Antraštei – be kita ko – pasiskolinau Emilijos Briedytės filmuko „Paženklinti pavarde“ pavadinimą. Šis jos darbas pateko į 2007 m. Švietimo ir mokslo ministerijos finansuotą, režisieriaus Arūno Matelio globotą kūrybinės grupės jungtinį filmą „Mokykla be uniformos“.
Moksleivės tėvams Briedžiams nebuvo sunku suprasti, kodėl dukra ėmėsi nagrinėti būtent šią – pavardžių – temą. Ar dar reikia kam aiškinti?.. Ogi tais pačiais metais pasirodė Vytauto V.Landsbergio knyga „Briedis Eugenijus“…
– Šekit! Skaitykit apie save, – tiesiai į namus knygą atnešė šeimos bičiulė.
Knygos tokiu pavadinimu Briedžiai negali neperskaityti. O kai perskaitė, įsižeidė: nesitarę, bet sutartinai. Ėmė Briedžiai pirkti „Briedį Eugenijų“, pasiryžę visas tokio pavadinimo knygas iš lentynų surinkti. Būna taip: nepatinka kas laikraštyje, ir nuperka visą tiražą.
Ir tikrai išpirko „Briedį Eugenijų“. Knygynuose jo nebėra.
Tada Briedžiai ėmėsi ieškoti kitų V.V.Ladsbergio knygų: perpirko „Rudnosiuko istorijas“, „Pasakas-nepasakas“, knygyne gavo „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“… Nesitarę sutartinai vienas į namus tempia tą jo knygą, kitas – tą. Ir ne tik pasakas.
2007 m. Briedžiai tapo nepalyginamai geresni, ir dėl to tais pačiais metais V.V.Landsbergis buvo apdovanotas riterio kryžiumi „Už nuopelnus Lietuvai“.
Neprasti buvo 2008-ieji: „Briedžio Eugenijaus“ autorius gavo Jono Aisčio literatūrinę premiją, bet šį kartą už eilėraščių knygą „Debesys panašūs į žmones“. Be to, tais pačiais metais pasirodė jo eiliuota dainelė. Ji buvo be jokio pavadinimo, todėl į knygą nepateko.
Visai gerai sueiliuota dainelė – lyg neturėdama autoriaus – ėmė klaidžioti žmonėse. Kadangi svetainė www.anykstėnai .lt gaudo viską, kas anykštėniška, čik čik čik – pagavo ir šitą.
„Rašytojas, kino ir teatro režisierius anykštėnas Vytautas V.Landsbergis kartais ima ir nustebina naujais savo kūrybos žanrais. Šį kartą tai – anykštietiška pasaka, šiomis dienomis platinama Anykščiuose kaip rankraštis-proklamacija. Autoriui maloniai sutikus, pateikiame ją ir mūsų svetainės lankytojams“, – rašo www.anykstenai.lt
Mes autorių irgi maloniai būtume sutikę, bet niekur jo negalėjome sutikti, todėl gavę anykštėnų leidimą eiliuotąją dainelę pateikiame mūsų svetainės lankytojams.
Vienas koks nors briedis gali skaityti garsiai – taip, kaip Vidmanto Šmigelsko patarimu savo pavardę mokosi tarti Ignalinos rajono meras Bronis Ropė, – o kiti tegu klausosi. Jei kas nenori skaityti pasakos, dainelė yra gale jos. Taigi… Vytautas V.Landsbergis: Pasaka apie Anykščių tristuką.
„Kartą Anykščiuose gyveno toks keistas vabalėlis tristukas, vardu Lingalaitis. O Lingalaičiu vietiniai žmonės jį praminė todėl, kad kiekvieną rytą tristukas iškišdavo iš žemės savo ploną, ilgą subinytę ir linguodamas iškeliaudavo į darbus. Labiausiai Lingalaitis mėgdavo dirbti tręšiamojo pobūdžio darbus – linguodavo po miestelį ir žiūrėdavo, ką čia aptrysti? Rasdavo kokią žydinčią gėlytę, kvepiančią uogytę, čiulbantį paukštelį ar margaspalvį pavasario drugelį – prisėlindavo iš nugaros, atkišdavo savo plonąją subinytę ir apvarydavo tą nelaimėlį nuo galvos iki kojų.
