Venalijus Novikovas gyvena senajame Bobriško kaime. Jo namų Sočelniko stalas nebuvo gausus: tądien namo jis grįžo vėlokai, mat į polikliniką vežė savo kaimynes Eugeniją Veselovą ir Agafiją Pčėliną.
– Namuose būsiu per pusė valandos, – telefonu man paaiškino Venalijus.
„Čerez pol časa“ – išsiverčiau į rusų kalbą.
Nuo Sartų ežero pūtė šaltas vėjas, draskė ant virvės pakabintą kažin kokią maršką.
Jei nežinotum, kad esi Rokiškio krašto sentikių kaime, nė nepasakytum, kieno – lietuvio ar ruso – kieme stovi…
Senolis pirmas įžengė gryčion. Ji gerokai išgairinta ir vėsoka. Tuoj jis pakurs krosnį, užkais vandens.
– Vienas gyvenu. Žmona Stanislava prieš penkis mėnesius mirė. Dar niekaip neatsigaunu. Net Kūčioms nieko nesiruošiau, – mostelėjo jis ranka į svetainės stalą.
Ant jo pilna sausaininė ir stiklinis dubuo saldainių. Čia jau nesuklysi, kad esi pas sentikį: svetainės kampe, tarp dviejų sienų, įsprausta lentynėlė, ant jos – Švenčiausiosios Dievo Motinos ikona. Ji tokia sena, jog nebegali įžiūrėti – su kūdikiu ji ar be jo. V. Nikitinas sakė, jog jo tėvai ikonų turėjo daug. Beliko viena.
Senolio dėmesys kalendoriams neįtikėtinas: ant sienų jų prikabinta ir rusiškų, ir lietuviškų. Šių metų rusiškame kalendoriuje – visos sentikių šventės. Sausio 6-ąją buvo Sočelnikas – katalikų Kūčios, sausio 7-ąją – Sviatki, arba Kalėdos, sausio 14-ąją bus Staryj Novyj god…
Sentikių bendruomenės labiau susispietusios Rytų Aukštaitijoje. Tačiau atsimenu, kaip mano tėvai, žemaičiai, kalbėdavo, jog mūsų kaimynai švenčia senus Naujuosius metus. Ilgą laiką toks pavadinimas buvo visiškai nesuprantamas: kam bešvęsti tai, kas jau atšvęsta? Tik vėliau sužinojau, jog stačiatikiai ir sentikiai šventes rikiuoja pagal senąjį Julijaus kalendorių. Dar kalbėdavo, kad tų kaimynų sūnaus Jurijaus senelis turėjo labai ilgą barzdą. Jurijus žemaičiuodavo, kaip ir mes visi, o suaugusieji apie jį sakydavo:
– Rusiuks, o matą, kap švarę kalb – visą be akcenta.
– Ta mūsų kalba pasidarė nei šiokia, nei tokia, sumišusi su lietuvių ir net lenkų kalbomis, vietos tarmėmis. Ir Sočelniką mes dažniau Kučia vadinam, – truktelėjo pečiais Venalijus.
Dar viena mūsų aplankyta Bobriškio sentikė Agafija Pčėlina pasakojo, kaip ją, gulėjusią Santariškių ligoninėje, dėl kalbos įskaudino lietuvė.
– Kad ims ji man rėkti: „Kas tu tokia? Kalbos tu savo neturi! O ką turi? Tėvynę, tautybę?“ Per 300 metų rusų sentikiai gyvena Lietuvoje. Kartu su visais kentėm karus ir pokarius, dirbom kolūkyje. Suspaudė man širdį, bet nieko nesakiau: mūsų tikėjimas mus moko santūrumo. Lyg ir ne specialiai, bet nuo pat vaikystės buvome mokomi rimties. Kai grįždavome iš bažnyčios, tėvas dar ilgai melsdavosi, ir namuose turėdavo būti tylu. Kiekvienas susitelkdavome savo pasaulyje, ir kantrybė ugdėsi tarsi savaime. Ir dabar tikėjimas bei malda man labai padeda, – pasakojo moteris.
Ir jos namuose yra ikonų altorėlis, pridengtas nėriniais, lyg mergaitės veidas.
Kartą rokiškietė lietuvė pasakojo:
– Tėvai gerai sutarė su kaimynais sentikiais. Per senus Naujuosius metus mama iškepdavo sausainių ir aš turėdavau jiems jų nunešti. Nemėgdavau pas juos eiti: primygtinai vaišindavo kepiniais, visai ne tokio skonio, kaip mamos. Tėvas ir sūnus buvo, man rodėsi, nedraugiškai barzdoti, aš nė nedrįsdavau į juos pažvelgti. Kampe ant viršutinės lentynos buvo pastatytas toks pat barzdotas paveikslas, apačioje – daug mažesnių vyrų ir moterų veidų.
Kartą išgirdau: „ Paganku krūžku padaj.“ Aš žinojau, kas yra paganka. Tėvai taip vadino musmires. Atnešė man puodelį, jis tikrai buvo kitoks: visų žali, o mano baltas su gėlyte. Aš prie jo net ranka neprisiliečiau, sakiau, kad nenoriu arbatos. Viskas man rodėsi bauginančiai paslaptinga. O ir tėvai niekada neaiškino, kad jų tikėjimas kitoks, tradicijos bent kiek skiriasi…
Jau buvau vyresnė, kai mokykloje išgirdau paganka vadinant mano draugę. Žinojau, kad ji – sentikė. Buvo labai graži: ilgi juodi, tarsi čigonės, plaukai, blizgančios rudos akys ir šviečianti šypsena. Kartą, kai besipliuškenant ežere jos garbanų sruoga prilipo jai prie kaktos, net pagalvojau: „Gerai, kad pati savęs nemato – išpuiktų nuo savo grožio…“ Bet ji neišpuiko. Visada likome geros draugės. O tada, pavadinta paganka, net neužpyko: nusijuokė užvertusi galvą ir linksmai sušuko: „Aš tau kaip užpaganysiu!..“
– Ar mano puodelis – paganka? – paklausiau Venalijaus.
