Sukurti kažką gražaus kartais tiek mažai tereikia: žirklių ir popierius, o visa kita – vaizduotė. Paprasti dalykai būna patys mieliausi.
Kadangi karpiniai buvo naudojami puošybai, žmonės karpydavo tai, kas jiems atrodydavo gražu, svarbu, įdomu. Karpinių tematika atskleisdavo subtilų tautos skonį. Lietuvių karpiniuose gausu baltų meno bruožų, tradicinių tautiškų ornamentų, gyvenimą atspindinčių detalių.
Ir šiais laikais mėgstama per šventes pasipuošti karpiniais. Prieš Kalėdas langai klijuojami ornamentais, kurie mums siejasi su švente: snaigėmis, angeliukais, eglutėmis. Karpymas iš popieriaus – linksmas būdas perteikti savo mintis.
Iš popieriaus galima iškarpyti viską – vaizduotei ribų nėra. Pasakomis ir istorijomis gali virsti sukarpytas popieriaus lapas. „TEmos“ korespondentas kalbėjosi su karpymo entuziaste kupiškėne Virginija JUREVIČIENE.
– Karpiniai – labai trumpalaikis menas. Ilgus metus juos išsaugoti sunku. Ar pačiam menininkui negaila įdėto triūso?
– Tiesiog apie tai negalvoju. Man patinka karpyti. Ypač žiemos vakarais: vieni mezga, kiti žiūri televizorių ar dar ką nors daro, o aš renku medžiagą karpiniams – plečiu savo akiratį, piešiu ir karpau. Puiki relaksacija. Jei kam nors patinka mano paveikslai, tuomet dar ir smagu.
– Ar gilios karpinių meno tradicijos?
– Taip. Pirmieji karpiniai atsirado Rytų šalyse maždaug prieš 2000 metų. Jie buvo išrėžti peiliu iš pergamento, tarsi eskizai siuvinėjimui. Vėliau paplito po visą pasaulį. Pirmųjų lietuvių karpytojų gražiai iškarpytais kraštais popierių, dedamų po antspaudais, randame 16 a., kai jau veikė Vilniuje popieriaus malūnas. Ši meno šaka ypač išpopuliarėjo IX a. pabaigoje, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Miesto, o ypač kaimo žmonės karpiniais gražindavo žibalinių lempų gaubtus, lentynas, langus, veidrodžių bei šventųjų paveikslų rėmus, kambario kampus per vestuves.
– Kaip Jūs pajutote norą žaisti karpiniais?
– Kai buvau maža, man patikdavo piešti. Baigusi mokslus atvykau dirbti į Kupiškį, į ką tik pastatytą tuometinį trečiąjį darželį (dabar tai – Kupos pradinė mokykla). Reikėjo papuošti koridoriaus sienas. Pinigų nebuvo. Pabandžiau kirpti iš popieriaus. Kažkas pavyko. Taip ir pradėjau…
– Kokie motyvai jus žavi labiausiai?
– Žavi gamtos motyvai – gėlės, gyvūnija. Domiuosi Kupiškio krašto padavimais, papročiais, Lietuvos senove. Taip atsirado siužetiniai karpiniai.
– Kokios parodos matė Jūsų darbus?
– Daugiausia karpinius matė kupiškėnai. Dalyvavau trijose apskrities tautodailininkų parodose Panevėžyje. Praėjusį pavasarį karpiniai buvo eksponuoti Biržų pilies muziejuje.
– Kurie karpinių meistrai Jums pažįstami, Jus žavi?
– Tikroji pradžia buvo tuomet, kai pamačiau antašavietės, šviesios atminties Birutės Urbonienės kūrybą. Patirties sėmiausi stebėdama Julijos Daniliauskienės, Albinos Žiupsnytės karpinius. Labai patinka Klaido Navicko, Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės darbai. Įdomūs Laimutės Fedosejevos kūrybiniai ieškojimai…
– Kam perteikiate savo patirtį?
– Karpinių meno mokau Kupiškio „Obelėlės” lopšelio-darželio vaikus, vedu seminarus pedagogams, kaimo bendruomenių žmonėms.
– Sėkmės Jums! Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Paulius Briedis
Autoriaus nuotraukos