Visi Anykščių sparnuočiai labai bijojo Lingalaičio smarvės ir vos tik jį išvydę, stengdavosi kuo skubiausiai skristi šonan… Gėlytės, užuodusios ateinantį tristuką, irgi skubiai suskleisdavo savuosius žiedelius, o mažesnės net atgal į žemelę sulįsdavo!
Skaitytojui gali kilti visiškai pagrįstas klausimas – o kodėl minėtasis tristukas Lingalaitis taip negražiai elgdavosi?
Galėtume pateikti kelias šio reiškinio versijas. Pirmoji: tristukas dirbo pas tokią labai nelaimingą ir piktą moteriškę, vardu Gražina Šmik, o toji labai mėgo įvairaus plauko tristukus bei kitokius vabalus. Kodėl Gražina Šmik juos taip mėgo – irgi nelengva pasakyti… Vieni anykštėnai pasakoja, kad tai atsitikę dar sunkioje Gražinos vaikystėje, kai – nepatyrusi meilės – šios moteriškės širdelė surambėjo ir tapo kieta kaip kumštis. Nuo to laiko savąją meilę ji dažniausiai ir rodydavo išsitraukusi kietai sugniaužtą kumštį. Be to, Gražiną labai nervindavo, jei kas nors jos nebijodavo, prieš ją nesižemindavo. Tada ji nusamdydavo įvairius mėšlavabalius, tristukus ir užsiundydavo tuos nepaklusnius nedorėlius.
Antra versija buvo tokia, kad nieko kilnesnio tristukas Lingalaitis ir nemokėjo daryti, nes paprasčiausiai buvo negabus. Kurti eilėraščių ar pasakų nesugebėjo, o tie padarai, kurie nesugeba kurti, imasi griovimo – ši taisyklė sena kaip pasaulis. Be to, Lingalaitis negalėjo pakęsti grožio, o ypač drugelių – kadangi pats skraidyti nemokėjo ir buvo be galo nespalvota asmenybė.
Taigi, kiekvieną rytą Gražina patikrindavo – ar gera srovelė teka iš Lingalaičio antrojo galo ir siųsdavo į darbus sakydama:
– Mano mielas ištikimasis Lingalaiti. Šiandien tavo srovelė silpnesnė, nei įprasta, gal užkąsk šių stebuklingų piliulių, jos pagerina išsiskyrimą. Ir tada jau keliauk, brangusis, žiūrėk, kad vakare visi Anykščiai būtų padengti tavosiom išskyrom, kad sklistų smarvė virš miestelio tarsi nuo kvapniųjų kiaulidžių… Tik tada, kai anykštėnai visiškai atpras nuo gaivaus oro kvapo, jie ims manyti, kad mūsų skleidžiama smarvė ir yra gaivusis oro bei palaimos šaltinis. Tada mes juos smagiai apdujusius ir valdysime. Ir dar – už tą smarvę jie kasdien mums mokės nemažus pinigus, už kuriuos mudu smagiai sau pagyvensim. O jei koks nevidonas nesileistų tavo apdergiamas, siųsk man skubų sos signalą savo antruoju galeliu – kaipmat atsiųsiu tau pagalbon kitą skerdiką tarakoną Juozuką Ivanovičių, kurio neapykantos versmė yra dar stipresnė, nei tavo plona lingalaitiška srovelė. Jis paskers visus, ką tik pakeliui sutiks…
Taip ir klostėsi Anykščiuos gyvenimas, viskas buvo apdergta nuo galvos iki kojų, visa ėmė pūti, dvokti. Jauni žmonės ėmė bėgti iš šio miestelio, nes nenorėjo būti apvaryti iki ausų. Nauji drugeliai irgi vengdavo užskristi į šitą dvokiantį kraštą, kadangi – kaip manė jie – gyvenimas yra per trumpas, kad mėšle murkdytumeisi. Juk ne tam mes gimstam – mūsų misija mylėti, plasnoti ir žmonių širdis gražiais darbais linksminti.
