ėmėsi medyje pavaizduoti Adomynės dvaro parko dvasią – didžiulį trijų metrų ilgio suolą, pastatytą netoli tvenkinio, didžiulių parko medžių pavėsyje. Savo kūrinį liaudies menininkas papuošė ąžuolų motyvais su išraiškingu veidu. Šalia jo parkelyje įsitaisė ir E. Tito išdrožtas didingas miško paukštis – išmintį simbolizuojanti didžiulė pelėda.
Vabalninkietis Vidas Jatulevičius
Paukščių šeimyną dvaro šlaite įkurdino meistras iš Biržų rajono Vabalninko miestelio V. Jatulevičius. Tėtis ir mama – du didesni suoliukai – ir trečiasis, mažesnis, skirtas vaikams. Jie saugiai įsitaisė ir neišskris, kaip išskrenda paukščiai kiekvieną rudenį, arba užaugę vaikai palieka tėvų sodybas… Trūks tik staliuko, bet tai – užduotis kitiems plenerams.
Akmentašys Vytautas Jasinskas
Akmentašys Vytautas Jasinskas iš Kupiškio į Adomynę atvežė didžiulį akmenį įamžinti Kupiškio kraštą reprezentuojančiai Adomynei – 2019-ųjų Panevėžio apskrities mažajai kultūros sostinei. Solidumo darbui suteikia jį puošianti Gintauto Vaitonio saulutė Jono Dagio kaltų kryžių motyvais.
Padėka – „pagrabinės“ bandelės
Darbus vainikavo plenero užbaigimo renginys, į kurį buvo pakviesti rajono vadovai, Lietuvos Tautodailininkų sąjungos atstovai, projekto partneriai.
Visiems menininkams įteikti Kupiškio rajono savivaldybės padėkos raštai, rėmėjų dovanos. Bendruomenė, atsidėkodama plenero dalyviams už šiltą bendravimą, už meno skulptūromis papuoštą dvaro kraštovaizdį, dovanojo jiems sertifikuoto tautinio kulinarinio paveldo produkto – Adomynės „pagrabinių“ bandelių edukacinę programą.
Parengė temainfo.lt
Adomynės bendruomenės nuotraukos