– Paganka, – nusišypsojo jis.
V. Novikovas siūlė paklausti bet ko, pasakys kiekvienas: sentikis – ir mažas, ir senas – geria tik iš savo puodelio. Svečiui – atskiras. Šio namiškiai niekada neliečia. Kodėl jis taip negražiai vadinamas – paganka, paganaja? Kas ten bežino… Nuo senų senovės pavadinimas išlikęs, kaip ir barzdos tradicija.
Sentikiai mėgsta pajuokauti, girdi jų barzdos tokios ilgos, jog siekia net Konstantinopolį.
Kaip teigia šaltiniai, 1054 m. Bizantijos ir Romos bažnyčios atsiskyrė galutinai: „katalikai“ tapo bendresnis terminas Romos bažnyčiai, o „krikščionys ortodoksai“ liko Bizantijai. Konstantinopolio patriarchai savo įtaką ėmė plėsti slavų kraštuose.
Ortodoksų krikščionybė Lietuvą pasiekė daug anksčiau, nei katalikybė: X a. pabaigoje dar nesusiformavusios Lietuvos valstybės teritorijoje Konstantinopolio patriarchatas įsteigė Polocko ir Mozyrės vyskupijas. Stačiatikio vardą ortodoksams sukūrė lietuviai: esą katalikai Dievą garbina sėdėdami, o stačiatikiai – stovėdami. Beje, pastarieji – antra pasaulyje ir Lietuvoje pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės kryptis.
Sentikiai – stačiatikių atšaka, iki šiol nepripažįstanti Rusijos Bažnyčios reformos, kurią 1653–1666 m. ėmėsi vykdyti caras Aleksiejus ir patriarchas Nikonas. Daugiausia reformuotos buvo apeigos, jomis sentikystė labiausiai ir skiriasi nuo oficialiosios stačiatikybės: sentikiai žegnojasi dviem pirštais, per pamaldas Aleliuja gieda du, o ne tris kartus, lenkiasi iki žemės, pripažįsta tik senąsias liturgines knygas, ikonas bei trijų kryžmų kryžių. Reformai priešinęsi sentikiai buvo pasmerkti: jiems teko bėgti iš savo šalies. Pirmieji, pasukę į Lietuvą, įsikūrė Anykščių krašto Girelės kaime.
Suskaičiuota: Lietuvoje yra 58 sentikių bendruomenės; 2011 m. šiai religinei bendruomenei priklausė 23 330 žmonių, ir tai sudarė 0,77 proc. visos mūsų šalies religinės bendruomenės. Sentikiai – trečioji pagal gausą Lietuvos religinė bendruomenė.
– Manau, jog mano namų ikona priklausė mano protėviams, į Lietuvą iš Rusijos bėgusiems nuo represijų. Ilgai mes saugojom tradicijas. Jokia sentikė neįeitų į maldos namus trumpu sijonu, va, čia visa apsinuoginusi, be skaros… Taip apsirengusių moterų gali pamatyti tik katalikų bažnyčioje.
Joks nastavnikas nelaidotų vyro be barzdos. Pakasynų rūbų tradicija irgi išliko: apvelka vyrus drobiniais marškiniais, baltomis drobinėmis tapkėmis apauna. Neseniai mes buvome lietuvio šermenyse: jo pėdos buvo įspraustos į per mažus batus, ir vyras gulėjo tarsi išsuktomis kojomis. Taip negera buvo į jį žiūrėti… – pasakojo senolis Venalijus.
– Nederėjo mūsų protėviams taip stipriai užsispirti: reikėjo susitaikyti su reformos naujienomis ir niekur nekeliauti iš savo gimtųjų žemių. Manau, jog sentikiais pavadintieji buvo turtingi žmonės, ir dėl to jie buvo visaip kaip engiami ir galabijami. Savo vaikus mano pakrikštijo katalikais. „Kodėl taip padarei, sūnau?“ – klausiau jo. O jis man sako: „Nenoriu, kad mano vaikai taip kentėtų, kaip kentėjau aš.“ Kaip ir kiekviena motina, aš labai myliu savo vaikus, jų šeimas, savo anūkus. Man labai svarbu išsaugoti dar vieną tradiciją – valgyti visiems kartu: būti šalia, jausti vienas kitą,pasikalbėti – pasakojo A. Pčėlina.
Iš 300 sodybų Bobriškyje tiek ir bėra: V. Novikovo, kuriam, anot jo paties, reikia dviračiu palėkėt, jei nori su žmogumi pakalbėti, Agafijos ir Vasilijaus Pčėlinų, Anos Nikitinų bei Eugenijos Veselovos trobos. Tušti laukai. Tarytum ir čia kas būtų sentikius išvaręs…
Rita Briedienė
Emilijos Briedytės nuotraukos
Už pažintį su Bobriškio sentikiais „TEma” dėkoja Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkui Valiui Kazlauskui.