Bet štai vieną dieną Lietuvoje subrendo revoliucija ir… įvyko stebuklas! Visą valdžią perėmė vaikai. Nedelsdami jie ėmė kuopti visa, ką prieš tai gyvenę suaugusieji apdergė ir išniekino. Jie suvažiavo talkon ir į Anykščius – iš visų Lietuvos miestų, norėdami padėt anykštėnams išsikuopti šiukšles, kurių buvo primėtyti pilni miškai bei nuostabios Šventosios pakrantės. Atvykę jie pasibaisėjo – iš kur toji smarvė?
– Čia tristuko Lingalaičio darbas, – perspėjo nosis užsikimšę vietiniai, – būkit atsargūs, nes netrukus jis išeis į darbą ir apvarys jus nuo galvos iki kojų.
– O mes jo nebijom, – nusijuokė vaikai, – mes jam padainuosim magišką burtažodį, kurį išgirdę visi nedorėliai vabalai akimirksniu pavirsta nuostabiais drugeliais.
– Atsargiai, Lingalaitis atlinguoja, – suriko išsigandę miestelėnai ir išsislapstė į savo namelius bei duris kuo sandariausiai užsidarė.
Ir žiūri vaikai – išties atlinguoja vabalėlis, aukštai užpakaliuką iškėlęs, ir dairosi, kas čia dar apylinkėse neapdergta. Mato – vaikų pulkelis.
– Tuoj jūs man pasmirsit, – trina kojeles Lingalaitis ir sėlina atatupsčias link vaikučių. O tie neišsigando, tik sustojo ratu ir ėmė dainuoti:
Lingalaitis karalaitis –
Mielas ir gražus bernaitis,
Ragana jį užkerėjo,
Nes pavergt labai norėjo!
Bet jau baigės josios burtai,
Trupa raganėlės turtai!
Lingalaitis nuostabus,
Į drugelį panašus –
Tuoj išmoks aukštai skraidyti,
Pasakas vaikams skaityti,
Taps jis angelu puikiu,
Nebeliks čia kirmėlių!
Sklaidosi gaivus kvapelis,
Šoka žaviosios mergelės,
Net piktoji Gražina
Vėl švelni, graži, jauna.
Ir jos burtai meile virsta,
Neapykanta ištirpsta –
Visi nori ją bučiuoti,
Dainas kurti ir dainuoti.
Ir Anykščių puikus miestas
Klesti – pienas, sūris, sviestas
Vien medaus upeliai teka,
Žmonės tarpu savęs šneka:
Štai kaip galime gyventi,
Nesmirdėti, nesikeikti,
Rūpintis vieni kitais –
Juk tai rojus, po galais!
Ir ką jūs sau manot – gal išties ta vaikų daina tokia stebuklinga buvo, bet viskas akimirksniu Anykščiuose pasikeitė: skerdikas Juozukas tapo gailestingąja sesele, Lingalaitis – drugeliu, o kadaise buvusi pikta Gražina Šmik pavirto karaliene, rūpinosi visais gyventojais, kūrė pasakas apie šviesią Anykščių ateitį, augino gėles ir dovanojo visiems anykštėnams, kad šie savo namus papuoštų ir atmintų, kad gyvenimas Anykščiuose – tai rojus.“
Štai ką reiškia talentas: skaitai ir, rodos, šiandienai parašyta.
Rita Briedienė
Inger Axelsson nuotr.