Rugsėjo 27 d. Kupiškio viešoji biblioteka pakvietė į susitikimą su poetu, kritiku, eseistu Aidu Marčėnu.
Šis susitikimas – tai dar viena literatūrinė popietė, kurią kupiškėnams padovanojo biblioteka savo projektu „Skaitymo akiratyje – nacionalinės premijos laureatai“. Anot projekto vadovės skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Janinos Širvinskienės, taip siekiama populiarinti lietuvių autorių kūrybą, didinti Nacionalinės premijos laureatų kūrybos sklaidą, skatinti kupiškėnų skaitymą, plėsti bendruomenės akiratį. Balandžio mėnesį buvo surengtas susitikimas su Donaldu Kajoku, birželyje – su aktoriumi Algirdu Latėnu.
Projektą dalinai finansuoja Kultūros rėmimo fondas.
– Paskaitysiu, ką apie Aidą Marčėną yra parašęs Valentinas Sventickas, – atsistodama iš vietos žadėjo Violeta Jonynienė, nors iš pradžių ji sakė esanti tik poeto vairuotoja. Ne tik. Netrukus Violeta suskaičiavo: jau 18 metų ji ir Aidas dalinasi viskuo.
Skaičiuoja ir kiti: manoma, kad jokiai kitai Lietuvos moteriai nėra sukurta tiek daug eilėraščių, kiek Violetai jų parašė Antanas Jonynas ir Aidas Marčėnas. O ji juokiasi… Spaudai yra prisipažinusi, jog knygų išleido daug daugiau negu A.Marčėnas: laisvalaikiu ji rašo vadovėlius pradinukams.
Violeta skaitė monografinės studijos „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“ ištraukas.
Jau nebežinau, kas yra pasakęs: „Šitas Valentinas, šitas Sventickas“. A.Marčėnui tebuvo 48-eri, kai 2008 m. knygynų lentynose pasirodė poeto gyvenimo ir kūrybos studija. Tokios knygos atsiranda daug vėliau, dažniausia po kūrėjo mirties… Literatūros kritikas parašė apie poetą, surinko net jo vaikystės nuotraukas ir jaunystės svarbiausius adresus, A.Marčėno akimis įvertino šalies istorijos kelius ir pakeles, išlukšteno jo eilėraščius, kai šio kūrybos platumos dar tebėra tokios neaprėpiamos… Visa tai mažiau keista, kai žinai, kad jau 2005 m. A.Marčėnas buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija. Ji jam buvo įteikta už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę poezijos knygose „Dėvėti“ (2001), „Žmogaus žvaigždė“ (2004), „Pasauliai“ (2005).
A.Marčėnas – vienas jauniausių šios solidžios premijos laureatų. Ją jis gavo būdamas 45-erių. Tais metais apdovanotųjų tarpe jaunesni buvo rašytoja Jurga Ivanauskaitė, teatro režisierius Gintaras Varnas, kino režisierius Arūnas Matelis (metais) ir dirigentas Robertas Šervenikas (šešeriais).
Dailininkas Šarūnas Sauka, pianistas Petras Geniušas Nacionalinę premiją gavo būdami 31-erių, režisierius Oskaras Koršunovas, kompozitorė Raminta Šerkšnytė – 33-ejų, dirigentas Gintaras Rinkevičius, pianistė, pedagogė Rūta Ibelgaubtienė – 34-erių, pianistas Zbignevas Ibelgauptas, filmų režisierius Audrius Stonys – 36-erių, režisierius Šarūnas Bartas – 37-erių, , fotomenininkas Romualdas Požerskis, dirigentas Modestas Pitrėnas – 38-erių, poetas Sigitas Parulskis 39-erių, aktorius Rolandas Kazlas – 40-ties, istorikas Alfredas Bumblauskas, rašytojas Kęstutis Navakas – 42-ejų…
Šiemet ši premija bus teikiama jau 25 kartą. Kasmet ją gauna 6-9 kūrėjai, o kai kuriais metais ir daugiau, jei yra apdovanojamas kolektyvas.
O V.Sventickas, irgi išvardinęs jaunus įžymybes – Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį, Vincą Kudirką, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, – rašo: „Du A.Marčėno kūrybos dešimtmečiai – pakankamas pagrindas pasižiūrėti atidžiau. Nekalant monumento.“
A.Marčėnas jau už pirmąją savo knygą „Šulinys“ buvo įvertintas Zigmo Gėlės premija (1989), teikiama už geriausią debiutą. 1994 m. jis tapo Poezijos pavasario laureatu. Iki šios šventės jau buvo parašytas „Angelas“ (1991), „Dulkės“ (1993) ir, rodos, „Metai be žiogo“ (1994). Dar po ketverių metų pasirodė jo poezijos knyga „Vargšas Jorikas“ ir netrukus – Julijono Lindės-Dobilo premija. O paskui – „Eilinė“, „Šokiai“ ir – Jotvingių literatūrinė premija. Tada „Dievų taupyklė, „Ištrupėjusios erdvės“, „Būtieji kartiniai“, „Sakiniai: menkoji eseistika“ ir – Jono Aisčio literatūrinė premija.
Net 14 knygų, parašytų „iš gyvenimo“. Anot Violetos, jo neįtikėtinas pastabumas gula į eilėraščius: ką mato, ką apmąsto, ką supranta… Anot V.Sventicko, jis turi Dievo dovaną savitai jungti gyvenimo konkretybes.
Po susitikimo nieko ir nebesinori skaityti, tik A.Marčėną. Šaipokiškai pastabų gerietį intelektualą. Anot Violetos, jo savų eilėraščių komentarai irgi labai įdomūs. Jis netikėtas ir eseistiniais užrašais, poetinėmis nuorodomis į supavardintas asmenybes, net epitafijomis. Iš kur 1985-aisiais jis sužinojo apie dievdirbio Liongino Šepkos mirtį? Juk ir pats A.Marčėnas tik 1982 metais „apsisprendė“ būti poetu. Gali tik spėlioti: A.Marčėnas ir Vaidotas Daunys buvo vadinamosios Trijų šešetų kartos atstovai – rašytojai ir poetai, gimę 1956-1966 metais. Stasys Daunys, Vaidoto tėvas, 1957-1966 metais dirbo Rokiškio krašto muziejuje. Būtent jis atrado L.Šepką, jis gelbėjo jo kūrinius ir vežė juos į muziejų.
Trijų šešetų karta dalinosi viskuo: laiku, vieta prie kavinės stalo, žiniomis – vienadienėmis ir įgytomis patirtimi, visokios prigimties kančia… Šis savotiškas šešetų klubas žinojo keistuolį L.Šepką. Ir jis net neatrodė jiems keistas.
paskutinis stebuklas
buvo mirtis
(medis kuriuo esi
Beregis
Strazdas
viršūnėje tupi)
per Lietuvą eidamas
panašų į žmogų
išdrožė save Dievas
Ir nieko geriau nepasakysi apie dievdirbį. Epitafijoje Lionginui Šepkai pasakyta viskas.
Rita Briedienė